Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovus telkianti Trišalė taryba šios savaitės pradžioje baigė Darbo kodekso projekto svarstymą. Nors diskusijos virė daugiau kaip pusmetį, kai kuriais klausimais kompromiso nepavyko pasiekti. Profesinių sąjungų atstovai tikina, kad nauji Darbo kodekso pakeitimai atveria kelią šešėlinei ekonomikai ir blogina darbuotojų socialinę padėtį, o darbdaviai įsitikinę, kad tik lankstesni darbo santykiai pagerintų Lietuvos konkurencingumą ir leistų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų. Todėl galutinį žodį turės tarti politikai.
Profesinių sąjungų atstovai tikina, kad nauji Darbo kodekso pakeitimai atveria kelią šešėlinei ekonomikai ir blogina darbuotojų socialinę padėtį, o darbdaviai įsitikinę, kad lankstesni darbo santykiai leistų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų.
Kaip „Sekundei“ teigė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas, šią savaitę buvo baigtas svarstyti tik Darbo kodeksas, tačiau diskusijos Trišalėje taryboje nesibaigė, nes yra daugiau kaip keturiasdešimt teisės aktų pakeitimų ir jie sukėlė nemažai kalbų. Rasti kompromisą su projektą rengusiais mokslininkais ir darbdavių atstovais kai kuriais klausimais, anot A. Černiausko, neįmanoma, nes kiekviena pusė situaciją vertina skirtingai.
„Džiugu, kad daug kur vis dėlto radome kompromisą, tačiau kai kurie darbdaviai, neatsižvelgdami į darbuotojų socialines garantijas, iš Darbo kodekso nori išspausti didžiausią naudą sau, o darbuotoją paversti visiškai priklausomą nuo jų. Jeigu darbuotoją prilyginsime kokiam nors mechanizmui, kompromisą rasti bus labai sudėtinga, bet džiaugiuosi, kad didesnioji dalis darbdavių į savo darbuotoją žiūri kaip į partnerį, tad gal dar ne viskas prarasta“, – kalbėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas.
Mažės išeitinės kompensacijos
Vieni Darbo kodekso pakeitimai bus naudingesni darbuotojams, kiti – darbdaviams. Daugiausia audringų diskusijų kėlęs klausimas – išeitinės kompensacijos atleistiems darbuotojams. Iki šiol didžiausia išmoka siekė šešių mėnesių vidutinį darbo užmokestį. O pataisų rengėjai siūlė ją sumažinti iki dviejų, tačiau galiausiai buvo susitarta, kad maksimali išmoka būtų keturių vidutinių darbo užmokesčių, tačiau darbdavys mokėtų tik mažesniąją dalį.
„Šiuo klausimu iš vienos pusės pralošėme, iš kitos – išlošėme. Nors maksimali kompensacija būtų tik keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio, bet didesnioji dalis būtų mokama iš tam įkurto fondo – darbdavys mokėtų tik už vieną mėnesį. Anksčiau kai kurie darbdaviai, kuriems reikėdavo atleisti daugiau žmonių, kad nereikėtų mokėti išeitinių kompensacijų, naudodavo psichologinį spaudimą, ir darbuotojas darbą dažniausiai buvo priverstas palikti savo noru. Dabar darbuotojai nebebus spaudžiami iš darbo išeiti savu noru ir visada gaus kompensacijas. Be abejo, pagerės ir darbovietės psichologinis klimatas“, – mano A. Černiauskas.
Ekonomistų skaičiavimais, jeigu visi darbdaviai kiekvieną mėnesį suneš į šį fondą po 0,3 proc. viso darbo užmokesčio, šių lėšų visiškai pakaks sumokėti atleidžiamiems darbuotojams. Jeigu šis veiklos modelis pasiteisins, neatmetama galimybė ateityje įkurti ir atskirą fondą, iš kurio būtų sumokama ir už vadinamuosius mamadienius bei tėvadienius.
Darbdaviai neprieštarauja, kad šios dienos liktų, tačiau vieni už jas nenori mokėti. Pasak A. Černiausko, iš dalies tai suprantama, nes kai kurių įmonių kolektyvo branduolį sudaro jauni, šeimas tik kuriantys žmonės. Tad tokių įmonių, palyginti su tomis, kuriose dirba tik vyresnio amžiaus žmonės, darbdaviai patiria nemenką finansinę naštą.
