„Reikėjo berniukams beribio dangaus“ – dainuojama populiarioje dainoje. O Panevėžio rajone, Dembavoje, gyvenančiam Raimondui Konstantinavičiui tokių platybių reikia skrupulingai konstruojamoms istorinių karinių lėktuvų kopijoms. 47-erių vyras įspūdingus ir tikrai nepigius modelius nuo menkiausių detalių renka savo namų dirbtuvėse. Dabar meistro svajonė sukasi apie Antrojo pasaulinio karo galingą vokiečių naikintuvą.
Į savo nedideles dirbtuvėles antrame namo aukšte Raimondas neina kiekvieną dieną – tik kai užplūsta įkvėpimas. Bet kai jį iš tiesų pagauna azartas, gali valandų valandas tūnoti tarp savo brėžinių, detalių ir įrankių.
„Lėktuvėlių konstravimu susidomėjau dar mokykloje. Tais laikais Panevėžyje prie centrinio turgaus veikė pionierių namai. Į juose veikiantį aviamodeliuotojų būrelį po pamokų keliaudavau daryti lėktuvų“, – išskirtinio pomėgio pradžią pamena R. Konstantinavičius.
Tokių galimybių kaip šiais laikais tada neturėjęs. Tarybų Sąjungoje uždarytomis sienomis nebuvo galimybės net įsigyti geresnių medžiagų kūrybiniams darbams.
„Tai nebuvo aukšto lygio meistravimas, – šypteli Raimondas. – Darydavome kordinius lėktuvėlius, pririštus prie 15 metrų troso. Dar ir dabar yra vaikų, kurie mėgsta aviamodeliavimą, bet šiais laikais jau kitokios ir galimybės. Seniau ir visai paprastą medieną naudodavom.“
Ne kiemo žaislas
Dabar dembaviškio modeliai tikrai traukia akį – į tokius gražu ir pačiam pažiūrėti, verta ir kitiems parodyti. Daugiau nei metro dydžio lėktuvų kopijoms Raimondas perka balzos medieną. Lietuvoje tokios galima aptikti nebent Vilniuje, Kaune. Pietų ir centrinėje Amerikoje augančio medžio mediena labai sunki, bet išdžiūvusi tampa lengvutė ir minkšta, dėl to ją paprasčiau naudoti gaminant smulkias detales. O ir pati lėktuvo kopija turi būti kuo lengvesnė, kad mažas motoras ją pakeltų į dangų.
R. Konstantinavičiaus sukurti lėktuvai – ne tik grožėtis skirti. Jie dar ir skrenda.
„Tokie modeliai gali pakilti 15–20 m, aukščiau pakilusius galima pamesti – jų nebematyti. Mano kopijos pasiekia 200 km/val greitį, būna sunku ir suvaldyti“, – pasakoja Raimondas.
Jo sukonstruotų aparatų, valdomų radijo bangomis, skraidinti kieme, šiukštu, negalima.
Meistras lėktuvų galimybes išbando Stetiškių aerodrome, kur susirenka daugiau panašaus pilotavimo mėgėjų.
„Paskutiniu metu daugiau pakalbame apie savo lėktuvus, nei juos skraidiname. Vis trūksta laiko, o gal ir noro“, – atsidūsta R. Konstantinavičius.
Jis pats taip pat ilgus metus buvo primiršęs aviamodeliavimą. Šį pomėgį vėl atrado atsivėrus keliams į išsivysčiusias šalis.
„Vėl konstruoti pradėjau nuo sklandytuvų. Juos ir darydavau, ir laidydavau kaime. Paskui pardaviau“, – pasakoja Raimondas.
Pilotai ant keptuvių
Rimčiau į aviamodeliavimą meistras grįžo prieš 11 metų, kai nusprendė sukurti Pirmojo pasaulinio karo britų naikintuvo „Sa.5 Raf“ kopiją. Karališkųjų orlaivių gamykloje sukurtas karo lėktuvas prieš šimtmetį buvo vienas greičiausių ir pasižymėjo gana geru manevringumu.
„Ir su kopija danguje galima atlikti kilpas bei kitus akrobatinius triukus“, – patikina pilotas.
Nors jo modelis, pasak Raimondo, nėra visiškai identiškas, bet tiek detalėmis, tiek iš išorės beveik toks pat kaip legendinis originalas.
