Naujamiesčio seniūnijos gyventojai Salomėja ir Kazimieras Adinavičiai praėjusį savaitgalį išgyveno didelį jaudulį. Ši pora šeštadienį minėjo šešiasdešimties metų bendro gyvenimo sukaktį. Vasario 2 dieną, per Grabnyčias, tuokęsi jaunavedžiai iki šiol sako neužmiršę tos dienos, kai jauni ir įsimylėję, spaudžiant šaltukui ir sningant „bobų kąsniais“, 1947-ųjų žiemą jie prie altoriaus Kauno Prisikėlimo bažnyčioje prisiekė viens kitam amžiną meilę.
Vaišės – išskirtinės
Į šv. Mišias Naujamiesčio bažnyčioje, skirtas poros deimantinėms vestuvėms, ponia Salomėja atvyko prieš 40 metų siūta paauksinta juodo gipiūro suknele, o jos jaunikis tai progai susirado irgi ne mažiau seną krepgelumbės kostiumą – kone tokį pat, su kokiu tuokėsi tą kartą. Ponas Kazimieras prisipažįsta, kad tikrąjį vestuvių kostiumą jam teko užstatyti lombarde, nors vėliau iš karto, kai tik atsirado pinigų, nusipirko panašų.
Jubiliatų deimantinės vestuvės buvo ne mažiau iškilmingos nei paprastosios. Ir svečių buvo kone tiek pat kaip prieš 60 metų – per 20. Juos nuotaka vaišino pačios keptu firminiu „Napoleonu“, o jaunikis į taures pylė paties pagaminto tauriojo gėrimo. Šiaip ar taip, nepasiūlyti svečiams savojo gėrimo K.Adinavičiui būtų buvę lyg ir nesolidu. Juk jis – buvęs Kauno bendrovės „Stumbras“ likerių cecho įkūrėjas bei ilgametis jo vadovas. Ir dar licencijuotas kadaise populiaraus „Vestuvinio balzamo“ gamintojas.
Sutuoktiniai apgailestavo dėl vieno: nors dar yra gyvos dvi jų vestuvių pamergės, dėl amžiaus, sveikatos ir savų rūpesčių vestuvių jubiliejuje jos dalyvauti negalėjo. Bet garbingą porą užtat pagerbė jų geras bičiulis Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje klebonaujantis jų krikštasūnis bei kiti Adinavičiams brangūs žmonės. Šv.Mišiose giedojo jaunavedžių dukra Dalia, paveldėjusi iš mamos ne tik gražų balsą, bet ir meilę dainai.
Žarsto komplimentus
15 krikštavaikių turintys ir gal trisdešimtyje vestuvių piršliavę sutuoktiniai šiokį tokį jaudulį, būdami visų dėmesio centre, vis dėlto jautė. Ir kaip nejausi, kai prie altoriaus tenka žengti stebint dviem vaikams, šešiems anūkams ir lyg specialiai prieš jųdviejų vestuvių jubiliejų gimusiam pirmajam proanūkiui.
Matant Salomėją ir Kazimierą kartu, niekas nesuabejos, kad jų pora yra išskirtinė. Ko gero, reta sutikti sutuoktinius, kurie ir sulaukę daugiau kaip aštuoniasdešimties metų gali be apsimestinės meilės žvelgti vienas į kitą ir žarstyti nuoširdumo kupinus komplimentus. „Šventa motina ta, kuri sugebėjo užauginti tokį sūnų kaip mano Kaziukas. Jis visada buvo kuklus, rimtas, doras žmogus. Buvo skautas, šaulys“, – giria savo jaunikį nuotaka. „Salomėja man – auksinis žmogus. Jos sąžinė, dora, pagarba ir meilė yra šventi dalykai. Be kita ko, ji dar ir mano daktarė“, – su meile apie patrauklią ir humoro jausmo vis dar nepraradusią žmoną kalba garbės jaunikis.
Pati ponia Salomėja juokauja vyrą prisiviliojusi jam parūpindama maisto talonų ir kepdama „Napoleoną“. Paskui ir vyro draugai dažnai mėgdavo sakyti: „Einam pas Kazius skaniai pavalgyti“, – neslepia tiesos kulinarijos gabumais garsėjusi nuotaka.
Tik jaunystėje pokario metais Kauno maisto fabrike dirbusi S.Adinavičienė vėliau vyro palaikoma visą savo gyvenimą paskyrė daugiausiai šeimai. Moteris sako auginusi savo vaikus, dainavusi jiems dainas, rūpinusis vyru. O laisvalaikiu turėjusi puikią galimybę dainuoti operetėje, įrašinėti su bendraminčiais muziką radijuje. Labiausiai jai į širdį įstrigęs anų laikų kūrinys – G.Kuprevičiaus operetė „Pasoga“. Pašnekovė įsitikinusi, jog „Pasogą“ labai tiktų parodyti ir šių laikų žiūrovui.
Augina šeštą kartą
S. ir K.Adinavičiai tvirtina, jog sulaukti deimantinių vestuvių jiems tikriausiai padėjo persikėlimas gyventi į vyro tėviškę Nociagalos kaime. Ne tik ramybė ir grynas oras, senų laikų linksmi ir skaudūs prisiminimai senatvės sulaukusiems pensininkams išėjo į naudą: butas Kaune liko architektui sūnui Raimondui, o į kaimo turizmą pradėta orientuoti Kazimiero tėviškės sodyba jau seniai pažadėta dukrai. Ji šiuo metu gyvena Vilniuje ir dirba mokytoja. Kai į Adinavičių namus susirenka visa šeima, ponas Kazimieras džiaugiasi, kad jo tėvų sodyba augina jau šeštą giminės kartą. Žinoma, ta sodyba gerokai pasikeitusi: vietoje daržinės, sandėlių ir kitokių ūkinių patalpų dabar stovi žmonėms gyventi skirti pastatai, suprojektuoti jų sūnaus. Kuo užsiims anūkai, seneliai nežino, tačiau jiems akivaizdu, jog vienas iš jų, studijuojantis archeologiją, yra kalvis ir istorikas iki kaulų smegenų, kitas – automobilių mylėtojas. Viena iš anūkių yra pasirinkusi grafiką, kita – menotyrą. Dar vienas anūkas tikriausiai bus elektronikos mylėtojas, o kuo taps mažiausiasis iš jų, ketvirtaklasis, kol kas neaišku.
Plačiau skaitykite vasario 5 d.
„Sekundėje“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Buvęs „Stumbro“ likerių cecho vadovas svečius sakė visuomet vaišinantis pagal paties receptūrą sukurtais gėrimais, o garbės nuotaka ypatinga proga dažniausiai kepa savo firminį tortą.
