Lenkų lūkesčiai Lietuvos atžvilgiu vėl sužadinti, tačiau mūsų padėtis keblesnė, nei buvo dvišalių santykių atšalimo laikotarpiu, nes norinčių spręsti įsisenėjusius lenkų tautinės mažumos klausimus nėra.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kalba apie „šaltosios taikos“ su Lenkija pabaigą, o jo kolega Radosławas Sikorskis – apie geresnę atmosferą ir ištiestą ranką. Tiesa, ištiestą iš aukštai.
„Naujajai vyriausybei perėmus valdžią Lietuvoje atmosfera tapo geresnė. Mes, kaip didesnysis partneris, jaučiamės atsakingi už pirmąjį žingsnį. Mes pasiūlėme įvairių galimybių, paramą Lietuvai jai ruošiantis pirmininkauti ES, naujų investicijų dujų jungties pavidalu. Tikimės, kad Lietuva priims mūsų ištiestą draugystės ranką“, – sakė R. Sikorskis duodamas interviu latvių savaitraščiui „Ir“.
R. Sikorskis – žmogus, kurio dėka Lenkija, ilgai laukusi Lietuvos veiksmų, kada ši imsis spręsti lenkų mažumos problemas, ėmė kalbėti griežtu tonu. Jei ne jis, dvikalbių vietovardžių, pavardžių rašymo ir švietimo klausimai būtų buvę iki šiol tyliai marinuojami. Taip mano užsienio politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius, šiuo metu vadovaujantis „Lietuvos ryto“ televizijos naujienų tarnybai.
R. Sikorskis – pavydėtinai profesionalus diplomatas, Lenkijos užsienio politikos variklis, išjudinęs Lenkijos atstovybes užsienyje, mokantis kalbėti ne tik viešai, bet ir koridoriuose, pasižymintis gerais santykiais su Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu ar Vokietijos Guido Westerwelle. Taip jį apibūdino vienas Lietuvos pareigūnas, prašęs neminėti jo pavardės.
Tačiau didžiojoje politikoje suspindę lenkų diplomatai į santykius su Lietuva, mūsų piliečių akimis, ėmė žiūrėti iš aukšto. „Kai kurie lenkų politikai yra didesni nei pati valstybė. Sakau tai atsakingai“, – IQ tvirtino Liberalų sąjūdžio atstovas ir buvęs diplomatas Petras Auštrevičius. Jo teigimu, dvišaliai santykiai negali remtis vieninteliu tautinių mažumų klausimu. Konservatorių-krikščionių demokratų garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis Lenkijos užimtą poziciją yra palyginęs su Rusijos.
„L. Linkevičiaus nusiteikimas rizikuoti asmeniniu populiarumu, – o jį laikau labiau politiku nei diplomatu, – yra sveikintinas dalykas. Jam palinkėčiau sėkmės“, – taip Lietuvos užsienio reikalų ministro atsiprašymą dėl Lietuvos Seimo akibrokšto vertina P. Auštrevičius. 2010 m. Lietuvoje viešint Lenkijos prezidentui Seimas atmetė sprendimą dėl lenkiškos pavardžių rašybos įteisinimo.
Tačiau emocinį lūžį lėmė ne tik atsiprašymas, bet ir normalūs asmeniniai L. Linkevičiaus santykiai su R. Sikorskiu. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas M. Laurinavičius užsienio reikalų ministro gestą vertina kaip parodytą nuoširdumą. Pasak jo, L. Linkevičius ir R. Sikorskis pažįstami daugiau nei dešimt metų ir nors nėra draugai, vis dėlto gali bendrauti.
„Sugebėjimas kartu pažvelgti į vieną pusę yra pusė klausimo sprendimo“, – sakė P. Auštrevičius.
Tik pusė
R. Sikorskio „paduota ranka“ yra tik mažas draugiškumo gestas, nes kartu tiesiamas ir darbų sąrašiukas. Lietuva jokių darbų tiesmukai nežada. Premjeras sukūrė darbo grupę, kaip ir, atrodo, kiekvienu kitu svarbesniu klausimu. Neaišku, kada bus prieita prie sprendimo ir koks jis bus.
„Jei Lietuva dar kartą nepateisins lūkesčių, bus dar blogiau, nei buvo“, – sakė M. Laurinavičius.
Tačiau didelio noro spręsti „įsisenėjusias“ problemas valdantieji nerodo. Į politinę darbotvarkę patekę klausimai dėl vietovardžių ar pavardžių turi potencialo įsielektrinti ne mažiau nei, pavyzdžiui, homoseksualų partnerystės klausimas, nes už kiekvienos problemos slepiasi skirtingi jos sprendimo variantai.
Ar vietovardžius lenkų kalba Lietuva leis rašyti tik tam, kad būtų transkribuoti lietuviški pavadinimai (pavyzdžiui, Šalčininkai – Szalczyniki), ar tam, kad būtų rašomi istoriniai lenkiški pavadinimai (Šalčininkai – Soleczniki, Merkinė – Merecz)? Pastarasis variantas vartojamas Šalčininkų rajono savivaldybės interneto svetainės versijoje lenkų kalba. Kai kuriems lietuviams, įsikalusiems į galvą principą, kad laisvė prarandama pamažu, ir pasitelkusiems kelis minties šuolius, šis variantas gali sukelti prisiminimų apie šimto metų nesiekiančią Vilniaus krašto istoriją.
