P. Lamy.
Paskutiniu metu aukštai šoktelėjusios maisto kainos bei didėjantis susirūpinimas maisto sauga sukėlė pasaulinį nerimą. Tėvus neramina mintis, kad jie gali nebeišgalėti išmaitinti savo šeimų. Kadangi skurdžiausi pasaulio žmonės didžiąją savo pajamų dalį išleidžia maistui, juos tai paveiks labiausiai, tuo pačiu nueis veltui daugelio metų pastangos sumažinti skurdą.
Tariamai nepakeičiami faktoriai, darantys įtaką rekordinėms maisto kainoms, – daugelio šalių perėjimas prie baltymų dietos, auganti populiacija, didėjantis biokuro sunaudojimas bei klimato kaita – leidžia manyti, kad pakilusios maisto kainos laikysis. Neradus būdų kaip sumažinti atsargų išeikvojimą, badas bei prasta mityba taps dar didesnėmis problemomis.
Aišku tai, kad turėtų būti sutelkta daugiau pastangų padidinti maisto gamybą per vidutinės trukmės ar ilgesnį laikotarpį. Tačiau jau šiandien šalių vadovai gali priimti sprendimą, galintį pašalinti atsargų problemą – tai padidinti prekybą. Kai kuriuos toks pasiūlymas suglumins, tačiau jo logika yra aiški ir nepaneigiama.
Prekyba yra tas pavarų dirželis, kuris padeda suderinti pasiūlą su paklausa. Jis leidžia maistui keliauti iš šalių, kur jo daug, į šalis, kur jo trūksta. Taip efektyviai maistą gaminančios valstybės gali siųsti jį toms šalims, kuriose maisto gamybą riboja išteklių trūkumas.
Pavyzdžiui, prieiga prie tarptautinių maisto atsargų suteikė Saudo Arabijai galimybę atsisakyti trisdešimties metų subsidijų programos vietinei kviečių produkcijai. Atsižvelgdami į finansinę programos naštą ir, dar svarbiau, brangius bei retus vandens išteklius, Saudo Arabija nusprendė iki 2016 m. visiškai nutraukti subsidijų teikimą.
Kai tokius nutarimus įtakojantis pavarų dirželis yra pažeidžiamas, rinkoje jaučiami neramumai. Būtent todėl Indonezija, viena didžiausių ryžių ir kukurūzų tiekėjų, neseniai nusprendė sumažinti prekybos barjerus žemės ūkio produktų importui.
Šiandien prekyba žemės ūkio produktais sutrikdoma dažniau nei bet kurių kitų produktų prekyba. Prekybą iškraipančios subsidijos, aukšti importo tarifai bei eksporto apribojimai veikia kaip smėlis pavarų dežėje, dėl kurio tampa daug sunkiau ir brangiau pristatyti maistą į rinką, o tuo pačiu – ir ant šeimos stalo.
Pavyzdžiui, eksporto apribojimas atlieka tiesioginį vaidmenį didinant maisto krizę. Ir išties, kai kurie analitikai mano, kad tokie apribojimai tapo pagrindine 2008 metų maisto kainų kilimo priežastimi. Pasak Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, tokie apribojimai buvo pagrindiniu ir svarbiausiu faktoriumi 2008 m. kainų šuolyje, kai tarptautinė prekyba ryžiais sumažėjo maždaug 7 proc. (dviem milijonais tonų) nuo 2007 m. rekordo. 2010-2011 m. grūdų kainos augimas taip pat yra glaudžiai susijęs su eksporto apribojimais, kuriuos Rusija ir Ukraina įvedė po to, kai nukentėjo nuo smarkios sausros.
Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kokios seklios iš tiesų yra tarptautinės grūdų rinkos. Vos 7 proc. pasaulinės ryžių produkcijos yra prekiaujama tarptautiniu mastu, ir tik 18 proc. kviečių bei 13 proc. kukurūzų yra eksportuojama. Papildomi prekybos draudimai yra rimta grėsmė pagrindinius maisto produktus importuojančioms šalims, kurių vyriausybės nerimauja, kad tokie veiksmai gali privesti prie bado.
Tie, kurie nustato tuos apribojimus, vadovaujasi ta pačia logika: jie nenori, kad jų tautiečiai badautų. Tad klausimas būtų: kokia alternatyvi politika leistų jiems to pasiekti? Atsakymas susideda iš kelių dalių: padidintos maisto gamybos pasauliniu mastu, daugiau ir stipresnių socialinio saugumo tinklų, daugiau pagalbos maistu, ir, galbūt, didesnių maisto rezervų.
Jei Dohos pasaulinės prekybos ciklo derybų nutarimai panaikintų daugelį apribojimų bei iškraipymų, sujaukusių išteklių suvokimą, tai galėtų tapti vidutinės trukmės arba ilgalaikio atsako į maisto kainų krizę dalimi. Dohos susitarimas ženkliai sumažintų turtingojo pasaulio subsidijas, kurios sutrikdė besivystančio pasaulio gamybos išteklius ir išstūmė besivystančių šalių gamintojus iš tam tikrų produktų rinkos. Pati blogiausia subsidijų rūšis – eksporto subsidijos – būtų panaikintos.
Dohos susitarimas taip pat sumažintų tarifus, nors ir su tam tikrais „lanksčiais“ niuansais, tuo padidinant maisto prieinamumą vartotojams. Pasauliniu mastu, daugiau maisto būtų pagaminama ten, kur jis gaminamas daug efektyviau, o tai sukurtų lygiavertiškesnę bei vienodesnę tarptautinės prekybos aplinką.
Paprastai tariant, kai tenka spręsti maisto užtikrinimo problemas, prekyba tampa sprendimo, o ne problemos dalimi.
____________________
Pascalis Lamy yra Pasaulio prekybos organizacijos generalinis direktorius.
© Project Syndicate, 2011.
