Peržengus narystės ES pirmojo dešimtmečio slenkstį galima aptarti svarbiausius pokyčius. Tai – ryški, nors dar trumputė geopolitinė slinktis iš imperinių užmačių zonos rytuose link demokratinių, brandesnės civilizacijos valstybių bendrijos vakaruose; galingas impulsas ekonomikai plėtotis ir persitvarkyti nuo žemės ūkio iki į tarptautines rinkas orientuotos pramonės bei besimezgančių mokslu grįstų įmonių; esminė valstybės administravimo pertvarka; galimybė laisvai keliauti, įsidarbinti ir studijuoti; galiausiai svari finansinė parama gamybinei bei socialinei infrastruktūrai plėtoti ir verslui stiprinti.
Beveik visose paminėtose srityse būtume pažengę ir nebūdami ES dalis. Gerokai mažiau, nes be ekonominės integracijos mūsų nacionalinės pajamos būtų mažesnės ir galimybės kurti modernią Europos valstybę – menkesnės.
Tačiau Lietuva kaip ES narė bėdų turi per akis, narystė Bendrijoje vienų išspręsti nepadeda, kitas net pati sukūrė ar kursto.
Narystė paskatino augti mūsų ekonomiką? Taip. 2004 m. bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, atsižvelgiant į kainų lygį, Lietuvoje buvo 52 proc. ES vidurkio, o 2012 m. – jau 72 proc. Tačiau mūsų gerovę tiesiogiai apibrėžia ne BVP, o bendrosios nacionalinės pajamos – visos šalyje sukurtos pajamos, atėmus tas, kurias išsiveža čia veikiančio kapitalo savininkai, ir pridėjus tas, kurias mums uždirba kitose šalyse veikiantis mūsų kapitalas. Kadangi užsieniečiai Lietuvoje investavę 43 mlrd. litų, o mes užsienyje – 7 mlrd., suprantama, kad atsivežame gerokai mažiau, nei užsieniečiai išsiunčia namo (2012 m. atkeliavo 1,3 mlrd., iškeliavo 6,04 mlrd. litų). Taigi, Lietuvoje sukurtas BVP yra 3–4 proc. mažesnis nei nacionalinės pajamos kaip ir bet kurioje užsienio investicijų daugiau gaunančioje šalyje.
Impulsas ekonomikai persitvarkyti? Be jokios abejonės, be narystės ES būtume ilgiau kapstęsi bandydami pakeisti paveldėtą gamybos struktūrą, daugiau žeminęsi galimiems užsienio investuotojams, darę dosnesnes nuolaidas ir technologiškai mažiau atnaujinę savo ūkį. Bet mūsų narystė paskatino ištisą būrį ne tokių konkurencingų Vakarų Europos įmonių savąją palyginti paprastų, tradicinių prekių gamybą perkelti į Lietuvą – raštingos ir pigios darbo jėgos šalį.
Šalies administravimas kaip ES senbuvėse? Taip, institucinė struktūra beveik identiška. Tačiau mūsų teisinė kultūra, suformuota remiantis 50 metų buvimo „zonoje“ patirtimi, tokia žema ir gaji, kad tik įsikibus į teisės aktų raidę būtų galima ją įveikti. Tai – biurokratizmas. Jis atvirkščiai proporcingas visuomenės pagarbos įstatymui brandumui. Neįmanoma tiesiogiai kaltinti Bendrijos, bet privalomas vidaus rinką ir ES biudžeto dotacijų naudojimą reguliuojančių teisės aktų vykdymas biurokratinį viešojo gyvenimo administravimo aspektą tik sustiprina.
Ir vėl ne tik padėsime kitoms šalims papildoma darbo jėga, bet tarp jų talentų, garsenybių ir įžymybių įliesime dar vieną porciją lietuvių kilmės žmonių.
Galimybė laisvai keliauti, studijuoti, įsidarbinti? Tai didžiulis pranašumas, bet naujoji karta net nustoja jį įvardyti kaip tokį. Netrukome pamatyti, kokia rimta problema gali tapti laisvė, kai pakilo emigracijos į kitas ES šalis banga. Ir vėl ne tik padėsime kitoms šalims papildoma darbo jėga, bet tarp jų talentų, garsenybių ir įžymybių įliesime dar vieną porciją lietuvių kilmės žmonių. Šie stos tarnauti kitų tautų šlovei. Kada nors, įveikę savo iš praeities atsineštas ksenofobijas, pabandysime platesniu mastu taip daryti ir mes, aruodai neišsekę (turiu galvoje Aziją ir Afriką, bet ne tik).
Struktūriniai fondai, maitinantys mūsų investicijas ir kai kurias einamąsias išlaidas. Labai gerai, tik neabsoliučiai. Valstybė ir savivaldybės parodo, kaip susiformavo praktika išnaudoti visas ES lėšas investuojant ne pagal nacionalinius ar vietos prioritetus, bet pagal tai, kam Bendrijos taisyklės numato išleisti dovanojamus pinigus. Sunku būtų neigti jų panaudojimo krypčių tikslingumą, tačiau jau beveik 20 metų (pinigai ėmė plaukti dar prieš įstojant) ES lėšų „įsisavinimo“ praktika išugdė naują kartą, kuri, kaip ir senoji, tebežino, kad, jei pinigai nėra privati nuosavybė, taupyti jų nereikia ir būtina viską išleisti.
Kategoriškesnis apžvalgininkas net pasakytų: tai, ko iš mūsų gan griežtai reikalauja ES (pirmiausia laikytis bendros rinkos taisyklių ir finansinės drausmės), duoda mums palyginti didžiausią naudą, o tai, ką ji mums teikia dovanai, atneša rimtų grėsmių, mus demoralizuoja.
Tačiau apie vieną narystės laimėjimą jau galime kalbėti vienareikšmiškai – Lietuvos ekonominė integracija į ES yra gyvybiškai svarbus šalies geopolitinio persiorientavimo veiksnys. Jis smarkiai padeda mums geopolitiškai ir kultūriškai sugrįžti į Vakarų civilizacijos žemyną. Gali būti, kad juo sėkmingai pasinaudosime.
