„Dabar pats laikas Lietuvoje didesnį dėmesį skirti ir korupcijos rizikoms gynybos sektoriuje“, – teigia „Transparency International“ gynybos srities vadovas Markas Pymanas. Su juo kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Viešėdamas Lietuvoje susitinkate ir su Krašto apsaugos ministerijos, policijos atstovais. Kokią pagrindinę žinią norite jiems perduoti?
– Žinia labai paprasta: visose organizacijose yra galimybių korupcijai. Kariuomenė ar policija ypač pažeidžiama dėl slaptumo specifikos. Mano patirtis sako, kad organizacijose, kurios turi slaptumo elementų, tai sukuria ydingą efektą: užuot pripažinus, jog tai gali būti problema, stengiamasi visai nekalbėti. Jos tyli, nes tema labai jautri.
Korupcijos atvejai dažnai vis tiek prasiveržia, net jei bandoma juos neigti ar tiesiog nekalbama apie tai. Pagrindinis mano klausimas institucijų atstovams toks: „Kaip dažnai kalbate apie korupcijos rizikas savo vadovybės susirinkimuose?“ Galėčiau lažintis iš butelio šampano, kad atsakymas būtų „niekada“. Tai neteisinga. Korupcija turi būti vadovybės akiratyje. Net jei manote, kad esate švariausia, vientisiausia šalis pasaulyje kaip Norvegija ar Švedija, tai vis tiek turi būti vadovybės pokalbių tema.
2013 m. paskelbėte pirmą globalų korupcijos rizikos gynybos sektoriuje indeksą, buvo tirtos 82 šalys. Tačiau jame nėra Lietuvos. Kodėl?
– Tiesiog trūko pinigų šiam tyrimui, kad įtrauktume daugiau valstybių. Todėl privalėjome nuspręsti, kurios 80 šalių bus įtrauktos į šią analizę. Pasirinkome tirti valstybes pagal kariuomenės dydį, palyginti su gyventojų skaičiumi. Ir Lietuva buvo žemiau šios minimalios linijos. Nieko asmeniško – tik kariuomenė maža. Latvija įtraukta į indeksą ir, greičiausiai, Lietuvą būtų galima palyginti su ja. Žinau, kad jūsų šalis gynybai skiria mažiau bendrojo vidaus produkto (BVP) nei Latvija, tačiau tai nebūtinai reiškia didesnę ar mažesnę korupcijos riziką.
Kokie buvo pagrindiniai šio tyrimo rezultatai dėl korupcijos rizikos gynybos sektoriuje? Kurios šio sektoriaus vietos pažeidžiamiausios?
– Yra du pagrindiniai rezultatai. Visų pirma, tyrėme, kokios iš tikrųjų yra realios korupcijos rizikos. Dauguma mano, kad tai įsigijimai. Tai tiesa, bet ne visada. Be rizikos įsigijimų sferoje, išskyrėme galimas politinių, finansinių, personalo ir operacijų rizikų kategorijas, iš viso 29-ias.
Remdamiesi rezultatais šalis suskirstėme į keletą grupių – nuo A iki F. Ir tik dvi pateko į geriausią A grupę, tai Australija ir Vokietija. B grupėje buvo vos 7 valstybės. D, E ar F grupėse esančios šalys per mažai dėmesio skiria korupcijai. Pasirodė, kad 70 proc. vyriausybių nesirūpina šia problema. Kitas tyrimo rezultatas – mūsų darbas tampa pagrindu imtis konkrečių veiksmų spręsti problemas ar mažinti rizikas. Tai nėra suvokimo indeksas kaip kiti korupcijos tyrimai – tai realios situacijos identifikavimas, procedūrų ir kitų dalykų stebėjimas. Visi rezultatai vieši, kiekvienai vyriausybei pateikėme 77 klausimus ir tuos atsakymus įvertinome balais.
Nudžiugome pamatę, kiek daug šalių mūsų tyrimo rezultatus priėmė kaip pagrindą imtis veiksmų. Tai geriausias mūsų darbo pripažinimas. Maždaug 20 valstybių šiuo metu analizuoja išvadas. Planuojame tokį tyrimą atlikti kas dvejus metus.
Kol kas Lietuva skiria mažiau nei 1 proc. BVP krašto gynybai, tik pateiktas projektas kitąmet leis pasiekti 1 proc. ribą. Ar mažą gynybos biudžetą turinčios šalys labiau apsaugotos nuo korupcijos rizikos?
