Nežinia – blogiausia
Jau daugiau nei pusantrų metų iš Ispanijon uždarbiauti išvykusio sūnaus Egidijaus panevėžietė Asta Ona Čypienė nesulaukia jokių žinių. Jis dingo tarsi į vandenį. Laukimo ir nevilties iškankinta motina meldžiasi ir tikisi, kad tragiškos nelaimės šešėlis aplenks jos namus.
Rugsėjį trisdešimt šeštąjį gimtadienį švęsiantis Egidijus Čypas laimės ieškoti į tolimąją Ispaniją patraukė prieš septynerius metus.
„Sūnus dirbo statybose. Vėliau vežiojo prekiautojas dėvėtais drabužiais po turgus. Subyrėjo santuoka. Buvo nelengva, jo niekas čia nebelaikė“, – „Sekundei“ pasakojo A.O.Čypienė. Su užsienyje esančiu vieninteliu savo sūnumi motina bendravo telefonu, gaudavo iš jo sveikinimo atvirukus.
Paskutinįjį Egidijus išsiuntė mamai gimtadienio proga 2001-ųjų kovą – linkėjo visų norų išsipildymo, Dievo pagalbos. „Jis žinojo, kad esu labai religinga, visus laiškus baigdavo „Tepadeda Tau Dievas“, – ašaras sunkiai tramdydama kalbėjo panevėžietė.
Iš Ispanijos E.Čypas buvo grįžęs gimtinėn, aplankė artimuosius, sūnų ir dukrą. „Tikėjosi, kad jie kartu keletui mėnesių važiuos su juo. Buvusi žmona lyg ir neprieštaravo, buvo pradėję tvarkytis dokumentus. Paskui, matyt, apsigalvojo. Egidijus išvažiavo vienas“, – pasakojo A.O.Čypienė.
Torreviera. Alikante – toks buvo paskutinio laiško atgalinis adresas. Gal pusmetį tylėjęs, Egidijus motinai pranešė pakeitęs gyvenamąją vietą. „Sakė, buvo sunku, kol įsikūrė, esą dabar viskas gerai, dirba statybose, klijuoja plyteles. Atsiradus galimybei nelegaliai Ispanijoje besidarbuojančiam Egidijui įteisinti savo buvimą šioje šalyje, jis vėl skambino mamai, prašydamas atsiųsti pažymą, kad jis neteistas.
„Esu ligota, šiaip ne taip susižinojau, kur reikia kreiptis, kad ta pažyma turi būti išversta į ispanų kalbą. Man aiškino, kad Egidijus ją gali gauti ir per konsulatą Ispanijoje, tiesa, tada ilgiau teks laukti. Taip ir pasakiau jam – neturiu sveikatos važinėti į Vilnių, jei jau nepajėgsiu, tegul kreipiasi į konsulatą. Nuo tos dienos praėjo metai ir septyni mėnesiai. Sūnus nei skambino, nei rašė, nors anksčiau kiekviena proga nepamiršdavo pasveikinti“, – pasakojo besisielojanti motina. Veltui moteris rinko sūnaus ant popierėlio užrašytą telefono numerį – juo niekas neatsiliepia.
Nusprendė nebedelsti
A.O.Čyplienė jau ne kartą buvo pasiryžusi apie sūnaus dingimą pranešti policijai, kreiptis į dingusių žmonių ieškoti padedančias organizacijas. „Visi atkalbėdavo – jis ten nelegaliai, gal nemalonumų pridarysiu ieškodama. Išsiųs iš šalies, paskui niekur nebegaus darbo. Pas jį buvo nuvykęs buvusios žmonos brolis. Žinau, kad jie lyg ir susipyko dėl kažko. Tačiau kas iš tikrųjų tarp jų buvo, Egidijus man nesakė. Apsilankau pas anūkus, vis klausiu, gal yra kokių naujienų. Anksčiau per grįžtančius lietuvius siųsdavo vaikams siuntinukus, pinigų, dabar – nieko. Buvusi žmona lyg ir užsiminė, kad niekur jis nesidės, lyg ir matė jos brolis Egidijų.
Tačiau jei jam viskas gerai – tikrai duotų apie save žinoti“, – mano motina. Pasak jos, sūnus Ispanijoje draugų turėjo, tačiau ji netiki, kad galėjo įsivelti į abejotinas kompanijas. „Jis čia nuo „tulpinių“ nukentėjo, per juos prarado turtą, kiek nervų ir sveikatos kainavo. Nemanau, kad galėjo su panašiais ten susidėti“, – įsitikinusi motina.
Draskoma nežinios, A.O.Čypienė ryžosi pradėti sūnaus paieškas. „Važiavau į Vilnių, į Raudonąjį Kryžių. Ten man davė tokios organizacijos telefoną, sako, ji padedanti ieškoti artimųjų, tačiau man negalėjo pagelbėti“, – sielvartavo moteris. Ji nesikreipė pagalbos į žiniuonius ir ekstrasensus, nors buvo besisiūlančiųjų padėti: „P.Sabaliauskas siūlė pagalbą. Ir be sūnaus nuotraukos pasakė, kad už dviejų mėnesių gausiu žinių nuo jo. Jau visi trys praėjo – tyla“, – nepasitikėjo antgamtinėmis ekstrasenso galiomis moteris.
Apie dingusį sūnų ji pranešė policijai. „Galbūt jiems pavyks“, – vylėsi ji. Pareigūnai jau informavo A.O.Čypienę, kad jos sūnaus pavardės nėra užsienyje nusikaltimus padariusių ir už tai ieškomų asmenų sąrašuose.
Gali sulaukti ir gerų žinių
Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Asmenų paieškos poskyrio viršininkas Andrejus Muchinas „Sekundei“ sakė, kad kreipiasi vis daugiau panevėžiečių, praradusių ryšius su užsienin išvykusiais giminaičiais. Klaidingai manoma, kad pradingėlių artimieji gali sulaukti tik tragiškų žinių – pranešimų apie žūtį.
„Būna įvairiausių situacijų – sulaikytieji neturi galimybės apie save pranešti. Yra nenorinčiųjų bendrauti su artimaisiais, visko pasitaiko“, – pasakojo A.Muchinas. Pasak pareigūno, kalbėti apie E.Čypo paieškos vienokią ar kitokią baigtį dar anksti – per mažai laiko praėjo, nes A.O.Čypienė į policiją kreipėsi visai neseniai.
„Išsiuntinėjome užklausimus į Ispaniją. Lauksime atsakymų“, – teigė poskyrio viršininkas. Ispanija – Šengeno sutarties dalyvė, o pagal Šengeno Konvencijos 97 str. surasto šioje šalyje asmens būtina atsiklausti, ar jis sutinka, kad būtų pranešta jo buvimo vieta.
Pašlijusi sveikata, bemiegės naktys ir vis stiprėjantis nerimas dėl sūnaus likimo – tokia dabar A.O.Čypienės kasdienybė. „Mane palaiko tik malda. Be Dievo pagalbos neišgyvenčiau“, – sakė nelaimės palaužta moteris. Ji prašo visų, ką nors žinančių apie jos sūnaus Egidijaus buvimo vietą, jį mačiusiųjų pranešti telefonu (8-45) 443323.
Rasa ŠOŠIČ
A.Repšio nuotr. Ilgai laukusi nors menkiausios
žinutės iš Ispanijoje dirbančio sūnaus, A.O.Čypienė kreipėsi į policiją ir geros
valios žmones: nerimas dėl vienintelio vaiko likimo tapo nebepakeliamas.
