Nuo Rusijos provincijos iki euro zonos, kurios 18-ąja nare Latvija tampa nuo 2014 m. sausio 1 d. Šiame straipsnyje apžvelgiame devynis ryškiausius Latvijos ekonomikos nuopuolius ir pakilimus.
Jugendo Ryga
Nuo pat įkūrimo 1201 m. Ryga yra Latvijos ekonomikos šerdis. Daugelį šimtmečių miestas buvo prekybos tarp Rytų ir Vakarų centras, pirkliai gyveno dabartiniame senamiestyje. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Ryga greitai tapo vienu didžiausių Rusijos imperijos pramonės miestų. Gyventojų skaičiaus ir pelno prieaugį atspindi įspūdinga jugendo architektūra Bulvarų žiede, kuris yra vienas pagrindinių Rygos simbolių.
Miesto kaita rodė visos šalies pokyčius. Žmonės iš kaimų patraukė į miestus ieškodami labiau mokamo darbo ir geresnio gyvenimo. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse mažiau nei pusė Latvijos gyventojų vertėsi žemdirbyste, 40 proc. buvo įsikūrę miestuose – panašus urbanizacijos lygis buvo Prancūzijoje ir JAV. Ryga tapo modernios sunkiosios ir plataus vartojimo prekių pramonės centru, kur buvo gaminami traukinių vagonai ir guma. Čia veikė pirmoji dviračių gamykla Rusijos imperijoje.
Visa tai sustabdė prasidėjęs karas.
Sviestas ir kiauliena
Pirmasis pasaulinis karas smarkiai sugriovė Latviją ir jos ekonomiką. Fronto linijos trejus metus driekėsi palei Dauguvos upę, per patį šalies vidurį; ne tik karo veiksmai, bet ir caro vyriausybės politika iš esmės sužlugdė praėjusių dešimtmečių industrializaciją. Visi Rygos fabrikai, jų įranga ir daugelis darbininkų buvo evakuoti į Rusiją. Prasidėjo masinė emigracija, iš šalies išvyko beveik trečdalis gyventojų – 800 tūkst. žmonių. Daugelis jų niekada negrįžo, ir 1920 m. gyventojų skaičius buvo sumažėjęs iki 1,6 mln., palyginti su 2,6 mln. prieš karą. (Iki 1940 m. jis išaugo tik iki 2 mln.). Kovai dėl nepriklausomybės pasibaigus pergale 1920 m., 80 proc. gyventojų dirbo žemės ūkyje.
Komunistinis režimas Rytuose ir protekcionizmas Vakaruose lėmė, kad Latvija net ir norėdama nebūtų galėjusi atkurti prieškarinės pramonės ir prekybos. Bet kuriuo atveju šalies politiniai vadovai, ypač Karliui Ulmaniui 1934 m. įvedus autoritarinį režimą, didžiausią dėmesį skyrė žemdirbystės plėtrai. Daug privačios žemės, kuri priklausė Baltijos vokiečių baronams, buvo išdalyta bežemiams latviams, o parama ūkininkams tapo viena svarbiausių šalies politikos krypčių. Ir dabar daugelis latvių sviestą ir kiaulieną laiko svarbiais eksporto produktais, nes tiek daug buvo kalbama apie jų svarbą XX a. ketvirtąjį dešimtmetį.
Latas
Karas, revoliucija ir kova dėl nepriklausomybės sugriovė ne tik fizinę, bet ir finansinę Latvijos infrastruktūrą. Karo veiksmams pasibaigus cirkuliavo daug skirtingų valiutų: cariniai rubliai, kerenkos, ostmarkės ir net atskirų miestų spausdinti pinigai. Tai trukdė prekybai ir kainos buvo labai nestabilios. 1920–1921 m. duona pabrango 500 proc.
Chaosas baigėsi 1922 m. įvedus nacionalinę valiutą latą, kurio vertė buvo susieta su auksu, ir nuo tada latviai stengiasi išlaikyti jį stabilų. Nors per didžiąją ekonomikos krizę dauguma šalies pagrindinių prekybos partnerių ir kaimynų devalvavo savo valiutą, Latvija aukso standarto laikėsi iki 1936 m. ir atsisakė jo viena paskutinių Europoje.
Valiutos istorija beveik pasikartojo antruoju šalies nepriklausomybės laikotarpiu. Įvedus latą 1993 m. dar kartą buvo sustabdyta infliacija, kuri 1992-aisiais pasiekė beveik 1000 proc. Per pasaulinę finansų krizę Latvija vėl išlaikė nustatytą valiutos keitimo kursą (šįkart latas susietas su euru) ir atsisakė devalvuoti savo piniginį vienetą.
