Kai šešiolikmetis Petras Kežys peržengė Juozo Miltinio teatro studijos slenkstį, prasidėjo daugiau nei pusę amžiaus trukusi kelionė scenoje.
Šiandien vienas ryškiausių legendinės J. Miltinio mokyklos auklėtinių, jau palikęs scenos šurmulį, gyvena tarp knygų, gėlių ir bičių bei prisimena mokytojo pamokas ir teatro aukso laikus.
Paskutiniųjų „miltinukų“ gretose
Kai šešiolikmetis panevėžietis Petras Kežys pravėrė Juozo Miltinio teatro studijos duris, vargu ar galėjo numanyti, kad su scena susies kone visą savo gyvenimą.
Neseniai 80-ąjį jubiliejinį gimtadienį paminėjęs aktorius šiandien yra vienas iš nedaugelio gyvų legendinės J. Miltinio mokyklos liudytojų – žmogus, savo akimis matęs Panevėžio teatro aukso laikus, jo pakilimus ir nuosmukius, režisierius, kūrusius istoriją, ir kartas aktorių, užaugusių ant scenos.
Per 54 metus J. Miltinio dramos teatre Petras Kežys sukūrė dešimtis vaidmenų, tačiau apie savo profesiją kalba ne kaip apie darbą.
Jam teatras visada buvo gyvenimo būdas, aistra ir nuolatinė mokykla.
Prisiminimuose aktorius su ypatinga pagarba grįžta prie Juozo Miltinio – režisieriaus, kuris ne tik mokė vaidybos, bet ir ugdė asmenybes, skatino skaityti, domėtis pasauliu ir niekada nesustoti tobulėti.
Šiandien, palikęs kasdienį teatro ritmą, P. Kežys laiką dalija knygoms, gėlėms, bitelėms ir tautiniam šokiui.
Tačiau kalbant apie teatrą jo balse vis dar girdėti tas pats jaunatviškas entuziazmas, su kuriuo prieš daugiau nei šešis dešimtmečius jis atsiliepė į J. Miltinio kvietimą ateiti į teatro studiją.
Lemtingas skelbimas
Teatras P. Kežį traukė nuo pat vaikystės.
Nors šeimoje netrūko kūrybingų žmonių, mintis apie aktoriaus profesiją artimiesiems neatrodė pati patraukliausia.
Tiesa, nors turėjo brolį dvynį Povilą, tačiau magišką trauką scenai pajutęs tik jis vienas.
„Į J. Miltinio teatro studiją atėjau būdamas šešiolikos. Mama buvo labai kūrybinga, dalyvaudavo kaimo daržinės teatro veikloje. Tačiau ji nenorėjo, kad pasirinkčiau teatrą – jai tai atrodė nerimta profesija. Labai norėjo, kad būčiau bankininkas ir, kaip vienas jos pažįstamas, vaikščiočiau su didele juoda skrybėle“, – šypsosi P. Kežys.
„Tarptautinių žodžių žodynas sako, kad senjoras – turtingas žemių savininkas, išnaudotojas. Tai koks iš manęs išnaudotojas, jeigu nusipirkęs naujus akinius nebeturiu iš ko nusipirkti sūrio?“
P. Kežys
Žengti lemtingą žingsnį į teatro pasaulį paskatino klasės draugė, „Panevėžio tiesoje“ pamačiusi J. Miltinio kvietimą jaunuoliams prisijungti prie teatro studijos.
Būsimą aktorių nustebino, kad į atranką susirinko maždaug du šimtai jaunuolių, tad didelių vilčių nepuoselėjo.
„J. Miltinis tuos, kurie atvyko iš kaimo, pasiliko, o miesto vaikams liepė ateiti kitą dieną. Iš viso pulko buvo priimta tik dvidešimt jaunuolių. Tačiau jis pasakė, kad jeigu po mokslų bent du iš jų taps aktoriais, studija jau bus labai sėkminga“, – garsiojo režisieriaus žodžius pamena P. Kežys.