„Idėja įkurti fondą, iš kurio būtų mokama už mamadienius ir tėvadienius, tikrai svarstytina. Bet kol kas šis klausimas lieka atviras – darbdaviai pačiai idėjai neprieštarauja, bet mokėti už šias dienas nenori“, – sakė profesinių sąjungų atstovas.
Panevėžio pramonininkų asociacijos prezidentas Jonas Klybas įsitikinęs, kad, priėmus Darbo kodekso įstatymo pataisas, laimėtų ir darbdaviai, ir darbuotojai. U.Mikaliūno nuotr.
Daugiau viršvalandžių ir mažiau atostogų
Lygiai tas pats yra ir dėl papildomų atostogų dienų už darbo stažą vienoje darbovietėje, vieniems auginantiems vaikus iki 14-os metų ar neįgalius vaikus iki 18-os. Profesinės sąjungos nesutinka, kad šios papildomos atostogos būtų naikinamos, o darbdaviai nesutinka už jas mokėti, todėl lemiamą žodį tars Seimas.
Tačiau pavyko rasti bendrą sutarimą dėl darbo laiko ir viršvalandžių. Nors, anot A. Černiausko, ir dabartiniame Darbo kodekse gana aiškiai buvo reglamentuoti viršvalandžiai, buvo sutarta, kad per savaitę gali būti dirbama daugiausia 60 valandų, bet per mėnesį vidutinė savaitės darbo trukmė negali būti ilgesnė kaip 48 val., t. y. jeigu vieną savaitę žmogus dirbo 12 valandų viršvalandžių, kitą savaitę jų gali būti tik keturios valandos.
Tai pat sutarta, kad bendra poilsio diena yra sekmadienis, tad darbdavys be darbuotojo sutikimo negalės jo priversti dirbti, nebent tai bus numatyta kolektyvinėje darbo sutartyje.
Be abejo, vienas didžiausių profesinių sąjungų pasiekimų – terminuotos darbo sutartys. Iki šiol tokio pobūdžio sutartys galėjo būti sudaromos dvejiems metams, paskui jos turėjo tapti neterminuotomis. Tačiau kai kurie darbdaviai piktnaudžiaudavo – užtekdavo padaryti dviejų savaičių „pertrauką“, ir dvejų metų terminas būdavo skaičiuojamas iš naujo.
„Mums pavyko pasiekti, kad jeigu terminuota darbo sutartis nutraukiama ne ilgiau kaip dviem mėnesiams, šis pertrūkis neskaičiuojamas ir po dvejų metų iš terminuotos sutartis turi būti pakeista į neterminuotą. Be to, neterminuotos sutartys nuolatiniams darbams gali būti sudaromos ne su daugiau kaip 25 proc. visų įmonės darbuotojų“, – „Sekundei“ sakė konfederacijos vadovas.
Atviras kelias
Atsiras galimybė sudaryti dar kitokio pobūdžio darbo sutartis ir jos ne visada bus naudingos darbuotojui. Pasak A. Černiausko, tokios darbo sutartys formaliai sumažins nedarbą, bet realiai bus atviras kelias vadinamajam šešėliui.
„Pavyzdžiui, nenustatytos apimties darbo sutartis, kurią su darbuotoju galima sudaryti kad ir aštuonioms valandoms per mėnesį. Toks žmogus formaliai turės darbą, bet kiek realiai galima uždirbti už aštuonias valandas per mėnesį? Abejoju, ar tokios sutartys reikalingos, juk bus galima sudaryti terminuoto ar projektinio darbo sutarčių.
Nenustatytos apimties darbo sutartys taikomos tik keliose Europos Sąjungos valstybėse, bet ir jose pripažįstama, kad tai tiesus kelias nelegaliam darbui. Nesuprantama ir Vyriausybės pozicija – kam reikalinga tai, kas atveria kelią šešėliui. Prieš tokias sutartis pasisakėme tiek mes, tiek stambių įmonių atstovai. Bet gal čia yra savotiškas noras pasirodyti – sukurti inovatyviausią kodeksą Europoje, bet, kaip sakoma, taip galima nusidilginti ir gerą vietą“, – kritikos negailėjo pašnekovas.
Jo nuomone, nors kiekvienas darbdaviams naudingas pasiūlymas dangstomas konkurencingumo, liberalumo ir panašiomis sąvokomis, realiai visa tai jokių pokyčių darbuotojams neatneš, atvirkščiai, kai kuriais atvejais net pablogins situaciją.
