M. Dubauskas.
Pamėginkite įsivaizduoti: norėdami nusipirkti dešros turite atlikti tokią veiksmų seką. Į parduotuvę reikia šliaužti tamsiu ir drėgnu tuneliu. Tada suradę mėsos skyrių privalote užpildyti prašymą parduoti dešros.
Gavę pažymą, patvirtinančią, kad jūs tikrai norite dešros, turite šliaužti kitu tuneliu iki prašymų susimokėti už dešrą skyriaus. Ten užpildę naują prašymą ir gavę atitinkamą leidimą turite važiuoti autobusu iki pinigų už dešrą priėmimo biuro. Sumokėję gaunate tai patvirtinantį kvitą.
Grįžę į prašymų susimokėti už dešrą skyrių ir pateikę kvitą gaunate leidimą pasiimti savo išsvajotąjį servelatą. Su šiuo leidimu nušliaužę į parduotuvę mėsos skyriuje gaunate pirkinį.
Skamba idiotiškai? Dar pridėkite tai, kad dešros gamintojai nuoširdžiai piktintųsi, kodėl niekas nenori pirkti jų produkcijos. O kai ši pradėtų švinkti, gamintojai ruoštųsi į baudžiamąsias akcijas, kurių tikslas – priversti žmones pirkti dešrą.
Bet būtent į tokią situaciją pakliūva paprastas gyventojas, kai jam reikia susimokėti muito mokestį už, pavyzdžiui, elektroninėje parduotuvėje nusipirktą ir į Lietuvą atsisiųsdintą prekę. Tarkime, už 500 litų laikrodį JAV parduotuvėje nusipirkęs pilietis nusprendžia elgtis sąžiningai ir atsisiuntęs prekę nori sumokėti į Lietuvos biudžetą pridėtinės vertės mokestį (PVM) – maždaug 100 litų.
Tam, kad tai padarytų, iš prekę atvežusios siuntų bendrovės jis turi gauti raštą su nurodyta prekės verte. Tada nukeliauti į muitinę, kuri paruoš mokėjimo kvitą. Iš ten – į banką sumokėti PVM. Tada su mokėjimo kvitu grįžęs į muitinę žmogus gaus patvirtinimą, kad mokestis sumokėtas, o su šiuo patvirtinimu iš siuntų bendrovės gali atsiimti prekę.
Esu girdėjęs valdžios atstovus kalbant, kad gyventojai turi būti sąmoningi ir nieko neverčiami susimokėti mokesčius, nes nuo to priklauso jų valstybės gerovė. Visiškai su tuo sutinku. Bet taip pat esu girdėjęs, kad net ir didžiausi dešros mėgėjai jos atsisako, jei įsigyti labai nepatogu.
Su monopolijomis kovojanti valdžia pamiršo, jog ji pati yra monopolija – mokesčių rinkimo. Kadangi monopolija neturi konkurentų, ji gali nesirūpinti savo teikiamų paslaugų kokybe.
Su monopolijomis kovojanti valdžia pamiršo, jog ji pati yra monopolija – mokesčių rinkimo. Kadangi monopolija neturi konkurentų, ji gali nesirūpinti savo teikiamų paslaugų kokybe.
Apsukrūs prekybininkai jau seniai suprato, kad norint parduoti daugiau dešros reikia įrengti patogias parduotuves, prie kasų turi būti kuo mažesnės eilės, personalas – paslaugus ir šypsotis pirkėjams. Prekybos centrai sugeba sudaryti įspūdį, kad pirkdamas dešrą pirkėjas pinigus pirmiausia išleidžia dėl savo paties, o ne parduotuvės savininko gerovės. Nors šis įspūdis apgaulingas (prekybininko tikslas – uždirbti kuo daugiau pelno), pirkėjas lieka patenkintas. Tačiau iki šiol nepavyksta sudaryti įspūdžio, kad žmogus mokesčius moka dėl savo paties gerovės. Nepadeda net tai, kad šie pinigai (idealiu atveju) būtent tam ir turėtų būti naudojami. Galbūt su monopolijomis kovojanti valdžia pamiršo, jog ji pati yra monopolija – mokesčių rinkimo. O kadangi monopolija neturi konkurentų, ji gali nesirūpinti savo teikiamų paslaugų kokybe – kad ir kokia bloga ji būtų, mokesčių mokėtojai vis tiek bus priversti (tiesiogine to žodžio prasme) jomis naudotis.
Bėda ta, kad pasitaikius pirmai progai gyventojai pasistengs išvengti tokių „paslaugų“. Juk dalis žmonių nebalsuoja rinkimuose, jei tą dieną būna blogas oras – jiems nepatogu žirglioti į rinkimų apylinkę per balas. Tad ką jau kalbėti apie savanorišką mokesčių sumokėjimą, jei tam nėra sudaromos idealios sąlygos.
Negaliu sakyti, kad šioje srityje nėra jokio progreso. Tačiau vis dar gajus požiūris, kad mokesčiai yra nemaloni prievolė arba netgi bausmė. Ir ne tik tada, kai kalbama apie muitus už atsisiųstą smulkmeną.
Tai geriausiai pademonstravo diskusijos dėl vadinamųjų prabangos mokesčių. Normalu reikalauti, kad tie, kurie turi daugiau, pasidalytų su tais, kurie turi mažiau. Esmė glūdi tame, kaip pateikiamas toks reikalavimas. Lietuvoje jis buvo pateiktas galvojant apie reitingų lenteles, o ne socialinę lygybę.
Iš visų svarstytų pasiūlymų kol kas priimtas tik vienas: apmokestinti nekilnojamąjį turtą, vertą daugiau nei milijono litų. Iš šio mokesčio per metus geriausiu atveju bus surinkta 17 mln. litų. Palyginti su visu biudžetu, ši suma yra lašas jūroje – nei šio mokesčio buvimas gali pastebimiau sumažinti deficitą, nei jo nebuvimas – padidinti.
Taigi kažkas turės susimokėti vien tam, kad politikai galėtų užsidėti formalų pliusą, jog mažina turtinę nelygybę. Juk ir riba pasirinkta labai simbolinė – milijonas. O susimokėti nebus labai patogu – jau vien dėl to, kad mokesčio deklaraciją reikės pateikti kitu laiku nei pajamų ir turto deklaracijas.
Nekilnojamojo turto mokestis nebūtų panašus į bausmę, jei jį mokėtų visi savininkai. Brangesnio turto – didesnį tarifą, pigesnio – mažesnį, paties pigiausio – simbolinį mokestį. Muitai, ypač nedidelės vertės prekių įsigijusiems žmonėms, nebūtų bausmė, jei mokestį būtų galima susimokėti internetu. Iki mėnesio, ketvirčio ar metų pabaigos. Galima ir iš anksto arba vos tik nusipirkus prekę.
Svarbiausia, kad tai būtų patogu padaryti, o žmogus nesijaustų taip, lyg muitininkas daro jam didžiulę paslaugą leisdamas susimokėti mokesčius. Požiūris į mokesčių mokėjimą prasideda nuo smulkmenų.
____________________
Mantas Dubauskas yra IQ.lt vyriausiasis redaktorius