Buvo lyg tėvas
Nors jaunuolis suprato, kad profesionalaus aktoriaus kelias nėra garantuotas, kiekviena diena teatre buvo didžiulė dovana.
„Žinojau, kad galiu nepatekti tarp tų laimingųjų, tačiau man kiekviena diena, praleista teatre, buvo labai brangi. Galėjau matyti pačius geriausius spektaklius, mokytis iš pačių geriausiųjų“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Pasak aktoriaus, J. Miltinis visada stengėsi suteikti galimybę jauniems žmonėms išbandyti save.
„J. Miltinis stebėdavo savo mokinius ir, jeigu matydavo, kad iš žmogaus aktorius neišeis, apie tai pasakydavo atvirai, bet labai taktiškai. Mūsų karta buvo sėkminga – galimybę vaidinti teatre gavo net penki studijos auklėtiniai“, – pasakoja P. Kežys.
Kalbėdamas apie J. Miltinį, aktorius pirmiausia pabrėžia jo žmogiškumą ir dėmesį jauniesiems studijos nariams.
Būsimųjų aktorių ugdymas neapsiribojo vien teatro pamokomis.
Režisieriui buvo svarbu plėsti mokinių akiratį, ugdyti jų kultūrinį išprusimą.
Kežys puikiai pamena, kaip J. Miltinis visą studiją vežė į Leningradą, kur dienomis lankydavo „Ermitažą“, o vakarais – teatrus.
„J. Miltinis mokinius labai skatino skaityti, ypač biografijas, domėtis pasaulio kultūra, mokytis kalbų. Aš tai darau iki šiol. Režisierius savo teatro studijos auklėtiniais rūpinosi kaip tikras tėvas“, – pamena aktorius, kuriam teko garbė vieno miesto gimtadienio renginio metu įkūnyti patį legendinį režisierių.
Kūrybinių ieškojimų kančios
Kalbėdamas apie savo mokytoją, P. Kežys pabrėžia ne tik jo talentą, bet ir išskirtinį gebėjimą dirbti su aktoriais.
Anot jo, J. Miltinis niekada nesitenkino vien taisyklingai ištartu tekstu – jis siekė, kad aktorius scenoje taptų tikru personažu, o ne tik atlikėju.
„J. Miltinis buvo labai talentingas ir reiklus. Jis turėjo nepaaiškinamą jėgą priversti aktorius sukurti personažą – ne tiesiog pasakyti tekstą, o tapti tuo žmogumi. Todėl ir nebuvo tokio atmestinio vaidinimo, kokį kartais galima pamatyti dabar“, – teigia pašnekovas.
Pasak P. Kežio, su jaunaisiais savo studijos aktoriais režisierius elgdavosi atsargiau. Jis suprato, kad pernelyg didelis spaudimas gali ne padrąsinti, o išgąsdinti.
„Net kai jaunuosius aktorius įvesdavo į kolektyvą, vyresniesiems liepdavo juos globoti. Tačiau pradėjus statyti spektaklį, tapdavo labai reiklus ir griežtas“, – pamena „miltinukas“.
Per ilgą karjerą P. Kežys sukūrė dešimtis vaidmenų, tačiau išskirti vieną svarbiausią jam sudėtinga. Ne visi kūrybiniai ieškojimai buvo lengvi. Kartais net didžiausios pastangos neatnešdavo norimo rezultato.
„Buvo ir tokių vaidmenų, kurie režisieriui nepatiko, nors visą save atiduodavau. Tuomet ir man pačiam vaidinti būdavo kančia. Kad ir ką darydavau, vis neįtikdavau. Buvo ir tokių spektaklių, kai J. Miltiniui neįtikdavo nė vienas aktorius, bandęs kurti tą patį vaidmenį“, – pamena P. Kežys.
Pagyrų reikėjo nusipelnyti
Vienas ryškiausių J. Miltinio darbo principų buvo nuolatinis spektaklių analizavimas.
Pasak P. Kežio, spektaklio premjera režisieriui niekada nereiškė darbo pabaigos.