Akivaizdu, kad latviai labai vertina latus. Pasididžiavimą nacionaline valiuta dar labiau sustiprino simbolinė vertė prieškarinių sidabrinių 5 latų monetų, kurias daug gyventojų laikė paslėptas sovietų okupacijos laikotarpiu kaip ryškų prarastos nepriklausomybės priminimą. Be abejo, tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl latviai neigiamai vertina euro įvedimą, kaip vis dar rodo visuomenės apklausų rezultatai. Būtent dėl tokių sentimentų ant Latvijos euro monetų bus jaunos moters (vadinamos Milda) atvaizdas nuo senosios penkių latų monetos.
Sovietmečio fabrikai
Sovietų okupantai Latvijoje įvedė centrinį planavimą ir atnaujino šalies industrializacijos procesą. Dėl išsilavinusios vietos darbo jėgos ir pažangios infrastruktūros Latvija Maskvos planuotojams atrodė tinkama vieta naujiems fabrikams, kurių dauguma turėjo aprūpinti sovietinę kariuomenę ir Rusijos ūkį. Tačiau, užuot panaudojus kaimų darbo jėgą, kaip daryta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dauguma naujųjų įmonių darbuotojų buvo atvežta iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje „tautinis komunistų“ judėjimas stengėsi apriboti šį antplūdį ir skatinti plataus vartojimo prekes vietos poreikiams tenkinti gaminančias įmones. Deja, 1959 m. judėjimo nariai buvo pašalinti; juos pakeitė tarpukario metus SSRS praleidę ir latviškai dažnai beveik nekalbantys vadovai. Tokios politikos palikimas – daug rusakalbių gyventojų ir apleisti fabrikų pastatai.
Ventspilio uostas
1961 m. atidarytas Ventspilio naftos terminalas. Devintojo dešimtmečio pradžioje per šį Latvijos uostą į Vakarus buvo siunčiama daugiau kaip 30 mln. tonų naftos ir jos produktų per metus – Ventspilis tuo metu buvo vienas didžiausių naftos eksporto terminalų SSRS.
SSRS subyrėjus, kai greičiausias būdas užsidirbti daug pinigų buvo pigiai supirkti žaliavas Rusijoje ir parduoti jas pasaulinės rinkos kainomis Vakaruose, dėl Latvijos uostų tranzitinė prekyba iš Rytų į Vakarus staiga tapo labai pelninga. 1993 m. naftos produktai ir metalai buvo vieni pagrindinių Latvijos eksporto produktų, nors nė vieni jų nebuvo čia gaminami.
Geidžiamiausias šios tranzitinės prekybos trofėjus buvo Ventspilio naftos terminalas, perorganizuotas į „Ventspilio naftos“ įmonę. Kontroliuojantys miestą galėjo naudotis finansiniais ištekliais, kurie suteikė pranašumą prieš bet kurią kitą ekonominę ar politinę jėgą. Kova dėl šio uostamiesčio tranzitinės prekybos kontrolės išliko vienu pagrindinių politinių ginčų objektų dešimtąjį dešimtmetį.
Nuo to laiko Latvijos ekonomika smarkiai pasikeitė. Nors tranzitas išlieka svarbus, didesnę dabartinio eksporto dalį sudaro žemės ūkio produktai ir mašinos. Nedaug atsilieka miškininkystės produktai, metalai ir chemikalai. Vis dėlto Aivaras Lembergas, Ventspilio meras nuo 1988-ųjų, nuolat minimas kaip vienas turtingiausių ir politiškai įtakingiausių žmonių šalyje. Ne taip lengva pakeisti situaciją, kuri susiklostė pereinant prie rinkos ekonomikos.
ES
Visos trys Baltijos šalys, siekdamos atkurti nepriklausomas valstybes, norėjo priartėti prie Vakarų. Ekonominiu požiūriu tai akivaizdžiai reiškė siekį įstoti į ES. Po ilgai trukusių derybų ir įstatymus pritaikius prie ES teisės, Latvija, kaip ir Lietuva, 2004 m. pagaliau tapo visateise Bendrijos nare. Tuo metu didžioji šalies ekonomikos dalis jau buvo pertvarkyta pagal Vakarų standartus. Žemė, gyvenamieji namai, visos nedidelės įmonės ir dauguma didžiųjų buvo privatizuota. Prieš atgaunant nepriklausomybę 96 proc. Latvijos eksporto buvo nukreipta į kitas SSRS šalis. 2003 m. daugiau kaip pusė – į 15 valstybių, kurios tuo metu sudarė ES. Po dešimties metų daugiau kaip 70 proc. Latvijos eksporto nukreipiama į ES.
Ši galimybė laisvai prekiauti su Vakarų Europos ūkiais yra vienas svarbiausių skirtumų, palyginti su šiandiene ir tarpukario Latvija. Dar vienas didelis skirtumas – stiprūs ekonominiai ryšiai su kitomis Baltijos šalimis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šios valstybės tarpusavyje beveik neprekiavo. Dabar Lietuva yra didžiausia Latvijos prekybos partnerė, o Estija – trečioje vietoje.