Pastarųjų, Raimondo žiniomis, dar gal ir yra muziejuose Didžioje Britanijoje, bet pats tikrojo naikintuvo nėra matęs. Konstruktorius viską daro pagal medžiagą, kurią randa internete.
„Mano kopijos nėra šimtaprocentinės, nes tada reikėtų nuspalvinti galimus lakūno durelių nutrynimus, paties lėktuvo nubrozdinimus, kulkų suvarpytas, nuo dūmų aprūkusias vietas. Visa tai nėra taip paprasta – nepripieši bet kur, reikia apskaičiuoti, kur kaip galėjo visa tai nutikti“, – pasakoja dembaviškis.
Jo žiniomis, per karus patys pilotai aliuminio skarda apmuštus lėktuvus dažydavo savo pasirinktomis spalvomis. O tokį jų meną pakoreguodavo skrydžiai ir mūšiai.
Raimondo sukurtame pilkos spalvos britiškame lėktuve daug identiškų detalių. Antai net medinis pilotas dėvi Raimondo močiutės megztą baltą ilgą šaliką, kaip matome filmuose apie Pirmąjį pasaulinį karą. Internetu atsisiųstą plastmasinį žmogeliuką nuspalvino fotografas, panevėžietis Darius Maceina.
„Piloto kabinoje reikėtų nupiešti daugiau įrangos“, – trūkumus vardija kopijos autorius ir atkreipia dėmesį, kad lakūno kabina be uždangos.
Į didelį aukštį kariai kildavo be jokio stogo. Nuo šalčio juos saugojo tik apranga. Ir iš apačios tokį naikintuvą, pasak meistro, mažai kas saugojo.
„Tokie lėktuvai buvo beveik tuščiaviduriai, todėl pilotai į mūšį skrisdavo atsisėdę ant keptuvių. Jei po jais pasirodydavo priešų naikintuvas, tokia apsauga bent kiek sulaikydavo nuo kulkų“, – įdomių detalių konstruodamas karinės aviacijos įžymybes sužinojo Raimondas.
Arba ilgai, arba brangiai
Nelaimės neišvengė ir R. Konstantinavičiaus sukurtas britiškasis „Sa.5 Raf“. Kartą pilotuojamas modelis nukrito iš dangaus ir sulūžo.
„Toks lėktuvas sveria apie 6 kg. Bet kai krenta iš aukštai, smūgis į žemę tampa lyg sveriančio 100 kg. Jei pataikytų į žmogų, geruoju nesibaigtų, todėl ir skraidome tik aerodrome“, – pasakoja Raimondas.
Dar anksčiau paleidęs sklandytuvą jis vos išvengė nelaimingo įvykio. Paties gamintas aparatas dingo ir nukrito ant toliau buvusio tvarto stogo.
„Ieškojau sklandytuvo ir radau pas tokią močiutę. Ji stebėjosi, koks čia daiktas iš dangaus nukrito, ir nuolaužas sunešė į malkinę. O galėjo jai baigtis kur kas blogiau“, – pripažįsta R. Konstantinavičius.
Dabar jo dirbtuvėse ant „operacinio“ stalo – naujas kūrinys. Antrus metus dembaviškis detalė po detalės lipdo raudoną Pirmojo pasaulinio karo vokiečių naikintuvą „Fokker DZ 1“.
Šis lėktuvas išgarsėjo kaip orlaivis, kuriame karo asas, vokiečių karinių oro pajėgų garsenybė Manfredas fon Richthofenas iškovojo paskutines 19 pergalių iš visų 80-ies ir buvo nužudytas 1918-ųjų pavasarį.
„Viskas prasideda nuo brėžinių. Juos gali pats pasidaryti, ieškoti internete arba nusipirkti, tik tai kainuoja ne vieną šimtą eurų“, – sako konstruktorius, kurio dirbtuvių sienos papuoštos naujausio modelio brėžiniais.
Raimondas rodo medinius pagaliukus – iš jų konstruojamas būsimos kopijos karkasas. O ant šio jau viskas guldoma, klijuojama, sukama.