„Antradieniais J. Miltinis visuomet analizuodavo spektaklius. Dabar spektaklis pastatomas ir paliekamas tekėti sava vaga, o nusivaidinti labai lengva. O J. Miltinis stebėdavo kiekvieną spektaklį ir atkreipdavo dėmesį net į mažiausias detales. J. Miltinis visada sakydavo, kad vieną personažą – save – gali suvaidinti visi, bet tikrą, gyvą charakterį sukuria tik vienetai“, – pasakoja aktorius.
Pagyrų iš J. Miltinio sulaukti buvo nelengva. Tačiau būtent tame slypėjo jo ugdymo filosofija.
„Jis sakydavo: jeigu nori sužlugdyti jauną aktorių, pradėk jį girti. Bet tame labai daug tiesos. Jeigu aktorius pradeda galvoti, kad viską jau padarė tobulai, toliau gali eiti tik žemyn. J. Miltinis visuomet sakydavo, kad galima dar geriau, net jeigu atrodydavo, kad viskas padaryta idealiai. Palikdavo žmogui rezervą augti. Niekada nepasakydavo, kad tai jau viršūnė“, – kalba pašnekovas.
Paradoksalu, tačiau didžiausia bausmė aktoriui būdavo ne kritika, o jos nebuvimas.
„Jeigu iš J. Miltinio nebegaudavai pastabų, vadinasi, esi visiškai beviltiškas. O jeigu dar pamoko, pakritikuoja, vadinasi, vis dar augi. Jis sugebėdavo priversti žmogų stengtis. Ir tai buvo viena didžiausių jo dovanų“, – teigė P. Kežys.
Būtent toks požiūris, anot panevėžiečio, ir padėjo užauginti ne vieną talentingų aktorių kartą.
Metų tėkmėje
Per daugiau nei pusšimtį metų, praleistų Juozo Miltinio dramos teatre, P. Kežys tapo ne tik scenos žmogumi, bet ir teatro istorijos liudininku.
Pro jo akis praėjo skirtingos epochos, kūrybiniai pakilimai ir sudėtingesni laikotarpiai, keitėsi vadovai, aktorių kartos ir pats požiūris į teatrą.
Aktoriaus nuomone, teatro veidas ryškiausiai pradėjo keistis po legendinio režisieriaus Juozo Miltinio eros.
„Mano stažas teatre – 54 metai. Suskaičiavau, kad per tą laiką pasikeitė gal trylika direktorių. Kai po J. Miltinio atėjo Donatas Banionis, dar kažkaip pavyko išlaikyti aukštą lygį, tačiau vėliau teatras ėmė smukti“, – mano P. Kežys.
Kalbėdamas apie šiandieninį teatrą, aktorius neslepia, kad labiausiai pasiilgsta stiprių asmenybių – režisierių, gebančių ne tik pastatyti spektaklį, bet ir suburti kūrybinę komandą bendram tikslui.
Jo įsitikinimu, tikras teatras gimsta iš talento, valios ir gebėjimo iš aktoriaus išgauti daugiau, nei šis pats kartais mano galintis.
„Ir pats J. Miltinis labai daug aiškindavo, kartodavo, kartu su aktoriumi kurdavo charakterį. Todėl eidamas į sceną jau žinodavai, kuo tas personažas gyvena, ką jaučia ir kodėl elgiasi būtent taip. Deja, dabar tokių talentų reta, o ir tos J. Miltinio mokyklos nebeliko“, – svarsto P. Kežys.
Išskirtinio talento asmenybė
Lietuvos teatro istorijoje išskirtinę vietą užimančio J. Miltinio asmenybę formavo ne tik prigimtinis talentas, bet ir vakarietiškas išsilavinimas, anuomet buvęs tikra retenybė.
Miltinis buvo vienintelis režisierius sovietų sąjungoje, baigęs mokslus Paryžiuje.
Pasak P. Kežio, Panevėžys gali pagrįstai didžiuotis turėjęs tokio masto kūrėją, kurio įtaka jaučiama iki šiol.
