O. Lukošius.
Amerikiečių reitingų agentūra „Standard & Poor’s“, rugpjūčio 5 dieną sumažinusi JAV ilgalaikio skolinimosi reitingą, sukėlė tikrą audrą pasaulio finansų rinkose. Nuotaikos šioje Atlanto pusėje – ne tik ant nemokumo ribos balansuojančiose pietinėse euro zonos valstybėse, bet ir Prancūzijoje ir net Vokietijoje – ne ką geresnės. Naujos globalios krizės nuojauta kybo ore. Greitą ūkių atsigavimą tenka atidėti neapibrėžtai ateičiai. Ir jei pavyks išvengti dar vieno nuopuolio, stagnacija gali atrodyti lyg išsigelbėjimas.
„Standard & Poor’s“ sprendimą pavadinti akibrokštu būtų labai mandagu. Ši ir kitos reitingų agentūros yra tapusios pašaipų objektu, nes aukščiausius reitingus krizės išvakarėse buvo suteikusios, pavyzdžiui, „Lehman Brothers“ investiciniam bankui, kuris vėliau tapo šios krizės simboliu. Reitingus galima palyginti su šaudymu į taikinį. Tačiau tai nereiškia, kad tuomet „Standard & Poor’s“ revolveriu nenudėjo musės – reitingų agentūra iš penkių metrų nepataikė į daržinę.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pasipylus kritikos lavinai reitingų agentūra bedė pirštu į politikus. Iš tiesų JAV respublikonai ir demokratai iki paskutinės minutės atidėliojo susitarimą dėl skolos limito padidinimo. Tiesą sakant, niekas neabejojo, kad bus susitarta, nes kitos išeities Jungtinės Valstijos tiesiog neturėjo. Tad šis spektaklis ir iki paskutinės minutės tęsiamas politinių intrigų trileris rinkoms ir verslui kėlė šleikštulį, todėl „Standard & Poor’s“ antausį JAV politikai gavo pelnytai.
Netrukus ir mūsų šalyje prasidės naujas politinis sezonas. Iš karto, kai tik naujojoje Kauno arenoje nuo nugalėtojų pakylos nulips Europos krepšinio čempionai.
Pastaroji krizė įrodė, kad demokratinėse visuomenėse politikai yra silpniausioji grandis. Lietuvoje – taip pat. Tačiau priešingai nei JAV, kurioms „Standard & Poor’s“ rankomis gėdą užtraukė politinis hiperaktyvumas, Lietuvoje jau ne pirmą Seimo kadenciją stebime apatiją, neveiklumą ir tinginystę – politinis slunkizmas apnikęs visas partijas, ypač opoziciją.
Viena iš politinio hiperaktyvumo priežasčių Jungtinėse Valstijose – artėjantys prezidento rinkimai 2012 metais. Kitais metais rinkimai – Seimo – vyks ir Lietuvoje, tačiau priešrinkiminį sezoną laukime štiliaus, ne politinių bangų ir audrų.
Artėjantys rinkimai paralyžiuos ir taip veiklumu nepasižyminčią valdančiąją daugumą bei Vyriausybę. Ir nors pirmųjų dviejų šių metų ketvirčių ūkio rodikliai atrodo gana įspūdingai, euforijai pagrindo nėra – juk augimo duomenis lyginame su 2010-aisiais, kai ropojome krizės dugnu.
Metų pabaiga gali nuvilti. Įspūdingas eksporto augimas stoja, o pagrindinėse eksporto rinkose – Vokietijoje ir Rusijoje – reikalai klostosi ne taip gerai, kaip norėtųsi. Svetimų euro zonos valstybių bėdas turinčios spręsti Vokietijos ekonomika įjungė stabdžius, o krintančios naftos kainos yra itin pavojingas signalas nuo žaliavų eksporto priklausančiai Rusijai. Infliacija ir lėtai mažėjantis nedarbas taip pat gadins nuotaiką Lietuvoje.
Tad A. Kubiliaus vyriausybė tiesiog neturės didelių galimybių palepinti savo elektorato priešrinkiminiais saldėsiais. Tiesa, pagundai padidinti per krizę sumažintas pensijas greičiausiai nebus atsispirta, tačiau didinti ar įvesti naujų mokesčių valdžia nebedrįs.
Priešrinkiminiais metais nebus jokio ūpo rimtesnėms struktūrinėms reformoms, biurokratinio aparato pertvarkai, socialinių garantijų revizijai ar verslo skatinimo programoms.
Priešrinkiminiais metais nebus jokio ūpo rimtesnėms struktūrinėms reformoms, biurokratinio aparato pertvarkai, socialinių garantijų revizijai ar verslo skatinimo programoms. Iš kur tam ūpui atsirasti, jei nei opozicija, nei koalicijos partneriai liberalai taip ir nesugeba įžiebti diskusijų ir pasiūlyti idėjų, kurios atspindėtų tikro ar bent tariamo jų elektorato poziciją, nuomonę ar lūkesčius.
Liberalai, atrodo, apskritai yra nusiteikę politinei savižudybei. Net jei Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga nuspręstų susivienyti, tai nebūtinai reikš teigiamą rezultatą kituose Seimo rinkimuose. Iš konservatorių gautose ministerijose užsnūdę šių partijų lyderiai primena Amerikos atogrąžų miškuose paplitusius gyvūnus, kurie priklauso nepilnadančių būrio žinduolių šeimai, minta lapais ir miega medžiuose, didžiuliais nagais įsikibę į šakas. Lietuviškai jie vadinami tinginiais. Ir tikrai apmaudu, kad politinė tinginystė apniko net amžiumi jauniausias partijas, kurios turėtų ginti laisvosios rinkos idealus ir skatinti savarankiškų piliečių, o ne išlaikytinių visuomenę.
Taigi, grįžtant prie JAV ir Lietuvos paralelių galima teigti, kad bet koks kraštutinumas yra blogai. Tačiau Jungtinėse Valstijose aršiai kaunantis dėl savo rinkėjų interesų ne tik prieinama prie kompromiso, bet lavinamos smegenys ir raumenys, gimsta politiniai supermenai. O Lietuvoje vis dar politinių ištižėlių laikai.
____________________
Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyr. redaktorius
