R. Skidelsky's.
Skolintų vertybinių popierių pardavimas yra tarp finansų išminčių gerai žinoma taktika. Tai reiškia, kad pinigai statomi tikintis užsidirbti, kai pasiskolintų popierių vertė smuks. Spekuliantas gali šitaip statyti lėšas prieš vyriausybę, dabartine kaina pasiskolindamas jos išleistus vertybinius popierius ir iškart parduodamas. Vėliau, vertybiniams popieriams atpigus, jis jų gali nusipirkti ir sugrąžinti skolą, o skirtumą įsidėti sau į kišenę.
Pavyzdžiui, 2010 metų sausio 1 dieną aš numatau, kad netrukus Graikijos popieriai bus prasti. Iš investicinio banko „Goldman Sachs“ šešiems mėnesiams pasiskolinu 10 milijonų eurų nominalios vertės Graikijos vyriausybės obligacijų, kurių išpirkimo terminas 2016 metais. Skolinimosi metu obligacijos kainuoja po 91 euro centą.
Už tai „Goldman Sachs“ turėčiau kompensuoti pajamas iš obligacijų, kurias bankas būtų gavęs, – tarkime, maždaug 5 procentus metinių palūkanų arba apie 2,5 procento (250 tūkst. eurų) per pusmetį, kurį esu pasiskolinęs šias obligacijas.
Aš nedelsdamas parduodu obligacijas rinkoje po 91 euro centą už vienetą, tad gaunu 9,1 milijono eurų (91 euro centas padaugintas iš 10 milijonų eurų nominalios obligacijų vertės). Mano laimei, mano „meškiškos“ nuotaikos išsipildo gegužės mėnesį, kada visu gražumu atsiskleidžia Graikijos fiskalinės problemos.
Birželio 30 dieną, kai aš turiu „Goldman Sachs“ grąžinti 10 milijonų eurų nominalios vertės obligacijas, jos rinkoje tekainuoja po 72 euro centus. Taigi aš rinkoje įsigyju 10 milijonų eurų nominalios vertės Graikijos vyriausybės obligacijų po 72 euro centus už obligaciją, arba iš viso už 7,2 milijono eurų, ir, laikydamasis susitarimo, grąžinu pasiskolintas obligacijas „Goldman Sachs“.
Iš „meškos“ elgesio uždirbtas pelnas siekia 1,65 milijono eurų – pardavus sausio 1 dieną pasiskolintas obligacijas gauta 9,1 milijono eurų. Iš šios sumos reikia atimti 7,2 milijono eurų, kuriuos turėjau sumokėti, kad atpirkčiau obligacijas birželio 30 dieną, bei „Goldman Sachs“ sumokėtus 250 tūkst. eurų palūkanų už pusės metų paskolą.
Voilà – štai ir sėkmingo skolintų vertybinių popierių pardavimo pavyzdys.
Žinoma, prekiautojas skolintais vertybiniais popieriais pats vienas negali paveikti jų kainos (nebent jis yra George‘as Sorosas, kurio garsusis statymas prieš Didžiosios Britanijos svarą sterlingų 1992 metais jį pavertė milijardieriumi, o britus išstūmė iš Europos valiutų keitimo mechanizmo).
Tačiau, jeigu spekuliantų grupė nusprendžia (teisingai ar klaidingai), kad vyriausybės skolos kaina yra per gera, ji gali priversti nusmukdyti jos kainą, šitaip padidindama pajamas iš obligacijų (palūkanų normas, kurias turi mokėti vyriausybė).
Jeigu ataka tęsiasi, spekuliantai gali privesti vyriausybę iki nemokumo, nebent ji rastų būdą finansuoti skolą pigiau. Pernai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos centrinio banko (ECB) sukurtas gelbėjimo fondas Graikijai ir kitoms vargstančioms šalims, tokioms kaip Airija ir šiuo metu – Portugalija, suteikia būtent tokias galimybes, bet su sąlyga, kad šios šalys stengsis kuo greičiau panaikinti deficitus ir laikysis griežtų taupymo programų.