Nekilnojamojo turto burbulas
2004 m. Latvijai įstojus į ES, pinigai pasipylė į nekilnojamojo turto sektorių. Palūkanos buvo nedidelės, šalis atrodė patraukli investuotojams, ir tai leido įspūdingų kainų burbului susidaryti. Dar 2005 m. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) įspėjo, kad šalies ekonomikai gresia perkaisti, bet beveik niekas neklausė. Anot vienos įtakingos partijos lyderio, tai nebuvo tinkamas laikas sulėtinti tempą, reikėjo spausti iki dugno.
Latvija taip ir elgėsi. Žemės, butų ir namų kainos, infliacijos lygis, atlyginimai – viskas staigiai padidėjo. Infliacija buvo mažesnė nei 3 proc. prieš Latvijai įstojant į ES, tačiau 2008 m. pavasarį ji jau siekė 18 proc. Atlyginimai kilo atitinkamai. 2005 m. realus užmokestis išaugo 10 proc., 2006 m. – 16 proc., 2007 m. – 20 proc. Situaciją aštrino didžiulės pinigų įplaukos iš užsienio per Skandinavijos bankus, kurie buvo pradėję dominuoti šalies bankų sektoriuje.
Nepaisydama visų įspėjimų ir akivaizdžių pavojaus signalų, tuometė vyriausybė nieko nedarė, kad sustabdytų šią beprotystę. Ji išleido visus perteklinius iš mokesčių surinktus pinigus, net biudžeto deficitas buvo nedidelis, nekėlė nekilnojamojo turto tarifų ir atsisakė įvesti kapitalo prieaugio mokestį – tai būtų leidę bent šiek tiek pažaboti spekuliaciją. Viskas negalėjo baigtis geruoju, tačiau niekas nenuspėjo, kaip blogai tai bus.
Krizė
2008 m. pabaigoje šalies finansus slėgė skylėtas biudžetas, augantis nedarbas ir antro pagal dydį šalies banko „Parex“ žlugimas. Latvija atsidūrė prie bedugnės krašto. Šalis turėjo sulaukti pagalbos – iki 7,5 mlrd. eurų paskolos iš TVF ir ES, tačiau paramos programa, Latvijos vyriausybei primygtinai reikalaujant, buvo pagrįsta vis dar fiksuotu lato ir euro valiutų santykiu. Tai buvo itin kontroversiškas, daug kritikos sulaukęs sprendimas.
Vėliau paaiškėjo, kad valiutų santykį pavyks išlaikyti. Tačiau, kaupiantis problemoms euro zonos pakraščiuose ir ES pradėjus laikytis taupymo politikos, dėmesys pakrypo į kitą Latvijos krizės valdymo programos aspektą – šalies vyriausybė problemas mėgino spręsti drastiškai mažindama biudžeto deficitą, užuot padidinusi išlaidas ekonomikai pagyvinti.
Ir finansinis krachas, ir sureguliavimo programa sukėlė drastiškus padarinius. Per dvejus metus Latvijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nukrito beveik 25 proc. Nedarbas išaugo iki 20 proc. Atleista apie 30 proc. valstybės tarnautojų. Per krizę biudžeto karpymas ir mokesčių didinimas viršijo 13 proc. BVP. Vis dėlto Latvija laikėsi programos ir Valdis Dombrovskis tapo pirmuoju šalies ministru pirmininku, kuris vyriausybei vadovavo dvi kadencijas iš eilės. 2011 m. pasibaigus TVF programai ekonomika buvo daug stabilesnė.
Euras
Per pastaruosius dvejus metus ūkis augo greičiausiai ES. Šalies eksportas pasiekė rekordinį lygį. Infliacija lieka nedidelė. Biudžeto deficitas, kuris 2009 m. siekė beveik 10 proc. BVP, 2012 m. nukrito iki 1,2 proc. Latvija sėkmingai grįžo į tarptautines obligacijų rinkas ir pirma nustatyto termino atidavė per krizę gautą TVF paskolą. Dėl šių stiprios ekonomikos rodiklių, daug geresnių nei daugumos kitų Europos šalių, Latvija 2014 m. sausio 1 d. prisijungia prie euro zonos.
Ar tai – sėkmės pavyzdys? Atsakymas, matyt, priklauso nuo mūsų lūkesčių. Nedarbo lygis dar didesnis nei prieš krizę, 2009–2010 m. ekonomikos nuosmukis sukėlė emigracijos bangą, o realus darbo užmokestis šiek tiek mažesnis nei 2008 m. Tačiau tamsiais 2008 m. krizės laikais, kai buvo sudaryta Latvijos gelbėjimo programa, labiausiai baimintasi, kad byrantys finansai nesukeltų panikos: žmonės nepultų atsiimti nacionalinės valiutos indėlių ir nepaskatintų nuvertėti valiutos, vietos bankų bankroto. Šalis nusprendė siekti prisijungti prie euro zonos ir taip užkirsti kelią tokiems pavojams. Vertinant pagal Latvijos ir tarptautinių kreditorių gelbėjimo programoje nustatytus kriterijus, valstybės ekonomikos rodikliai neabejotinai pranoksta lūkesčius.