Kaip bus įgyvendinta nelietuviškų vardų rašymo pasuose tvarka: lenkų tautybės Lietuvos piliečiui pakaks pasakyti, kaip rašoma jo pavardė lenkiškai, ar teks įrodyti savo pavardės kilmę akyse nematytais dokumentais, kurie guli kokiame nors archyve, pavyzdžiui, Baltarusijoje?
Lietuvos lenkų rinkimų akcijai nepakako to, kad lietuvių kalbos egzaminams suvienodinti nustatytas aštuonerių metų pereinamasis laikotarpis ir partija patekusi į valdžią išreikalavo tautinėms mažumoms lietuvių kalbos egzaminą palengvinti dabar. Tačiau reaguodamas į tai Vilniaus universitetas Filologijos fakulteto dekano Antano Smetonos lūpomis prabilo apie visuotinį stojamąjį lietuvių kalbos egzaminą.
Kas iš to?
„Dabartinė darbotvarkė, atsižvelgiant į krūvį, yra pakankama“, – sakė P. Auštrevičius apie lenkų keliamus klausimus. Ką Lietuva gaus mainais?
R. Sikorskis teigia, kad „ištiesta ranka“ ir duoda, pavyzdžiui, paramą pirmininkaujant ES. Tačiau ką reikštų neremti ES pirmininkaujančios Lietuvos? Ar Varšuva stengtųsi atkalbėti valstybių lyderius vykti į 2013-ųjų rudenį organizuojamą Rytų partnerystės susitikimą Vilniuje ir taip veikti prieš savo pačios interesus?
Regioninius transporto projektus „Via Baltica“ ar „Rail Baltica“ R. Sikorskis atvirai vadina antraeiliais.
„Mes vėluojame modernizuoti savo geležinkelių tinklą, tai bus šio periodo prioritetas. <…> Pirmiausia turime pasirūpinti didžiausiais butelio kakleliais Lenkijoje, tokiais kaip Varšuva–Vroclavas, Varšuva–Ščecinas, o tada būtų malonu, jei Baltijos šalys panorėtų gero susisiekimo. Tačiau mes, pavyzdžiui, prašome lietuvių partnerių rekonstruoti geležinkelį nuo Mažeikių naftos gamyklos į Ventspilį, bet tai nevyksta. Taigi, deja, visur šiek tiek vėluojama“, – latvių „Ir“ kalbėjo R. Sikorskis.
M. Laurinavičius teigė, kad, žvelgiant iš lenkų perspektyvos, antraeilis požiūris į transporto jungtis su Lietuva yra pateisinamas, nes iš vienos pusės – 80 mln. gyventojų turinti Vokietija, o iš kitos – nė 10 mln. neturinčios Baltijos šalys.
P. Auštrevičius taip pat priminė apie Lenkijoje savivaldos institucijų sprendimais uždaromas lietuvių mokyklas. Jo nuomone, tai vienas pagrindinių klausimų Lenkijai. „Lietuvai neturėtų būti svarbu, kurios institucijos sprendžia tuos klausimus“, – sakė P. Auštrevičius.
Lenkų ranka taip pat tiesia „investicijas dujų jungties pavidalu“. Kalbėdamas apie ją R. Sikorskis leido suprasti, kad ši jo šaliai, Baltijos jūros Svinouiscio uoste besistatančiai suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą, bemaž nereikalinga.
„Tai didelis dalykas, vertas beveik pusės milijardo eurų, ir jis ekonomiškai neprasmingas be ES subsidijos. Manome, kad greičiausiai nėra prasmės statyti ir ją, ir Lietuvos SGD terminalą. Neįmanoma padaryti, kad jie abu apsimokėtų, tad lietuviams teks pasirinkti vieną iš jų“, – „Ir“ sakė jis.
Ką reiškia šie jo žodžiai, kai Pietų Korėjoje pradėtas statyti plaukiojantysis terminalas, kuris 2014 m. pabaigoje turėtų pradėti veikti (panašiu metu kaip ir lenkų) Klaipėdoje?
Šiuo metu atliekama dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos galimybių studija, o iki spalio projektas turėtų patekti arba ne į ES bendruosius interesus atitinkančių projektų, kurie būtų finansuojami iš naujos finansinės perspektyvos, sąrašą.
Premjeras Algirdas Butkevičius po susitikimo su premjeru Donaldu Tusku, kuris net ir santykių atšalimo laikotarpiu pasižymėjo palyginti palankia Lietuvai pozicija, entuziastingai kalbėjo apie bendrą paraišką dėl dujų terminalo. Lenkų premjero interneto svetainėje buvo rašoma, kad D. Tuskas patvirtino abipusį interesą dėl dujų jungties. Latvių interviu su bloguoju policininku R. Sikorskiu vyko lygiai tą pačią dieną.
