Miestas sensta
Demografinės tendencijos Panevėžiui piešia toli gražu ne šviesią ateitį. Statistikos departamento duomenimis, iš kiek daugiau nei 100 tūkst. panevėžiečių jaunimo iki 25-erių metų – vos per 30 tūkst.
Vilnius, Kaunas, dar Klaipėda ir visa likusi Lietuva – tokį valstybės žemėlapį braižo panevėžiečiai studentai ir paskutines dienas mokykloje skaičiuojantys abiturientai. Studijas baigusius ir į gimtąjį miestą sugrįžtančius buvusius auklėtinius švietimo bendruomenė skaičiuoja ant pirštų. Rasti šeimą, nepaliestą XXI a. rykštės – emigracijos būtų taip pat sudėtinga, kaip Panevėžyje mokantįjį kinų kalbą.
Bene tiksliausiai Aukštaitijos sostinės demografinę padėtį atspindi sovietmečio daugiabučiai namai. Dauguma jų gyventojų – pensininkai arba emigracijos praretintos priešpensinio amžiaus šeimos. Ar jaunimas sugrįš į penktąjį dešimtmetį skaičiuojančius, suskilinėjusiais fasadais, aptrupėjusiais asbestiniais balkonais pavargusius pilkus miesto daugiabučius?
Pasmerkti ištuštėti
Vilties g. rajone – vieni seniausių miesto daugiabučių. Renovuotas – tik vienas, iš tolo šviečianti S.Kerbedžio gatvės savotiška pažiba. Rajono gyventojai įtariai žiūri į dar du išsišokėlius – atsinaujinti pasiryžusį ir statybininkų laukiantį Marijonų g. 31-ąjį namą bei stelažais jau aptvertą Nevėžio g. 35-ąjį. Šiame rajone vaikai krykštauja nebent bendrabučių kiemuose. Kituose daugiau ant suolelių susėdančių senjorų nei žaidžiančių mažųjų panevėžiečių.
Į vieną iš Vilties g. daugiabučių Janina atsikraustė prieš 48-erius metus. Moteris suskaičiuoja name bent 70 proc. savo bendraamžių – nuo neatmenamų laikų pažįstamų kaimynų pensininkų, laukiančių tik į svečius beatvažiuojančių vaikų. Jaunoms, dirbančioms šeimoms per visą namą suskaičiuoti užtektų rankų pirštų.
„Mano sūnus emigravęs. Dirbo kariniame dalinyje, anksti išėjo į pensiją, kadangi darbo Lietuvoje nėra, turėjo išvažiuoti dirbti svetur. Jei jis kažkada ir parvažiuos, tik į savo paliktą butą. Jo dukra jau įsitvirtino Anglijoje. Tad į mano butą nebėra kam grįžti“, – svarsto Janina.
Taip pat viena gyvenanti jos kaimynė pensininkė pritariamai linguoja: sostinėje įsikūręs jos vienturtis sūnus ateities su Panevėžiu irgi nesieja.
„Jei Lietuvoje nesikeis ekonominė padėtis, tokie kaip mūsų sovietiniai namai pasmerkti per kokius porą dešimtmečių lėtai numirti. Jaunimas, 40-mečiai išvažiuos. Emigracijos priežastys – tik ekonominės. Darbo nėra – ir baigta. Mano vaikas irgi verkia, bet važiuoja. Jam tik 54-eri, verstis iš kažko reikia. Kas gyvens tuose daugiabučiuose, jei Lietuvoje niekas nesikeis?“ – svarsto Janina.
Šeimoms netinkami
Pirmieji sovietinės statybos daugiabučiai šių laikų jaunoms šeimoms nepatrauklūs ne tik dėl aptrupėjusių fasadų. Jas atbaido šeimoms su vaikais nepatogus butų planavimas – pereinami kambariai, vos 5 kv. m virtuvės. Sovietinis kiekvieno kvadratinio metro taupymas dabar atsisuko kitu lazdos galu – į itin kompaktiškus butus kraustosi nebent vienišiai arba pensininkai.
Janinos nuomone, vienintelis apie 1960-uosius statytų namų privalumas – storos plytų sienos, turinčios puikią garso izoliaciją, kokios trūksta dažname blokiniame name. Dar vienas 1960-ųjų statybos namų privalumas – tik šildymo sezono metu kaistantis gyvatukas. Vasarą, kai blokinių namų gyventojai dūsta nuo karščio vonių kambariuose ir vis tiek priversti mokėti kelias dešimtis litų už įkaitintus gyvatukus, įsikūrusieji senosios statybos namuose džiaugiasi vėsa ir sutaupytais pinigais.
Vis dėlto pensininkė pritaria renovacijai. Ne todėl, kad tikėtų, jog nepriklausoma Lietuva taip atsistos ant kojų, kad emigrantai plūstelės namo ir puls pirkti būstus. Jai pačiai norisi gyventi tvarkingai.
„Man atrodo, kad tas mūsų nepriklausomybės vaidinimas eina į pabaigą. Dar gal koks dešimtmetis, ir užteks. O po to, kaip kad buvo visada – nauji šeimininkai, nauja tvarka. Visa mūsų vargšė istorija paremta porą dešimtmečių besitęsiančiais nepriklausomybės etapais“, – istorines permainas ateityje mato Janina.
Jaunimas pabėgo
Tulpių g. mikrorajone net vidurdienį ramu. Čia įprasta matyti kiemuose ant suolelių susėdusias pasišnekučiuoti pensinio amžiaus kaimynes.
Jų vaikai emigravę, išvažinėję į didmiesčius ar išsikėlę į modernesnius būstus Panevėžyje.
Tulpių g. 11-ajame name gyvenanti pensininkė Alytė neabejoja: į gimtuosius namus gyventi negrįš nė viena iš dviejų dukterų.
Visą straipsnį skaitykite 2011 m. gegužės mėn. 30 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“ tinkle.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Pirmieji sovietinės statybos daugiabučiai šių laikų jaunoms šeimoms nepatrauklūs ne tik dėl aptrupėjusių fasadų. Jas atbaido nepatogus butų planavimas – pereinami kambariai ir vos 5 kv. m virtuvės.