„Detalė po detalės ir montuoji. Gali jas nusipirkti iš karto, jei turi daug pinigų. Bet gali ir savo rankomis gamintis. Vien variklis dabar konstruojamos kopijos kainuoja 1200 eurų“, – nustebina pašnekovas.
Kai ką dembaviškis užsako išpjaustyti lazeriniais aparatais, kai ką – gaminasi pats. Raimondas yra įgijęs staliaus-dailidės specialybę, tad daug ką moka pasidaryti. Tik, skėsteli rankomis, taip greitai neišeina, kaip norėtųsi.
„Vieną detalę ir visą mėnesį gali drožinėti. Pirmąjį lėktuvą pagaminau gal per pusmetį, nes spyrė žmona – su savo pomėgiu buvau okupavęs visą virtuvę. Tada jau pjausčiau labai uoliai. Bet jei nori visko greit, reikia didelių lėšų “, – pasakoja R. Konstantinavičius.
Svarsto parduoti
Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje lėktuvų kopijos ir jų gamyba kur kas populiaresnė nei Lietuvoje. Mūsų šalyje tuo užsiima kol kas nedaug žmonių.
Raimondas kartais pagalvoja, kur vieną dieną padės savo aviamodelius, ir nesigina minties juos parduoti. Tik kaip, pasak meistro, apskaičiuoti savo darbo kainą?
„Kai kas, aišku, nė nesupras mano pastangų ir niekada tuo nesusidomės. Bet yra kas ieško lėktuvo, verslininkai jais puošiasi biurus. Tik kaip įvertinti tokio kūrinio kainą – apie tai nieko nerandu internete, o pats nežinau, kaip suskaičiuoti darbą, investicijas“, – atvirai sako R. Konstantinavičius.
Nors ištisai savo dirbtuvėse jis nesėdi, labai gaila būtų parduoti pabaigtas kopijas. Bet sutiktų su jomis atsisveikinti dėl dar vienos didelės svajonės.
„Labai noriu padaryti „Wulf 190“. Tai būtų jau trijų metrų dydžio modelis, vien jo motoras kainuoja 4000 eurų, brėžinys – 500 eurų, nusileidimo ratukai – 700 eurų. Jei parduočiau abu turimus modelius, iš tų pinigų galėčiau pradėti kurti šitą vokiečių galiūną“, – pasvajoja konstruotojas.
„Wulf 190“ buvo vokiečių vienvietis naikintuvas, sukurtas 1930-ųjų pabaigoje ir plačiai naudojamas Antrojo pasaulinio karo metu.
Auksinės rankos
Paklaustas, gal kada svajojo tapti lakūnu, Raimondas net sutrinka. Apie tai esą nebuvo nė pagalvojęs, bet prisipažįsta: gal visai ir patiktų. Tik 45-erių, pasak Raimondo, kariuomenės pilotai jau išeina į pensiją.
Su žmona užauginę dukrą ir jau devynerių anūką turintis Raimondas dirba vienoje stambiausių Panevėžio pramonės įmonių, kur kontroliuoja gamybos kokybę.
„Aš daug profesijų turiu, – nusijuokia pašnekovas. – Ilgai pradirbau dabartinėje gamykloje. Vienu metu buvau emigravęs į Suomiją, kur plušėjau prie kruizinių laivų gamybos.“
Nors gyvenimas vis priremia Raimondą prie technikos, jis pats prisipažįsta ne itin ją mėgstantis. Pačiam mieliau kažką krapštinėti, meistruoti.
„Net tėvai stebisi, iš kur aš čia toks. Senelis buvo kalvis ir gal kažką perdavė man“, – svarsto dembaviškis, be lėktuvų kopijų, dar gaminantis įvairias namų dekoracijas.
Tik prieš ketverius metus Lietuvoje pradėti rengti specialūs lėktuvų kopijų konkursai, varžybos Klaipėdoje. Dembaviškis juose dar nedalyvavo.
„Tokiuose renginiuose vertinamos ir kopijos, ir jų sugebėjimai danguje. Kol kas nežinau, ar bandysiu dalyvauti. Pavasarį norėčiau baigti vokiškąjį naikintuvą, o tada matysiu. Gal tiesiog išeisiu žvejoti“, – apie tokį patį svarbų pomėgį prasitaria Raimondas, gyvenantis netoli „Ekrano“ marių.