„Panaikinti deficitus“, paprastais žodžiais tariant, reiškia naikinti ir privačiajame, ir viešajame sektoriuje daugybę darbo vietų, kurių išlikimas priklauso nuo deficito. Ekonominė ir žmogiškoji deficito mažinimo kaina silpnoje ekonomikoje yra pasibaisėtina, bet ir tikslai nebus pasiekti, nes išlaidų mažinimo lemtas visuminės paklausos mažėjimas „sugrauš“ vyriausybės pajamas.
Taigi kokį vaidmenį vykstant spekuliacinei atakai turėtų vaidinti valdžioje esantys politikai? Ar jiems reikia tiesiog nusilenkti rinkų valiai ir savo žmonėms primesti skausmą? Tokia išvada būtų visai prasminga, jeigu finansų rinkos visada, ar bent dažniausiai, nustatytų vertybinių popierių kainas teisingai. Tačiau jos to nedaro.
2007–2009 metų finansinę griūtį lėmė masiškai neteisingas privačių bankų ir reitingų agentūrų atliktas vertybinių popierių kainos vertinimas. Tad kodėl turėtume tikėti, kad rinkos teisingai vertina Graikijos, Airijos ar Portugalijos skolų riziką?
Tiesa ta, kad tokias kainas „nustato“ bandos elgesys. Ekonomistas Johnas Maynardas Keynes‘as atkreipė dėmesį į šią priežastį prieš daugelį metų, kalbėdamas apie „nepaprastai netvirtas žinias, kuriomis remiantis turi būti vertinamas pajamingumas ateityje“.
Kai nežinai, ką daryti, kartoji tai, ką daro šalia esantis. Tai nereiškia, kad kai kurios vyriausybės negyveno už savo galimybių ribų, ir kad finansų rinkos neprivertė jų už tai atsiskaityti, statydamos už jų vertybinių popierių atpigimą.
Tačiau galų gale rinkėjai, o ne rinkos, turi skatinti vyriausybės atsiskaityti. Kai šie du atskaitomybės standartai išsiskiria, liaudies standartas turi paimti viršų, jei demokratijai lemta išlikti. Dabar kylančio nepasitenkinimo Europoje pagrindas yra įtampa tarp demokratijos ir finansų.
Tautų pyktis dėl bankininkų ir spekuliantų įsakais primestų biudžetų išlaidų mažinimo nuvertė vadovus Airijoje ir Portugalijoje bei stumia Ispanijos premjerą link sprendimo atsistatydinti.
Be abejo, yra kitų taikinių – musulmonai imigrantai, etninės mažumos, bankininkų priedai prie atlyginimų, Europos Komisija, ECB. Nacionalistinės partijos įsigali.
Suomijoje iš niekur atsiradusi antieuropietiška „Tikrųjų Suomių“ partija atsidūrė ties valdžios slenksčiu.
Kol kas tai nesukrėtė demokratijos pagrindų. Tačiau kai žmonės bus pakankamai suerzinti kelių dalykų vienu metu, pas ką nors rankose atsidurs ingredientai nuodingam politiniam kokteiliui sumaišyti. Nacionalizmas yra klasikinė apardytos demokratijos išraiška.
Politikams svarbu nevengti priimti sunkių sprendimų, bet tai jie turėtų daryti jų pačių valia ir pasirinktu greičiu. Kai vyriausybė atsiduria rinkų puolimo ugnyje, politikų klasei yra gyvybiškai svarbu išlikti vieningai.
Natūralu, kad valdžios siekiantys opozicijos politikai nori pasinaudoti vyriausybės sunkumais. Tačiau esant fiskalinei krizei reikia politinio susilaikymo. Tuo metu, kai rinkos prieš vyriausybę stato pinigus, opozicinės partijos turėtų susilaikyti nuo politinio statymo prieš vyriausybę.
Idealiu atveju visoms partijoms reikėtų pasirašyti riboto laikotarpio susitarimą dėl veiksmų plano, kuris parodytų ribas, kokie veiksmai yra politiškai priimtini. Deja, politinis susiskaldymas esant finansiniam spaudimui demokratijai ir ekonomikai pakenkia gerokai labiau nei instinktyvus patriotizmas.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