„J. Miltinio teatre viskas buvo tikra – ir ašaros, ir juokas. Visa emocijų skalė buvo tikra. Aktoriams ir nebuvo lengva dirbti su tokiu reikliu režisieriumi. Tačiau būtent dėl to jo teatras ir buvo išskirtinis“, – mano P. Kežys.
Darbas, virtęs hobiu
Daugiau kaip penkis dešimtmečius scenoje praleidęs P. Kežys sako niekada neabejojęs, kur yra jo vieta.
Per ilgą karjerą jo veikla neapsiribojo vien J. Miltinio dramos teatru.
Įsikūrus Panevėžio muzikiniam teatrui, aktorius prisijungė ir prie šio kolektyvo, kone tris dešimtmečius jis vaidino ir Panevėžio kultūros centro scenoje. Jo balsas skambėjo ir „Lėlių vežimo“ teatro spektaklyje.
Pasak P. Kežio, teatras niekada neleido pasijusti įstrigusiam rutinoje.
„Teatras mane visuomet žavėjo ir traukė, nes jame nėra monotonijos. Visada sakydavau, kad tai ne darbas, o mano hobis. Pastatai naują spektaklį, o po mėnesio ir vėl viskas prasideda iš naujo. Ir vėl į savo vidų įsileidi naują personažą, su kuriuo augi“, – kalba P. Kežys.
Galbūt dėl šios priežasties atsisveikinti su scena nebuvo lengva.
„Kaip vienas kolega pasakė – uždarei duris, ir visi tave pamiršo. Bet taip ir yra“, – atsidūsta aktorius.
Į teatrą kaip į šventę
Ne mažiau svarbi profesinio augimo dalis nei repeticijos ar vaidmenų kūrimas P. Kežiui buvo spektaklių lankymas.
Anot jo, galimybė matyti stiprius aktorius scenoje yra viena geriausių meistriškumo mokyklų. J. Miltinio laikais tokia praktika buvo ne tik rekomenduojama, bet ir privaloma.
„Stebėti kitų vaidinamus spektaklius buvo būtina. Tais laikais kiekvienas personažas turėdavo ne tik pagrindinį atlikėją, bet ir dublerius, kartais net ne po vieną. Jeigu kas nors susirgdavo, jį nesunkiai pakeisdavo kitas aktorius. Dabar susirgus vienam aktoriui dažnai tenka atšaukti visą spektaklį“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak aktoriaus, anksčiau būdavo spektaklių, kuriuos žiūrint norėdavosi, kad niekada nesibaigtų, tačiau dabar dažniau tenka vis dairytis į laikrodį, laukiant pabaigos.
„Dabar tenka ieškoti perlų mėšlo krūvoje“, – ironizuoja „miltinukas“.
Žvelgdamas į savo karjerą, P. Kežys džiaugiasi, kad jam retai teko vaidinti spektakliuose, kuriais pats netikėjo.
„Džiaugiuosi, kad tos nelaimės vaidinti prastame spektaklyje mane dažniausiai aplenkdavo. Gal kiek gaila, kai negauni vaidmens naujame spektaklyje, bet paskui pasižiūri ir pagalvoji: ačiū Dievui“, – šypsosi P. Kežys.
Per dešimtmečius pasikeitė ne tik teatras, bet ir jo publika. Aktorius prisimena laikus, kai apsilankymas spektaklyje buvo ypatinga proga. Žiūrovai į teatrą ateidavo pasipuošę, tarsi vyktų į svarbiausią metų renginį.
„Moterys atsinešdavo batelius ir persiaudavo teatro tualete. Į spektaklius eidavo pasipuošusios šventinėmis suknelėmis, dažnai net puošniau negu į balių. Dabar į teatrą einama ir su džinsais, ir su kedais, ir su nudėvėtu megztiniu“, – pastebi P. Kežys.
