Įvykių sūkury
Prieš dvidešimtmetį nematomi, bet tvirtesni už pačius
stipriausius pančius vienybės saitai sujungė visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki
atokiausio šalies kaimo.
Lemtingų sausio įvykių metraštis byloja, kad Panevėžiui
istorijos grandinėje tenka išskirtinė vieta: pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka
tapo panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į
žaislus vežantį jo vairuojamą sunkvežimį. Sovietams užėmus Televizijos bokštą
Vilniuje, žinios pasauliui buvo perdavinėjamos iš Kauno ir Panevėžio.
Pusė metų Aukštaitijos sostinėje veikė Lietuvos televizija.
Būtent panevėžiečiai per kruvinuosius įvykius ryžosi neįtikėtinai rizikai – ne
tik tiesiogiai transliuoti naujienas Maskvos radijui, bet ir kruvinųjų įvykių
vaizdo medžiagą traukiniu nuvežti į tuometį Leningradą tam, kad keliolika
milijonų Rusijos gyventojų pamatytų neiškraipytą tiesą: lietuviai į savus
nešaudo, juos traiško okupantų tankai.
Iš merės kabineto kalbėjo Maskvai
Kiek panevėžiečių žino, kad ne tik Vilnius, bet ir jų miestas
1991-ųjų sausį buvo atsidūręs užsienio šalių akyse?
Dar iki kruvinųjų įvykių, sausio 8-ąją, iš tuometės
Savivaldybės merės Gemos Lukoševičiūtės-Umbrasienės kabineto 45 minutes vienai
iš pagrindinių Maskvos radijo stočių „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“) į
tiesioginį eterį buvo perdavinėjamos žinios apie „raudonųjų brigadų“ šturmą.
„Juliau, tu supranti, tavęs klausosi dvylika milijonų žmonių“,
– tuomet pasakytų radijo stoties įkūrėjo Matvejaus Gonapolskio žodžių nepamiršo
Seimo narys Julius Dautartas. Demokratinė radijo stotis, suteikusi eterį tautai,
drįsusiai pasipriešinti sovietinei sistemai, netruko sulaukti atsako.
„Mes, būdami Panevėžio merės kabinete, girdėjom, kaip į Maskvos
radijo stotį įsiveržė saugumas. Tik todėl, kad mums suteikė tiesioginį eterį,
stotis buvo užtildyta trims dienoms“, – pasakoja J.Dautartas.
Panevėžiečių užmegztas ryšys su Maskva buvo ypač svarbus.
Aukštaitijos sostinė tapo vienintele vieta, iš kurios į Rusiją sklido
neiškraipyta istorinė tiesa. Vilnius perdavinėjo naujienas Vakarams.
„Dėl to, kad panevėžiečiai turėjo gerus ryšius su rusais, mums
pavyko padaryti tai, ko nepavyko Vilniui. Sausio 8-osios interviu Maskvos
radijui buvo labai svarus žingsnis į laisvę“, – įsitikinęs politikas.
Pasak J.Dautarto, Lietuva per 20 metų nesugebėjo grąžinti
lietuviams eterį atvėrusiam M.Ganapolskiui skolos – šiam žmogui neužkabintas
Sausio 13-osios medalis.
Rengėsi darbui parduotuvėje
Po kruvinųjų sausio 13-osios įvykių Vilniuje, kai okupantai
įsiveržė į Televizijos bokštą, Panevėžyje iš tuomečio telekomo kieme sumontuotos
studijos pradėta transliuoti naujienas regionui – tai buvo vienintelė šio krašto
žmonių matoma televizija.
Minios gyventojų rinkosi, kad apsaugotų laisvą žodį. Kiekvieną
akimirką baimintasi, kad miesto pašonėje įsikūrusiam kariniam daliniui bus
duotas nurodymas jį užtildyti. Jei taip atsitiktų, anot žurnalisto Skirmanto
Pabedinsko, buvo sukurtas planas, kaip žmonėms perduoti informaciją – į vaizdo
kasetes įrašytą medžiagą transliuoti „Klevo“ parduotuvėje pardavinėjamų
televizorių ekranuose.
S.Pabedinskas pamena, jog tuomet teko dirbti po 20 valandų per
parą – darbo laiko niekas neskaičiavo. Į Panevėžį važiavo daugybė Lietuvos
šviesuolių, kad eteryje stiprintų ir šviestų visuomenę.
Aukštaitijos sostinėje įkurta studija perdavinėdavo žinias
Latvijai ir lietuviams transliavo susišaudymus prie kaimyninės šalies Vidaus
reikalų ministerijos.
„Aš tuomet nemačiau jokių politinių nuostatų, tik masę viena
idėja degančių žmonių, entuziazmą ir troškimą, kad Lietuva būtų laisva.
Panevėžys turi savo istoriją, ir mes privalome ją saugoti.
Deja, matyt, net ir mūsų vadovams dabar ji nerūpi, jei užtenka sausio 13-ąją tik
žvakelę uždegti. Vargu ar tuos, kurie prieš dvidešimt metų rinkosi ir laikė
iškėlę Trispalvę Respublikos g., šiandien pavyktų sukviesti“, – abejoja
S.Pabedinskas.
Gynė ne valdžią
„Mes užmiršom, kokie buvome ir kokie esame drąsūs“, – mano
Povilas Urbšys, vienas iš organizavusiųjų panevėžiečius važiuoti ginti
Aukščiausiosios Tarybos. Vyrai iš Panevėžio, apsiginklavę strypais iš
statybvietės greta parlamento, saugojo jo įėjimą viduje. P.Urbšys iki šiol labai
aiškiai regi kruvinųjų įvykių išvakarėse pro parlamento langą matytą vaizdą: nuo
tilto Aukščiausiosios Tarybos link artėjančius tankus ir jų pasitikti lekiančius
žmones.
„Panevėžys yra Panevėžys“, – mestelėjo A.Terleckas, išvydęs po
kruvinųjų sausio įvykių ginklus, net medžioklinius šautuvus, prie parlamento iš
atsivežtų maišų traukiančius panevėžiečius.
Plačiau skaitykite 2011 m. sausio 13 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
ELTOS nuotr. Ryžtas. Prieš dvidešimt metų Lietuva
pademonstravo aukščiausią pilietinės visuomenės išraišką – beginkliai žmonės už
laisvę stojo prieš tankų galybę.