„Abejoju, ar liberalizavus darbo santykius atsiras daugiau darbo vietų, kaip teigia darbdavių atstovai. Mūsų pakviesti užsienio ekspertai buvo kategoriški: tai nerealu, sakė. Darbo kodekso pakeitimais ilginama darbo savaitė, tad natūralu, kad tai visiškai neskatins naujų darbo vietų kūrimo. Atvirkščiai – tos šalys, kurios nori paskatinti naujų darbo vietų atsiradimą, trumpina darbo laiką, tad darbdaviai priversti ieškotis naujų darbuotojų. Dar laukia diskusijos Seime, ir mes bandysime įrodyti, kad visų mūsų pasiūlymai yra pagrįsti kitų šalių patirtimi ir praktika, tereikia tai tinkamai pasinaudoti“, – teigė A. Černiauskas.
Kausto baimė
Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovo Dano Arlausko nuomone, pasiekti kompromisą, kad būtų priimti visi Darbo kodekso pakeitimai, neįmanoma dėl skirtingų interesų ir požiūrių. Pasak jo, profesinių sąjungų atstovai gilinasi į detales, bet nemato visumos.
„Kad rastume kompromisą, profesinėms sąjungoms reikia turėti drąsos žmonėms pasakyti, jog pritaria mokslininkų parengtoms Darbo kodekso pataisoms tam, kad ateityje Lietuvai būtų geriau siekiant konkurencingumo. Bet puikiai suprantu, kad profesinės sąjungos turi turėti tokį lyderį, kuriuo patikėtų visi darbuotojai. Deja, dabar viskas paremta baime, todėl ir nėra susitarimo. Tad dabar viskas priklausys nuo politinės valios“, – kalbėjo D. Arlauskas.
Jo nuomone, liberalesni darbo santykiai visų pirma paskatintų kurti naujas darbo vietas. Šiuo metu darbo rinkoje tarp skirtingų jos dalyvių vyrauja baimė: darbdaviai bijo priimti naujų darbuotojų, nes susiklosčius nepalankiai situacijai gali tekti juos atleisti, o tai pareikalautų papildomų investicijų tada, kai finansinė situacija nėra gera. Darbuotojai bijo netekti darbo, nes žino, kad jį rasti gana sunku.
„Tas nuolatinis baimės jausmas yra tiesiog sukaustęs visą darbo rinką. O naujojo Darbo kodekso misija – išlaisvinti darbo rinkos dalyvius iš tos baimės: darbdaviai nebebijos priimti naujų darbuotojų, tad bus daug lengviau įsidarbinti. To kažkodėl nenori suprasti profesinės sąjungos. Bet tai ne kas kita kaip politinės ir ekonominės brandos nebuvimas“, – mano D. Arlauskas.
Atsiras daugiau darbo vietų
Panevėžio pramonininkų asociacijos prezidentas Jonas Klybas taip pat yra tos nuomonės, kad Darbo kodekso pakeitimų pagrindinis tikslas – sukurti naujų darbo vietų. Dabar daugelį darbdavių kankina abejonės, ar naują darbuotoją priimti laikinai, ar nuolatiniam darbui. Būtent nerimas dėl ateities daugelį verčia apskaičiuoti kiekvieną žingsnį.
„Reikia suprasti, kad niekas specialiai nesiruošia naudotis naujomis Darbo kodekso pataisomis, kad kitam būtų blogiau. Visi šie dalykai – tik esant kritinei situacijai. Darbdaviams būtų gerokai laisvesnės rankos, o darbuotojai nuo to tikrai nenukentėtų. Netgi laimėtų – jiems bus pasiūlyta daugiau darbo vietų. Be to, atsiradus galimybei dirbti daugiau viršvalandžių, bus galima ir daugiau uždirbti“, – teigiamus dalykus įžvelgė J. Klybas.
Jo nuomone, didelėms ir stabiliai dirbančioms įmonėms tinkamas ir dabartinis Darbo kodeksas, tačiau smulkesnės ir finansiškai jautresnės sunkiai prisitaikė prie tokių nelanksčių darbo santykių.
Kalbant apie lankstesnes darbo sąlygas akcentuojama, kad gali nukentėti darbuotojai, tačiau iki šiol savotiškai kentėdavo darbdaviai. Net jeigu žmogus būdavo nesąžiningas ar tinginys, su juo darbdavys galėdavo atsisveikinti tik išmokėjęs jam nemažą kompensaciją, o dabar tą padaryti bus galima daug greičiau ir finansiškai mažiau skausmingai.