Tarp gėlių ir bitelių
Nors didžiąją gyvenimo dalį P. Kežys praleido teatre, šiandien nemažą jo kasdienybės dalį užima visai kitokie rūpesčiai.
Aktorius juokauja, kad dabar jo aistra persikėlė iš scenos į daržą.
Gyvendamas nuosavame name, beveik visą kiemo erdvę pavertė žaliuojančia ir žydinčia oaze. Ypatingą vietą jo širdyje užima gėlės.
Apie šį aktoriaus pomėgį puikiai žino ir bičiuliai, todėl įvairiomis progomis dažniausiai dovanoja augalus.
Kadaise jis svajojo apie tradicinį kaimo gėlyną, kuriame žydėtų pinavijos, flioksai ir jazminai.
„Šiuo metu mano aistra – kapstymasis darže. Turėjau norą puoselėti kaimo darželį, bet dabar mano gėlyne karaliauja rododendrai ir kiti šiuo metu populiarūs augalai. Visi jau žino, kad labai mėgstu gėles, todėl dažnai jų gaunu dovanų. Kažkada pats nusipirkau rožę, bet namiškiai juokavo, kad sodinti jau nebėra kur. Kartais atrodo, kad gėlės jau atima ir daržą, bet vis dar auginu agurkus, brokolius, žiedinius kopūstus“, – šypsosi P. Kežys.
Prie žemės darbų aktorius prisideda ir dukters ūkyje.
Dar viena svarbi jo kasdienybės dalis – bitės. P. Kežys prižiūri dvi bičių šeimas ir sako, kad medaus užtenka ne tik pačiam, bet ir artimiesiems. O bitininkystės paslapčių mokėsi iš dukters.
„Kai duktė pradėjo ūkininkauti, bandė viską, bet viskam neužteko laiko. Taip bitelės atiteko man. Kartą anūkas paklausė, iš kur išmokau sukti medų. Atsakiau paprastai – iš jo mamos. Iš pradžių buvau tik asistentas, o dabar viską darau pats“, – nauja patirtimi džiaugiasi pašnekovas.
Nenori būti vadinamas senjoru
Energijos P. Kežiui netrūksta ir už daržo ribų.
Jau beveik tris dešimtmečius jis šoka tautinius šokius Zitos Rimkuvienės vadovaujamame kolektyve „Linas“.
„Esu seniausias kolektyvo narys. Kelionių autobusu į įvairius festivalius jau vengiu. Nugara nebe tokia kaip jaunystėje – ilgiau pasėdėjus ima skaudėti. Bet šokti dar galiu“, – šypsosi P. Kežys, kurio pasas akivaizdžiai meluoja.
Pasitraukęs iš aktyvaus scenos gyvenimo, P. Kežys atrado naujų būdų dalytis sukaupta patirtimi. Vienas jų – veikla Trečiojo amžiaus universitete.
Jau anksčiau aktorius buvo parengęs edukacijų vaikams J. Miltinio studijoje, tad panašią programą jo paprašę pristatyti ir Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams. Ši iniciatyva išaugo į keliones po visą Panevėžio rajoną. Be edukacijų, aktorius prisideda ir prie įvairių kultūrinių renginių organizavimo.
Vienu svarbiausių P. Kežio pomėgių išliko ir skaitymas, kurį taip skatino J. Miltinis.
Pašnekovas įsitikinęs: išėjus į pensiją gyvenimas tikrai nesustoja. Tiesa, aktorius su jam būdingu humoru pabrėžia, kad jis – joks senjoras.
„Aš ne senjoras pomidoras, nors jį ir vaidinau, bet tai siaubingai neigiamas personažas. O tarptautinių žodžių žodynas sako, kad senjoras – turtingas žemių savininkas, išnaudotojas. Tai koks iš manęs išnaudotojas, jeigu nusipirkęs naujus akinius nebeturiu iš ko nusipirkti sūrio? Juk turime ir lietuviškų gražių žodžių – kuo netinka senuką pavadinti pensininku? O pensijoje gyventi irgi gali būti labai įdomu“, – šypsosi P. Kežys.
