N. N. Talebas.
M. Spitznagelis.
Amerikoje ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių akį rėžia bankininkams per praėjusius penkerius metus išmokėtos sumos. JAV jos siekia pritrenkiančius 2,2 trilijono JAV dolerių.
Per ateinantį dešimtmetį suma gali išaugti iki 5 trilijonų JAV dolerių. Tai yra daug daugiau nei prezidento Baracko Obamos administracija ir jo priešininkai iš Respublikonų partijos, regis, nori „nukirpti“ iš būsimo vyriausybės deficito. Šie 5 trilijonai JAV dolerių nebus investuoti į kelių tiesimą, mokyklas ir kitus ilgalaikius projektus, o bus tiesiogiai iš Amerikos ekonomikos pervesti į asmenines bankų vadovų ir darbuotojų sąskaitas.
Šie pervedimai yra ant visų užkrautas mokestis, už kurį sunkesnį sunku įsivaizduoti. Atrodo neteisinga, kad prie šiandieninių finansų ir ekonomikos bėdų prisidėję bankininkai yra vienintelė klasė, kuriai dėl tų bėdų netenka kentėti, o daugeliu atvejų netgi galima gauti naudos.
Pagrindiniai megabankai glumina daugeliu aspektų. Ne paslaptis (dabar), kad iki šiol jie veikė kaip didžiulės rafinuotos išmokų schemos, slepiančios mažą tikimybę ir didelę įtaką turinčius vadinamuosius „juodosios gulbės“ įvykius, gaudami naudos iš nemokamos paramos per numanomas viešąsias garantijas.
Pelnas po to neproporcingai teka bankų darbuotojams, o retkarčiais ištinkantys didžiuliai praradimai užkraunami akcininkams ir mokesčių mokėtojams.
Jų pelno šaltiniai labiau nei įgūdžiai buvo didžiuliai investavimo svertai. Pelnas po to neproporcingai teka bankų darbuotojams, o retkarčiais ištinkantys didžiuliai praradimai užkraunami akcininkams ir mokesčių mokėtojams. Kitais žodžiais tariant, bankai prisiima riziką, gauna užmokestį už sėkmę, o nesėkmę perkelia mokesčių mokėtojams, akcininkams ir netgi pensininkams.
Kad išgelbėtų bankų sistemą, Federalinis rezervų bankas, pavyzdžiui, dirbtinai laiko palūkanų normas žemame lygyje. Neseniai paaiškėjo, kad jis dar ir slapta suteikė 1,2 trilijono JAV dolerių paskolų bankams.
Kol kas pagrindinė įtaka, kurią tokie veiksmai padarė, buvo pagelbėjimas bankininkams gauti priedus (o ne pritraukti skolintojus) slepiant rizikingas investicijas.
Mokesčių mokėtojai, kaip ir pensininkai bei kiti, gyvenantys iš santaupų, sumoka už šias rizikingas investicijas. Be to, žemų palūkanų normų politika perkelia infliacijos grėsmę visiems turintiems santaupų bei ateities kartoms. Ko gero, didžiausias įžeidimas mokesčių mokėtojams yra tai, kad išmokos bankininkams pernai grįžo prie iki krizės buvusių lygių.
Be abejo, darant prielaidą, kad jų turtas buvo įvertintas pagal rinkos kainas, bankai iki to laiko, kol juos išgelbėjo vyriausybės, niekada neatnešė grąžos. Neatneš jie grąžos ir ilguoju laikotarpiu, kadangi jų verslo modelis išlieka toks, koks buvęs. Pritaikyti tik nežymūs su prekybos rizika susiję pakeitimai.
Taigi, faktai yra aiškūs. Tačiau, būdami pavieniai mokesčių mokėtojai, esame bejėgiai, nes dėl kartu veikiančių lobistų ar – blogiau – politikos formuotojų pastangų nekontroliuojame pasekmių. Mūsų vykdomas bankų valdytojų ir direktorių subsidijavimas yra visiškai priverstinis.
