Lietuvos sportą krečia lėšų stygiaus virusas. (Scanpix nuotr.)
Iš pradžių TEO LT, po kelių mėnesių – „Orlen Lietuva“, o po pusantrų metų – ir aludariai? Nekalbant apie kitas sporto šakas, net iki šiol gana sočiai maitintam Lietuvos krepšiniui ateina juodos dienos. Verslininkai paramą sportui prilygina labdarai, o paskatų ją dalinti – vis mažiau. Ar yra prošvaisčių?
Lietuvos krepšinis per kelis mėnesius sulaukė kelių skaudžių smūgių. Iš pradžių apie pasitraukimą iš Vilniaus moterų krepšinio komandos pareiškė telekomunikacijų bendrovė TEO LT, o balandžio pradžioje metinį biudžetą jau patvirtinusią Lietuvos krepšinio federaciją (LKF) prie suskilusios geldos paliko „Orlen Lietuva“.
Ir klubas, ir federacija neteko savo generalinių rėmėjų, kasmet atseikėdavusių po kelis milijonus litų. Abiem atvejais pasitraukusių rėmėjų komentarai buvo iki skausmo banalūs.
Pagrindinė traukimosi priežastis – prasta ekonominė situacija. TEO LT atstovai pridėjo, kad juos į neviltį įstūmė valstybės ir savivaldybės požiūris (tiksliau, jo nebuvimas), o „Orlen Lietuva“ esą dar nusivylė rinktinės rezultatais. Nors užkulisiuose garsiai kalbama, kad Lenkijos bendrovę nuvylė ne Linas Kleiza ar broliai Lavrinovičiai, o Lietuvos politikai.
Kad politikams nelabai rūpi sportas, jau sena ir apšiurusi tema. Iki šiol rėmėjams tai pernelyg netrukdė. Kas pasikeitė dabar?
Pasikeitė jungo svoris. Verslininkai už sporto rėmimą nesulaukia adekvačių lengvatų, o politikai lyg susitarę daro viską, kad užtrenktų duris daugeliui potencialių rėmėjų. Skirtingai nei Vakarų Europoje, kur iš verslo ir sporto bendradarbiavimo laimi abi pusės, Lietuvoje vis labiau įsigali tendencija, kad parama sportui tėra apčiuopiamos naudos neduodantis pinigų išmetimas į balą.
Lenkijos bendrovę nuvylė ne Linas Kleiza ar broliai Lavrinovičiai, o Lietuvos politikai.
„Akivaizdu, kad verslo pelnas praėjusiais ir šiais metais yra sumažėjęs, todėl tenka persvarstyti prioritetus. Be to, viskas atsiremia į mažą mūsų rinką. Pinigų mūsų klubams reikia nemažų, nes jie žaidžia su Europos elitu. Tačiau kiek žmonių pamato kompanijos logotipą ant mūsų komandų marškinėlių, ir kiek – ant „Barcelona“ aprangos. Bijau, kad skirtumas – didesnis nei 10 kartų, – pabrėžė Lietuvos krepšinio lygą (LKL), Kauno „Žalgirį“ ir Panevėžio „Techasą“ remiančios „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius Marijus Kirstukas. – Seniai aišku, kad sporto rėmimas neduoda didelės naudos, o kiti rinkodaros projektai yra ir pigesni, ir efektyvesni.“
Stebint pastarųjų metų tendencijas ir pareiškimus, tenka konstatuoti, kad panašiai mąsto daugelis mūsų šalies verslininkų. Visi ženklai rodo, kad TEO LT ir „Orlen Lietuva“ pasitraukimas iš krepšinio yra ne proceso pabaiga, o tik pradžia.
Viso gero, aludariai?
„Kalnapilio-Tauro grupė“ praėjusiais metais žengė žingsnį prieš srovę – nepaisydama sunkmečio, sutiko tapti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) generaline rėmėja. Aludariai pabrėžė, kad tokį žingsnį greičiau lėmė tradicijos ir strategijos tęstinumas, o ne ekonominės paskatos, kurių nedaug liko jau užpernai, kai iš televizijos ekranų dienos metu dingo alaus reklamos.
