James Douglas Morrison, „Viešpačiai ir naujosios būtybės“ (vertė Tadas Žvirinskis), „Versus aureus“, 144 p.
Bus tokių, kurie žiūrės į šią knygą rezervuotai. Roko žvaigždės poezija jau savaime atrodo taikomoji, nevisavertė, iš kito kiemo atėjusi. Mūsų muzikantų tekstai, net Andriaus Mamontovo knygelė, tai tik patvirtina. Tačiau J. D. Morrisonas visų pirma buvo poetas ir kino kūrėjas, tik vėliau tapo muzikantu. Tiesa, grynosios poezijos sukūrė nedaug, o filmų dar mažiau.
Šioje knygoje – du ankstyvesni J. Morrisono eilių ciklai: „Viešpačiai“ ir „Naujosios būtybės“. Galima sakyti, kad „The Doors“ tekstų estetika bei filosofija iš jų ir išaugo. Suvokimo durys (Aldous Huxley knyga, paskolinusi grupei pavadinimą „The Doors“) pradėjo vertis būtent čia.
Įtakų toli ieškoti nereikia, tai bitnikų poezija, visų pirma Allenas Ginsbergas. Autoriaus pasaulėjautai lemiamą įtaką padarė Friedrichas Nietzsche, prancūzų egzistencialistai ir be galo jo mėgtas Arthuras Rimbaud. Dažnai cituojamas pastarojo laiškas Pauliui Demeny, kuriame A. Rimbaud rašo: „Tam, kad poetas taptų pranašu, jis turi ilgai, be atodairos ir sistemingai dezorganizuoti savo jausmus. Visos meilės, kančios ir beprotybės formos; jis ieško savęs, jis priima visų rūšių nuodus ir išsaugo jų kvintesenciją.“ Šios eilutės virto ne tik J. Morrisono poezijos, bet ir gyvenimo moto.
Dezorganizuoti jausmus Jimas pradėjo dezorganizuodamas aplinką. Jo provokacijos mokykloje, koledže ir net viešajame transporte – tai pirmieji kryptingai pasirinkto chaoso elementai. Gana greitai įprastų struktūrų chaotizavimas nukrypo į vidų ir jam buvo patikėta misija atverti naujas suvokimo duris, už kurių iš šio chaoso įmanoma sukurti naują visatą. „Kaukolės viduje sukurti visatą“ – vienas ciklo „Viešpačiai“ imperatyvų.
Septintajame dešimtmetyje plačiai vartotas preparatas, padedantis kurti visatas, – lizergo rūgšties dietilamidas, arba LSD. J. Morrisonas buvo vienas svarbiausių šio preparato apaštalų. Tik vėliau kažkas parodė jam dviejų voratinklių nuotraukas: vieną nuaudė voras, gavęs LSD, o kitą – voras, gavęs meskalino. „Meskalininis“ voratinklis buvo daug panašesnis į visatą, ir J. Morrisonas išvyko ieškoti meskalino. O dar vėliau psichodelinę chemiją nugalėjo gimtasis C2H5OH.
Šiaip ar taip, niekas neįstengė nugalėti poezijos, dar vienos svaigulio atmainos. Ją Jimas rašė ligi mirties. Ir „The Doors“ muzikoje ryškūs ne tik „rūgšties“ pasaulio, bet ir J. Morrisono poetinio pasaulio atšvaitai. Anot Richardo Goldsteino, tai „Joyce’o stiliaus popmuzika“. Dainų tekstai kiek kitokio pobūdžio nei poezija, ypač „Viešpačiai“ (primenantys A. Rimbaud „Nušvitimus“), tačiau svarbiausi idėjų vektoriai čia išlieka.
„Žaidimuose visuos mirties idėja glūdi“, – rašo Jimas „Viešpačiuose“. Egzistencinė įtampa tarp žaidimo ir mirties idėjų būdinga tiek autoriaus kūrybai, tiek gyvenimui. Prisiminkime intelektualinius žaidimus Kalifornijos kino mokykloje ir pagrindinę jų idėją: sapnai gimdo realybę. Jimas su bendraminčiais laikė realybę ne tokia jaudinančia ir romantiška, kokia ji turėtų būti, todėl manė, kad būtina ją papildyti melu, pramanytomis struktūromis ir taip plėsti realybės ribas, artėti prie garsiųjų suvokimo durų. „Važiuok ten, kur miestas tampa priemiesčiu.“ Tapęs priemiesčiu miestas jau mažiau autentiškas, jame įmanomos įvairios ribinės situacijos, jame daugiau tiek žaidimo, tiek mirties galimybių.
„Viešpačiai“ labai kinematografiški, vaizdas vyrauja. Bet ir vaizdas čia lyg pavogtas vujaristo žvilgsniu, susijęs su tam tikru praradimu, nes „vaizduotę gimdo praradimai“. Kinas nefiksuoja vaizdų – jis juos vagia, klastoja ir perkuria, kaip, žinoma, ir muzika bei poezija.
Antrasis ciklas „Naujosios būtybės“ artimesnis tradicinei poezijai. Bet kartu jis itin šamaniškas, hipnotizuojantis, besinaudojantis kai kuriais archetipais. Pastarasis ciklas vertėjui pavyko geriau, pirmajame galime rasti, prie ko kabintis.
„Niekas gyvas iš čia neišeis“, – dainavo J. Morrisonas. Manau, jam ši idėja patiko – anaiptol negąsdino. Tad galime pasiųsti jam į anapus jo paties eilutę: miegok, „sapne susisagstyki miegą“.