– Manau, kad ne. Negaliu pasakyti tikslaus mokslinio pagrindimo, nes šalių taip nelyginome. Tačiau yra nemažai valstybių, kurios gynybai išleidžia ne itin daug, tačiau jose yra rimtų korupcijos rizikų, nes vyriausybių kontrolė nepakankama. Pavyzdžiui, Indonezija skiria 1 proc. BVP gynybai, bet ji turi labai rimtų bėdų korupcijos srityje. Manau, kad didinant išlaidas gynybai auga ir korupcijos rizikos. Tai akivaizdu, nes padidėja pinigų srautas. Todėl augant gynybos biudžetui Lietuvoje būtų labai natūralu krašto apsaugos vadovybei pasakyti, kad akyliau stebėsime ir galimas korupcijos grėsmes.
Ar mažos šalys, iš esmės neturinčios gynybos pramonės, skiriasi nuo didelių valstybių, kuriose įsitvirtinę stambūs gynybos pramonės kompleksai?
– Tai turėtų reikšti, kad korupcijos problemos lengvesnės. Nes tokioms šalims bent jau nereikia siekti užtikrinti, kad jų gynybos pramonė būtų išsaugota, dirbtų skaidriai ir efektyviai. Jei pažvelgtume, kaip dažnai valstybės rengia konkurencingus gynybos priemonių įsigijimo konkursus, būtų galima tikėtis, kad gynybos pramonės neturinčios šalys bus labiau linkusios į konkurencingus sandorius. Prieš keletą metų atlikome tokį tyrimą ES ir dvi narės, kurios užtikrino didžiausią konkurencingumą gynybos įsigijimo srityje, buvo Airija bei Portugalija. Manau, kad tai lėmė būtent šios priežastys.
Tačiau tai nebūtinai pasitvirtina visais atvejais. Kariuomenės leidžia pinigus ne tik ginkluotei. Žinoma, jos turi įsigyti šautuvų ir lėktuvų, tačiau taip pat turi pirkti stalų, batų, automobilių ir kitų nekarinių daiktų ar paslaugų. Todėl galima rasti šalių, kuriose ši įsigijimų sritis siaubinga. Vienas pavojaus ženklų yra tai, kokia šių nekarinių įsigijimų dalis nekonkurencinga. Mūsų ES šalių tyrime vienas didžiausių santykių, kai nekariniai dalykai įsigyti iš vienintelio tiekėjo, buvo Čekijos Respublikoje. Kalbant ne apie ES, galima paminėti Japoniją. Ji neperka daug ginkluotės ar karinių priemonių, bet turi daug žmonių vidaus gynybos sektoriuje. Todėl nekonkurencingi pirkimai yra vienas ženklų, kad kažkas negerai nekarinių priemonių įsigijimo srityje.
Kalbant su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnais vienas klausimų bus, kokia dalis iš jūsų nekarinės paskirties pirkimų vyksta konkurencingai. Pirmasis testas – ar žinomas atsakymas. Daugelyje ministerijų būtų pasakyta, kad neturime jokio supratimo, nerenkame tokių duomenų. Jei atsakymas aiškus, svarbu žinoti, kokia yra konkurencingų pirkimų proporcija, – jei tik kokie 20 proc., tai labai prasta padėtis. Net jei formaliai nurodoma, kad 90 proc. pirkimų yra konkurencingi, būtina žinoti, ar tai išties reali konkurencija, o ne tariama.
Kurios tarptautinių konkursų vietos silpniausios korupcijos atžvilgiu?
– Vienas svarbiausių požymių yra būdas, kaip tarptautinėms bendrovėms leidžiama bendrauti su gynybos ministerija. Įprasta, kad stambios gamintojos įkuria savo atstovų komandas didelį konkursą paskelbusioje šalyje. Todėl tai yra ne tik bandymas atitikti konkurso sąlygas, bet ir užmegzti ryšius su ministerijos atstovais. Ir reikia laikytis labai griežtų taisyklių, kas leidžiama, o kas ne. Norvegijos gynybos ministerijoje galioja paprasta tvarka: tu gali būti arba kieno nors draugas gynybos ministerijoje, arba gali būti rangovas. Negali būti ir vienas, ir kitas.
