Dar prieš Lietuvoje apsilankant „Chevron“ žvalgybos ir gavybos Europoje ir Artimuosiuose Rytuose prezidentui Jamesui Johnsonui, tarsi mostelėjus geram dirigentui, Lietuvoje kilo pasipriešinimas skalūnų dujoms. Braižas panašus, kaip ir Bulgarijoje ar Ukrainoje. Panašiai visuomenės interesai ginti ir prieš referendumą dėl naujos atominės elektrinės.
Prieš „Chevron“ atstovų vizitą Lietuvoje subruzdo Tauragės rajone esantis Žygaičių miestelis, imti rinkti parašai, kad jokie žvalgomieji darbai dėl skalūnų dujų nebūtų nė pradėti. Žaliųjų atstovai ėmė pasakoti, kaip tose vietovėse, kur išgaunamos skalūnų dujos, iš čiaupų bėga degantis vanduo. Žygaičių bendruomenės atstovai sausio 23 d. atskubėjo į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą prašyti, kad būtų stabdomos „Chevron“ ir jo įmonių Lietuvoje pastangos pradėti giluminę žvalgybą.
Keli komiteto nariai – „Drąsos kelio“ atstovė Aurelija Stancikienė, Žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys, socialdemokratas Gintautas Mikolaitis – aktyviausiai siūlė stabdyti bet kokius darbus, skirtus skalūnų dujų ištekliams tirti. Komiteto pirmininkas socialdemokratas Algimantas Salamakinas, regis, irgi pasidavė emocijoms patikėjęs, kad šiame krašte „kas kilometrą stovės bokštas, kuris išgaus skalūnų dujas“.
Seimo Aplinkos apsaugos komitetas trečiadienį sprendė, kokią rekomendaciją pateikti Vyriausybei dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos. Nugalėjo kategoriškoji pozicija iš karto uždrausti net pradinius darbus. Komitetas pasiūlė Vyriausybei stabdyti skalūnų dujų projektą iki bus paskelbta Europos Sąjungos nuomonė dėl šių išteklių naudojimo. Šiai pozicijai nepritarė aplinkos ministras V. Mazuronis, pavadinęs komiteto rekomendaciją emocine ir „mitingine“. Tiesa, į šiuos rekomendacinius komiteto siūlymus Vyriausybė gali ir neatsižvelgti.
Sutapimas ar tendencija?
Toks scenarijus – ne naujiena Europoje. Bulgarijoje visuomenės protestai taip įsisiūbavo ar buvo įsiūbuoti, kad galiausiai vyriausybė 2012 m. sausį nutraukė susitarimą su „Chevron“ dėl skalūnų dujų gręžinių. Prieš tai vyriausybė buvo suteikusi penkerių metų licenciją žvalgomiesiems gręžiniams 4,4 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje. Manyta, kad Bulgarijoje gali būti nuo 300 mlrd. iki 1 trln. kubinių metrų skalūnų dujų.
Panašiai, kaip ir Lietuvos, Bulgarijos energetikos sektorius itin priklausomas nuo Rusijos: 95 proc. dujų tiekia „Gazprom“, vienintelę naftos perdirbimo gamyklą valdo „Lukoil“, „Gazprom“ skubina iki 2015 m. užbaigti „Pietų srauto“ dujotiekio atšaką. Be to, Rusijos bendrovė „Atomstroyexport“ siekia Bulgarijoje pastatyti naują 2000 MW galios atominę elektrinę.
Nenuostabu, kad tokioje Rusijos energetinėje apsuptyje Bulgarijos politikai bando ieškoti alternatyvų, tačiau, kaip parodė istorija su „Chevron“, dėl to kyla didžiulis pasipriešinimas.
Įdomus sutapimas ir tai, kad Ukrainoje eilinis dujų karas su „Gazprom“ kilo po to, kai Ukrainos vyriausybė pasirašė susitarimą dėl skalūnų dujų dalybų su „Shell“ korporacija. JAV bendrovė „Chevron“ taip pat pretenduoja į skalūnų dujų gavybos licencijas Vakarų Ukrainoje. Šių metų sausį pasirašytas susitarimas su „Shell“ apima apie 10 mlrd. JAV dolerių investicijas į skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos darbus.
Manoma, kad Ukrainoje gali būti apie 1,2 trln. kubinių metrų skalūnų dujų. Tačiau pasirašius sutartis su „Shell“ panašus susitarimas su „Chevron“ įstrigo. Ukrainos vyriausybė pati atsisakė savo įsipareigojimo iki 2013 m. gegužės užbaigti derybas su „Chevron“ ir šį susitarimą atideda neribotam laikui. Panašiu metu „Gazprom“ pateikė Ukrainai 7 mlrd. JAV dolerių sąskaitą už nesuvartotas dujas – taip įgyvendino principą „pirk arba mokėk“, pagal kurį net ir mažėjant dujų poreikiui pirkėjas turi sumokėti už nenupirktas dujas.
Viršūnės – už
Vis dėlto Lietuvoje „Chevron“ atstovas bent jau valdžios atstovų buvo sutiktas gana draugiškai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors ir pabrėžė, kad „atliekant skalūnų dujų žvalgybą šalyje turi būti laikomasi visų gamtosaugos reikalavimų, taip pat vykdomas labai aktyvus dialogas su vietos bendruomene“, aiškiai pasakė, kad valstybė turi žinoti savo išteklius ir juos naudoti visuomenės gerovei kurti. Tokią pat nuomonę dėstė ir aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, o premjeras Algirdas Butkevičius buvo dar tiesmukesnis: „Manau, kad pasipriešinimas naujovėms visada didelis. Visuomenė bus įtikinta. O jeigu bus priešinamasi, manau, kad reikės surasti tą variantą, kad žvalgyba būtų atlikta.“
Atrodytų, tokios premjero pozicijos turėtų užtekti, kad ginčai nurimtų ir „Chevron“ bei šio energetikos milžino valdoma Lietuvos bendrovė „LL investicijos“ galėtų pradėti ruoštis darbams. Tačiau skalūnų dujoms besipriešinantys politikai neketina lengvai užbaigti šio žaidimo. Panašiai, kaip ir su VAE projektu, kylama į kryžiaus žygį dėl „visuomenės intereso“. Paradoksas, bet ėmusis saugoti gamtą nuo galimos skalūnų dujų žalos būtų padaryta paslauga „Gazprom“, kuris yra vienas didžiausių planetos teršėjų.
L. Balsys net viešai ir aiškiai paskelbė strategiją, kaip bus bandoma kaišioti pagalius į ratus, jei nepavyks iš karto sustabdyti pradinių žvalgybos darbų. Jo paskelbtame pareiškime siūloma stabdyti paskelbtus skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos darbus, „kol bus sulaukta kompetentingos Europos Komisijos nuomonės, ar šios technologijos mūsų žemyne išvis priimtinos“. Be to, siūloma skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos leidimus išskirti į atskirą grupę ir pavadinti „nekonvenciniais angliavandeniliais“.
Nesunku suvokti, kad tokiu atveju reikėtų įsukti ilgą teisėkūros procesą, rengti projektus, aprašinėti „nekonvencinius angliavandenilius“, jų žvalgybos ir gavybos reikalavimus.