Tačiau šiame galvosūkyje yra dar labiau akį rėžiančių klausimų. Kodėl investicijų valdytojai įsigyja didelę įplaukų dalį samdiniams išmokančių bankų akcijų?
Pažadai atnešti tokią grąžą, kaip praeityje, negali būti priežastis, žinant šios grąžos nepakankamumą. Tiesą sakant, akcijų surūšiavimas priklausomai nuo jų išmokų per praėjusius 20 metų būtų sumažinęs investicijų į finansų sektorių nuosmukį daugiau nei perpus, neprarandant grąžos.
Kodėl investicijų portfelių ir pensijų fondų valdytojai mano, kad išliks savo investuotojų nenubausti? Argi investuotojams nėra akivaizdu, kad jie savanoriškai perveda savo klientų fondus į bankininkų kišenes? Argi fondų valdytojai nelaužo patikėtinių atsakomybės ir moralės taisyklių?
Argi jie nepamiršta pasinaudoti vienintelėmis mūsų turimomis galimybėmis auklėti bankus ir priversti juos konkuruoti atsakingai prisiimant riziką? Sunku suprasti, kodėl rinkos mechanizmai neatsako į šiuos klausimus.
Gerai veikiančios rinkos skatintų bankus veikti su teisinga rizika, teisingomis išmokų schemomis, teisingu pasidalijimu rizika ir todėl teisingu įmonių valdymu.
Galima pasvarstyti, kodėl investicijų valdytojai ir jų klientai apskritai laiko bankų akcijų, jeigu iš jų negauna didelės grąžos, kurios sulauktų, jeigu pelnytųsi iš bankininkų rizikos perkėlimo mokesčių mokėtojams?
Galima pasvarstyti, kodėl investicijų valdytojai ir jų klientai apskritai laiko bankų akcijų, jeigu iš jų negauna didelės grąžos, kurios sulauktų, jeigu pelnytųsi iš bankininkų rizikos perkėlimo mokesčių mokėtojams?
Atsakymas yra vadinamoji „beta“: bankai sudaro didelę dalį „S&P 500“ indekso, ir valdytojai privalo būti į juos investavę.
Mes netikime, kad reguliavimas būtų panacėja, išgelbėsianti iš susidariusios padėties. Nuolat kurdami sudėtingus finansinius produktus ir išvestines finansines priemones, aplenkiančias taisykles, didžiausi, labiausiai rafinuoti bankai nuolat būna vienu žingsniu priekyje prižiūrėtojų.
Esant tokioms aplinkybėms, sudėtingesnės reguliavimo normos paprasčiausiai reiškia daugiau brangiai kainuojančių teisininkų darbo valandų, daugiau pajamų į kitą pusę perbėgantiems kontrolės institucijų darbuotojams ir daugiau pelno prekeiviams išvestinėmis finansinėmis priemonėmis.
Investicijų valdytojai turi moralinę ir profesinę atsakomybę suvaidinti savo vaidmenį šiek tiek disciplinuojant bankų sistemą. Jų pirmasis žingsnis turėtų būti bankų suskirstymas pagal užmokestį darbuotojams.
Investuotojai yra pasinaudoję etikos motyvais praeityje, tarkime, išskirdami tabako ar su apartheido režimu Pietų Afrikoje bendrininkavusias bendroves – ir sėkmingai sukurdavo spaudimą jų akcijoms.
Investavimas į bankus turi dvi spragas – etinę ir profesinę. Investuotojams ir visiems kitiems būtų daug geriau, jeigu pinigų fondai būtų plaukę į našesnes bendroves, ir galbūt tiek pinigų, kiek išmokėta bankininkų priedams, būtų nukreipti į gerai valdomas labdaros agentūras.
____________________
Nassimas Nicholas Talebas yra Niujorko universiteto Rizikos inžinerijos profesorius ir knygos „Juodoji gulbė“ autorius. Markas Spitznagelis yra rizikos draudimo fondų valdytojas. Autoriai yra investavę taip, kad gauna pelno, jeigu bankų akcijų vertė smunka.
© Project Syndicate, 2011.
