J. S. Nye.
Prezidentas George‘as W. Bushas garsėjo tuo, kad skelbė demokratiją esant Amerikos užsienio politikos pagrindu. Jis ne vienintelis naudojo tokią retoriką. Daugelis JAV prezidentų nuo Woodrowo Wilsono yra išsakę panašius teiginius. Todėl kai JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton Kongrese šiemet paskelbė apie „tris D“ Amerikos užsienio politikoje – gynybą, diplomatiją ir plėtrą (angl. defence, diplomacy, development), nukrypimas buvo ryškus.
Demokratijai skirtos „D“ raidės akivaizdžiai stigo, ir tai rodė apie prezidento Baracko Obamos administracijos politikos pakeitimą iš pagrindų.
Ir Billas Clintonas, ir G. W. Bushas dažnai kalbėdavo apie demokratijos naudą saugumui. Jie cituodavo socialinių mokslų tyrimus, rodančius, kad demokratinės valstybės retai kada kariauja vienos su kitomis. Tačiau jie atsargiau dėstė mokslininkų teiginius, kad beveik niekada nekariauja vienos su kitomis liberalios demokratijos.
Tiesą sakant, gali būti, kad liberali konstitucinė kultūra yra svarbiau nei tiesiog pats rinkimų faktas. Nors laisvi ir teisingi rinkimai yra svarbu, liberali demokratija yra svarbiau nei „rinkimokratija“.
Rinkimai nesant konstitucinių ir kultūrinių apribojimų gali sukelti smurtą, kaip vyko Bosnijoje ar Palestinos savivaldoje. Tiesą sakant, neliberalios demokratijos kariauja vienos su kitomis gana dažnai, kaip kad Ekvadoras ir Peru dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Daugelio kritikų JAV ir kitose šalyse nuomone, G. W. Busho administracijos nesaikingumas sutepė paramos demokratijai idėją. G. W. Busho demokratijos preteksto naudojimas teisinant invaziją į Iraką parodė, kad demokratija gali būti primetama ginklu. Demokratija pradėjo būti siejama su jos atskira amerikietiška versija ir įgavo papildomą imperialistinį prieskonį.
Be to, G. W. Busho išpūsta retorika dažnai nesutapo su jo veikla, taip paskatindama kaltinimus veidmainyste. Jam atrodė lengviau kritikuoti Zimbabvę, Kubą ir Birmą, nei Saudo Arabiją ar Pakistaną, ir jis sparčiai sušvelnino buvusius priekaištus Egiptui.
Tačiau nereikėtų suteikti per daug svarbos G. W. Busho administracijos nesėkmėms. Demokratija nėra Amerikos išradimas, ir ji gali turėti daugybę formų. Troškimas dalyvauti aktyviau didėja tada, kai vystosi ekonomika ir žmonės prisitaiko prie modernizacijos.
Be to, demokratija neatsitraukia. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ suskaičiavo 86 laisvas šalis G. W. Busho prezidentavimo pradžioje, skaičius nežymiai išaugo iki 89 jo vadovavimo pabaigoje.
Demokratija išlieka vertu ir visuotinu tikslu, kuris turėtų būti atskirtas nuo priemonių, pasirinktų jam pasiekti. Kategoriškas demokratijos rėmimas ir švelnesnė parama skiriasi.
Jeigu vengiama prievartos, pirmalaikių rinkimų ir veidmainiavimo, tai dar nereiškia, kad negali būti taikoma kantri ekonominės pagalbos, tylios diplomatijos ir daugiašalių pastangų remiant civilinės visuomenės plėtrą politika, parama teisinei valstybei ir gerai suorganizuotiems rinkimams.
Ne mažiau svarbu nei užsienio politikos metodai, naudojami demokratijai užjūriuose remti, yra tai, kaip mes patys taikome ją namie. Mėgindami primesti demokratiją mes ją juodiname. Jeigu patys gyvename laikydamiesi geriausių savo tradicijų, galime paskatinti sekti mūsų pavyzdžiu ir sukurti švelnią traukos galią.
Tai – požiūris, kurį Ronaldas Reaganas vadino „ant kalvos spindinčiu miestu“. Pavyzdžiui, daugelis žmonių JAV ir už jos ribų tapo ciniškai nusiteikę Amerikos politinės sistemos atžvilgiu aiškindami, kad joje pradėjo vyrauti pinigai ir ji nepriima pašaliečių.
Baracko Husseino Obamos išrinkimas 2008 metais nemažai prisidėjo prie Amerikos demokratijos švelniosios galios atkūrimo.
Dar vienas šiuo metu dažnai svarstomas Amerikos vietinės liberalios demokratijos taikymo bruožas yra tai, kaip šalis dorojasi su terorizmo grėsme.
Nepaprasto išgąsčio po 2001 rugsėjo 11 dienos aplinkybėmis G. W. Busho administracijos iškreiptas teisinis supratimas apie tarptautinius ir vietinius įstatymus apjuodino amerikietišką demokratiją ir sumenkino jos švelniąsias galias.
Laimei, laisva spaudai, nepriklausoma teismų sistema ir priekabūs įstatymų leidėjai padėjo iškelti tai iki viešų debatų lygio. B. Obama paskelbė, kad uždarys Gvantanamo kalėjimą per vienerius metus, ir jis panaikino teisinių susirašinėjimų, naudotų pateisinti tai, kas dabar visuotinai laikoma sulaikytųjų kankinimu, slaptumą.
Tačiau kovos su terorizmu problema neliko vien praeityje. Grėsmė išlieka su mumis, ir svarbu atminti, kad žmonės demokratinėse valstybėse nori ir laisvės, ir saugumo.
Nepaprasto išgąsčio laikotarpiais požiūrių švytuoklė skalėje nusvyra saugumo krašto link. JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas pristabdė asmens neliečiamybės teisę civilinio karo metu. O prezidentas Franklinas Rooseveltas Antrojo pasaulinio karo metu į specialias stovyklas prievarta suvarė Japonijos ir Amerikos pilietybę turinčius gyventojus.
Jeigu kurių nors protingesnių tuometinės G. W. Busho administracijos nariai šiandien klausiama, kaip jie galėjo priimti tokį požiūrį 2002 metais, jie primena apie laiškų su juodligės užkratu siuntinėjimus po rugsėjo 11 dienos, žvalgybos pranešimus apie gresiančias branduolines atakas ir visuotinę baimę, kad bus antroji ataka.
Tokiomis aplinkybėmis tarp liberalios demokratijos ir saugumo kyla trintis.
Terorizmas yra teatro forma. Jis veikia ne vien per griovimą, bet dar labiau per žvėriškų veiksmų prieš civilius gyventojus dramatizavimą. Jis kaip džiudžitsu – silpnesnis kovotojas nugali panaudodamas stipresniojo jėgą prieš jį patį.
Teroristai tikisi sukurti baimės ir nesaugumo atmosferą, kuri sukurstytų liberalias demokratijas pakenkti sau pačioms pakertant savo vertybes. Jeigu norime saugoti ir remti liberalią demokratiją JAV ir užjūryje, esminis dalykas yra užbėgti už akių naujoms teroristų atakoms ir tuo pat metu įsisąmoninti bei išvengti praeities klaidų. Tai yra diskusija, kurią B. Obamos administracija skatina JAV šiandien.
____________________
Josephas S. Nye yra Harvardo universiteto profesorius. Neseniai vykusiose apklausose jis buvo įvertintas kaip vienas įtakingiausių mokslininkų JAV užsienio politikos srityje.