„Piktnaudžiavimo atvejai atleidžiant darbuotojus – tai daugiau išimtys. Greičiau atvirkščiai – darbdaviams yra gana sunku atleisti nesąžiningą ar nelabai darbštų darbuotoją. Dabar paprasčiausias variantas – šalių susitarimu, tačiau tokiu atveju neišvengiamai reikia mokėti kompensaciją. Priėmus siūlomas Darbo kodekso pataisas, sutrumpėtų įspėjimo laikas, būtų mažesnė kompensacija“, – sakė J. Klybas.
Lina DRANSEIKAITĖ
Irmina Petrauskienė
Mano nuomonė apie naują Darbo kodeksą dvejopa, negaliu pasakyti nei kad tai blogai, nei kad gerai. Gal labiausiai neramu dėl per trumpo perspėjimo prieš atleidimą ir mažinamos išeitinės kompensacijos. Mano nuomone, darbdaviui paliekama per daug laisvės, nes pas mus dar daug pažeidžiamų asmenų grupių, daug kas dirba tik už minimalų atlyginimą. Taip pat abejonių kelia trumpalaikės darbo sutartys, kurios žmogui neduoda jokių socialinių garantijų.
Be abejonės, šis Darbo kodeksas gerokai liberalesnis, bet ar mes tam jau pribrendome. Dar didelis nedarbas, tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės nesijaučia saugūs darbe. O apie darbdavio etiką išvis dar sunku kalbėti. Kol bus tik pelnas galvoje ir to pelno sieks bet kokia kaina, tol žmogus bus paskutinėje vietoje. Yra modernių, šiuolaikiškų įmonių, vertinančių savo darbuotoją, bet bent jau Panevėžyje tokių nėra labai daug.
Danguolė Pleskienė
Apie žadamus Darbo kodekso pakeitimus nemažai diskutavome ir su kolegomis. Vienareikšmiškai mums, paprastiems žmonėms, bus tik blogiau. Labai džiaugčiausi, jeigu Seimas nepriimtų šio Darbo kodekso. Darbdavys pas mus ir dabar visada yra teisus, jeigu norės, visada ras pretekstą atleisti. Išdirbus daug metų norėtųsi, kad išeitinė kompensacija būtų padori. Gaunant minimalų atlyginimą, nemanau, kad tai būtų didelė našta darbdaviui.
Jaunimui gal kitaip, bet mums, jau vyresnio amžiaus žmonėms, socialinės garantijos itin aktualios. Kai tau per 50 metų, rasti kitą darbą sunku, o pensija dar toli, tad norisi turėti nors kokias saugumo garantijas. O darbdaviui bus laisvos rankos. Aišku, mes nieko čia nepakeisime, gal su laiku priprasime, bet dabar labiausiai neramu dėl nežinomybės.
Andrius Repšys
Kaip darbdavys matau pozityvių pokyčių, bet kaip žmogus suprantu, kad darbuotojams kai kuriais atvejais socialinių garantijų mažėja.
Dėl trumpinamo atleidimo laikotarpio, manau, nėra didelės problemos, jeigu darbuotojas geras, darbdavys jo taip paprastai neišleis – sudarys tokias darbo sąlygas, kad šis nenorėtų keisti darbo. O jeigu darbuotojas apskritai nerodo iniciatyvos dirbti, su juo atsisveikinti bus gerokai paprasčiau. Visai kas kita, kai darbuotojas atleidžiamas susiklosčius sunkiai ekonominei situacijai, kai darbdavys tiesiog nebegali išlaikyti darbuotojo. Viena vertus, darbdavys susiduria su finansiniais sunkumais, tad negali mokėti ir išeitinių kompensacijų. Kita vertus, žmogui, kuris įmonėje išdirbo kelis dešimtmečius ir iki pensijos liko gana nedaug, rasti kitą darbą bus labai sunku. Tad ta išeitinė kompensacija jam itin svarbi. Suderinti, kad abi pusės šiuo atveju nenukentėtų, gana sudėtinga.
O dėl to, kad bus galima dirbti daugiau viršvalandžių, tik džiaugtis reikėtų. Juk kiekvienas žmogus dirba tiek, kiek nori ir gali. Jeigu nori daugiau užsidirbti, kodėl jis negali pasinaudoti ta galimybe?