Bet tai, regis, tėra pradžia – po pusantrų metų turėtų įsigalioti naujos Alkoholio įstatymo pataisos, kurios visiškai uždraus alaus reklamą. „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir „Švyturio-Utenos alus“ iki šiol buvo vieni svarbiausių krepšinio rėmėjų (nors nuo 2009-ųjų jų vaidmuo sumenko), bet gali būti, kad šis aludarių paramos kranelis greitai bus užsuktas.
Čempionų lygoje pinigų sausros nėra. (Scanpix nuotr.)
„Dar nežinome visų išaiškinimų, bet jei toks draudimas atsiras, turbūt teks radikaliai persvarstyti planus. Tuomet jau derėtų kalbėti ne apie paramą, o tikrą labdarą, – svarstė „Kalnapilio-Tauro grupės“ direktorius. – Nežinau, kodėl mes Lietuvoje turime būti šios srities pirmūnai. Pažiūrėkime kad ir į tabako reklamos draudimą. Ar dėl to sumažėjo rūkalių skaičius? Kaip dažnai būna, mes problemas sprendžiame ne iš to galo.“
Panašią nuomonę išsakė ir Lietuvos rinktinę, ir Vilniaus „Lietuvos rytą“ remiančios „Švyturio-Utenos grupės“ Ryšių su visuomene skyriaus vadovas Dainius Smailys. Per pastaruosius dešimt metų ši bendrovė vien krepšiniui yra skyrusi per 15 mln. litų (apskritai paramai – per 22 mln. litų), bet realios naudos sulaukia vis mažiau.
„Šiuo metu mes dar turime šiokią tokią judėjimo laisvę – galime bent prekybos vietoje prisistatyti. O pagal naująjį įstatymą net paprasčiausias logotipas viešoje vietoje prilyginamas reklamai. Tai yra tikras absurdas. Jei šis įstatymas įsigalios, apie kokią nors paramą nebus prasmės galvoti. Rėmimo iš šio sektoriaus iš viso nebeliks ne tik sportui, bet ir kultūrai“, – griežtas ir atviras buvo D. Smailys.
Tuomet, priimant pirmąsias Alkoholio įstatymo pataisas, jų iniciatoriai tikino, kad į šešėlį pasislinkusių aludarių vietas užims būriai kitų verslininkų. Atsitiko priešingai, o dabartiniame fone tik dar ironiškiau skamba Seimo narės Birutės Vėsaitės žodžiai, kad žmonėms gydyti skiriami pinigai bus perskirstyti sportui.
Šauksmas tyruose
Vertinant objektyviai, padėtis iš tiesų liūdna. Savo paramą apkarpė (arba nutraukė) telekomunikacijų bendrovės, bankai (Baltijos krepšinio lyga (BBL) tik per vargus rado, kas pakeistų pagrindinį rėmėją SEB banką), aludariai ir kitos didelės kompanijos.
LKL vadovai su ilgesiu gali prisiminti sezonus, kai lygą rėmė 4−5 dideli rėmėjai, o komandoms būdavo išdalijamas šimtatūkstantinis prizų fondas. Šį sezoną visų komandų biudžetai sumenko apie 30 proc., o gilią ekonominę žiemą pačiai lygai padeda atlaikyti tik pagalbos ranką dėl senos nerūdijančios meilės ištiesę aludariai. Bet kaip bus toliau?
„Iš tiesų konkurencija tarp potencialių rėmėjų yra sumažėjusi. Seniau vykdavo savotiškos varžytynės, kuri kompanija pasiūlys didesnę sumą už galimybę tapti generaliniu rėmėju, o dabar, savo paramą sumažinus didiesiems aludariams, to nebeliko. Čia veikia rinkos dėsniai – kai sumažėjo potencialių rėmėjų, sumažėjo ir skiriamos sumos. Viso alaus sektoriaus parama ikikriziniais metais sudarydavo gerokai per 5 mln. litų. Tačiau politikų sprendimai rėmimo milijonus sparčiai tirpdo“, – konstatavo D. Smailys.
Lietuvos klubai ir taip yra vieni „skurdžiausių“ Eurolygoje, o šiuo metu profesionalus krepšinis dar labiau artėja prie prarajos. Tai įrodė ir vienas šviežias pavyzdys. LKF jau buvo beveik sutarusi dėl to, kad vietoj „Orlen Lietuva“ nauju generaliniu rėmėju taps Australijos lietuviui Antanui Guogai priklausanti lažybų bendrovė „TonyBet“, bet tuomet paaiškėjo, kad tam trukdo Lažybų įstatymas.
