Žmonės, kurie kasdien besisveikindami kiša paspausti ranką, primena lenkų turistus Tatrų kalnuose. Nesudėtingais žygių maršrutais ten keliauja šimtai, taigi su žmogumi prasilenki vidutiniškai kas pusę minutės. Kiekvieną kartą jie tau sako cześć. Jei tai grupė žmonių, prasilenkimas skamba „cześć cześć cześć cześć cześć“. Labai mandagūs, net patys nežino kodėl, ir labai įkyrūs.
Žmonės, kasdien pasisveikindami kišantys savo rankas, jūs lygiai taip pat nervinate. Kartasi jūs pradedate kurioziškai ilgą ritualą, kai einate aplink stalą ar biurą be reikalo privesdami visus pakelti užpakalius nuo kėdžių ar akis nuo kompiuterių.
Rankų paspaudimai pagal etiketą kartais būtini – „susipažįstant ar prieš ilgesnį susitikimą“, kaip teigia elegancijos specialistas Giedrius Drukteinis. Kartais gerai ranką paspausti ir šiaip, pavyzdžiui, kai į biurą užsuka jame rečiau besilankantis įmonės vadovas ir besisveikindamas apeina kolegas – eilinius darbuotojus. Tai geras būdas parodyti draugiškumą ir pagarbą. Kartais net nuoširdžią.
Tik dažnai šis įsigyvenęs pagarbos ritualas kartojamas visiškai ne vietoje ir tik erzina arba kelia nepatogumus (kai sutiktas žmogus įkyriai kišdamas ranką priverčia atsiliepti tuo pačiu ir pamesti po pažastimi nešamą pluoštą popierių). Dėl dažno neapdairumo pasisveikinimai dar ir tampa nepagarba moterims. Kai kurios seniai priprato būti ignoruojamos ir į tai žvelgia su ironija ar pašaipa, o kai kurios apie savo lygias teises primena pačios pakišdamos ranką netrukus sutriksiančiam vyriškiui.
Sveikinimosi mados ko gero ryškiausios tarp paauglių, kuriems svarbu parodyti savo statusą, išskirtinumą ar draugystę su kiečiausiais. Mokykloje susitikusios merginos bučiuojasi su draugėmis, mirksėdamos ilgomis blakstienomis, o vaikinai imituodami amerikiečių hiphopo papročius stilingai sumuša delnais ir patapšnoja per nugarą. Vėliau jie baigia aukštąsias mokyklas ir išeina į biurus, kur įsigyvenusį poreikį sveikintis patenkina rankos pakratymas.
Sveikinimosi nepatogumų neapsikentę vokiečiai organizuoja sukilimą prieš pasisveikinimo pakštelėjimus į žandą. Bet ne dėl susirūpinimo higiena, o tiesiog dėl diskomforto. Etiketu ir viešo elgesio normomis besirūpinanti „Knigge“ organizacija sako per šiuos metus sulaukusi laiškų nuo 50 bučiuotis lendančiais kolegomis nepatenkintų vokiečių.
Dar ir apklausą atlikusi organizacija teigia, kad kai kuriems vokiečiams pasisveikinimo bučiniai turi erotinį atspalvį. Tačiau pietiečiams bučiniai ne problema, o štai kai kuriems belgams jie yra net identiteto požymis: būtina pasibučiuoti tris kartus, nes tai juos skiria nuo du kartus pakštelėjančių prancūzų.
Vokiečiai sako, kad jie ne italai ir ne prancūzai, todėl šis importinis paprotys jiems svetimas. Nereikia bučiuotis – užteks rankų paspaudimo. „Mes negalime uždrausti, bet turime apsaugoti žmones, kurie nenori būti bučiuojami“, – BBC rimtai aiškino „Knigge“ vadovas Hansas-Michaelis Kleinas, siūlantis žmonėms, kurie nenori būti bučiuojami, ant savo darbastalio padėti apie tai skelbiantį raštelį. Tačiau „dėmesio, prašau nebučiuoti“ yra dar keisčiau nei patys bučiniai ir primena užrašą zoologijos sode „prašome nemaitinti žirafų“.
Apskritai G. Drukteinis ragina kuo daugiau liestis: duoti ranką, apkabinti per petį ar ten pat paplekšnoti, jei tik tai nėra dirbtina. Pasak jo, bendraujant svarbu neprimetinėti dirbtinių schemų, ypač jei jos skiriasi nuo nusistovėjusios praktikos.
Bučiniai – svetimybė. O kasdienių rankų paspaudimų bėda ta, kad nusistovėjusi praktika ir yra toji dirbtinė schema. Neaišku, kodėl kiekvieną kartą – cześć – kišate ranką.
Bet neklijuokite lipduko. Verčiau iš bučiuotis lendančių kolegų draugiškai pasijuokti taip kaip tai darė vienos kartos žurnalistikos pirmakursiai: sutikai bendrakursę – du pakštelėjimai į žandus ir vienas tėviškas čmok į kaktą, suėmus galvą rankomis.