Matydami, kad iš rankų sprūsta dar viena galimybė, balandžio pabaigoje LKF, LKL, „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ vadovai kreipėsi į Seimo darbo grupę, rengiančią naują Lažybų įstatymo projektą. Krepšinio atstovų skaičiavimais, lažybų ir komercinio pokerio bendrovių parama sportui kasmet galėtų siekti bent 10 mln. litų.
Tačiau įdomiausias čia ne pats kreipimasis, o jo tonas, kuriame galima įžvelgti desperacijos požymių: „Šalies sportui išgyvenant vienus sunkiausių laikų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tai būtų viena realiausių ir didžiausių alternatyvų išlikti šiandienėje situacijoje drastiško biudžetinių lėšų mažėjimo krepšiniui ir visam šalies sportui sąlygomis (vien šiais metais tai sudarė apie 45 proc. buvusių bendrųjų valstybės asignavimų sportui) bei dėl žymaus privataus sektoriaus paraminio potencialo sumažėjimo.“
Užsienyje – kitos mados
Kaip gerai pastebėjo bent keli mūsų pašnekovai, sportas Lietuvoje pateko į užburtą ratą. Didieji rėmėjai traukiasi, bet beveik nieko nedaroma, kad šis procesas būtų bent jau pristabdytas, nekalbant apie sugrįžimą į „senus gerus laikus“.
Tačiau daugelis Lietuvos verslininkų visiškai nekalba apie kitą sporto rėmimo dimensiją. Būtent – savo prekės ženklo ryšį su aistruoliais. Tokią sporto rėmimo naudą pirmiausia pabrėžia užsienio rėmėjai.
Net ir krizės metu vienais didžiųjų UEFA Čempionų lygos rėmėjų tapo savo atstovybę Lietuvoje turintis „UniCredit“ bankas. Suprantama, kad finansuodamas populiariausią kontinento turnyrą Italijoje registruotas bankas galvoja apie plėtros perspektyvas, tačiau nepamiršta ir kito aspekto.
„Tai visiškai sąmoninga mūsų strategija. Sporto rėmimas sukuria emocinį ryšį su mūsų klientais, o to dažniausiai nepavyksta padaryti su tradicine reklama“, – akcentavo „UniCredit“ Lietuvos skyriaus generalinis direktorius Gintaras Maželis.
Panašų akstiną įvardijo ir kito Čempionų lygos rėmėjo „MasterCard“ atstovai. Ši tarptautinė kompanija praėjusį rudenį pasirašė rėmimo sutartį su BBL ir yra patenkinta naujuoju savo projektu.
Savo pasitenkinimą grindžia ne vien prekės ženklo sklaida arenose, ant marškinėlių ir per televizijos ekranus (kas svarbu bet kuriam rėmėjui), bet ir galimybe būti arčiau sirgalių – savo klientų.
Niūri ekonominė padėtis Lietuvos verslininkus, deja, privertė bent iš dalies primiršti šią sporto rėmimo pusę (nors prieš krizę apie ją buvo kalbama labai dažnai) ir koncentruotis vien į grynąją naudą. Jei toks požiūris išliks, o Seimo koridoriuose tendencijos taip pat nesikeis, profesionaliam sportui Lietuvoje liks tik keli išgyvenimo scenarijai.
Vienas jų – tikėtis didelių užsienio kompanijų investicijų. Jis – labai miglotas, nes bent jau „UniCredit“ ir „MasterCard“ atstovai kol kas nenorėjo komentuoti galimybių plėtoti naujus sporto rėmimo projektus mūsų šalyje.
Kitas būdas – didinti vidutinių rėmėjų skaičių, nebepriklausant nuo vieno ar kelių mecenatų. Šį modelį jau bando įgyvendinti Utenos „Juventus“ krepšinio, Gargždų „Bangos“ ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubai. Jei prie tokių projektų dar prisidėtų savivaldybės, kaip, pavyzdžiui, Baskijos kraštas Ispanijoje, šiemet savo klubams skyręs daugiau nei 8 mln. litų, turbūt sportininkams netektų tokiu maldaujančiu tonu kreiptis į Seimo narius.
