Vis daugiau dėmesio sulaukiančiose parolimpinėse žaidynėse Lietuva gali tikėtis bent kelių apdovanojimų.
Didžiosios dalies pasaulio akys į Londoną krypsta dėl XXX vasaros olimpinių žaidynių. Bet patys šventės rengėjai nuolat akcentuoja, kad olimpiados vyks dvi, o antrosios – parolimpinės – žaidynės neturėtų atsidurti bedalės sesers vietoje.
Atkreipkite dėmesį į faktus. 4 tūkstančiai sportininkų, 10 tūkstančių dalyvių (kartu su treneriais ir delegacijų nariais) iš 150 šalių, daugiau kaip 6 tūkstančiai akredituotų žurnalistų. Visa tai – ne olimpinių, o parolimpinių žaidynių, Londone vyksiančių rugpjūčio 29–rugsėjo 9 d., skaičiai.
„Pasaulyje, deja, daugėja neįgalių žmonių, todėl parolimpinės žaidynės tampa vis svarbesniu ir didesniu renginiu. Svarbiausia, kad esminio skirtumo tarp sveikųjų ir neįgaliųjų sporto nėra. Ir vieni, ir kiti išlieja prakaito upes, iš paskutiniųjų kaunasi dėl pergalės ir dėl savo šalies garbės. Parolimpinės žaidynės iki šiol buvo nuvertinamos, bet dabar susidomėjimas ir prestižas sparčiai auga. Tai juk tas pats sportas – su visomis geriausiomis emocijomis“, – žurnalui IQ sakė Lietuvos parolimpinio komiteto (LPK) generalinis sekretorius Gintaras Zavadskis.
Lietuva turi pakankamai senas neįgaliųjų sporto tradicijas. Pirmieji lietuviai medalius laimėjo 1988 m. Seulo parolimpinėse žaidynėse, o nuo 1992-ųjų Barselonos olimpiados kiekvienose žaidynėse savo vėliavą neša jau nepriklausoma Lietuvos parolimpinė rinktinė.
Lietuvos sportininkai ne vien šiaip sau nuvažiuoja į parolimpiadas. 1996-aisiais iš Atlantos namo jie parsivežė 11 medalių, 2004-aisiais iš Atėnų – dar septynis. Praėjusios žaidynės Pekine nebuvo tokios sėkmingos – teko tenkintis dviem medaliais. Ir toks ženklus sumažėjimas pirmiausia susijęs su valstybės dėmesio stoka. „Bet ne tik mums kyla šių problemų. Sportas Lietuvoje apleistas, daugelis šakų vargsta – nėra sistemos, bazių, treneriai dirba tik iš entuziazmo. Deja, pas mus vis dar nesuprantama tikroji sporto reikšmė ir svarba. Olimpiados yra tik ledkalnio viršūnė. Daug svarbiau – masinis sportas, kai žmonės stiprėja fiziškai ir dvasiškai, turi veiklos, bendrauja su kitais. Neįgaliesiems to irgi labai norisi, jie tokie patys žmonės, bet sporto mokyklos nėra linkusios jų įsileisti. Tikrai pats laikas keisti požiūrį, nes niekada nežinai, kada pats gali atsidurti kitoje pusėje“, – permainų imtis ragino G. Zavadskis.
Į Londoną LPK tikisi nuvežti apie 20 žmonių delegaciją, iš kurių 10–11 bus sportininkai. Dėl aukščiausių vietų turėtų kovoti pasaulio čempionė ir Pekino parolimpiados vicečempionė aklųjų riedulio rinktinė, planetos šuolių į tolį rekordininkė Ramunė Adomaitienė ir rutulio stūmikas Mindaugas Dinius.
„Bent vieną medalį būtinai parvešime“, – pažadėjo LPK generalinis sekretorius.
Londono žaidynėse neįgalūs sportininkai ne tik kausis dėl medalių. Svarbiausias organizatorių tikslas – kad žmonės su negalia jaustųsi maksimaliai patogiai, galėtų laisvai judėti, dalyvauti žaidynėse ir jas stebėti. Į tai atsižvelgta ne vien statant sporto objektus. Pavyzdžiui, daugiau nei 8 250 Londono autobusų įdiegtos automatinės radijo ir vaizdo pranešimo sistemos, padėsiančios klausos ir regėjimo negalią turintiems žmonėms.
„Siekiame, kad žaidynės paskatintų negalią turinčius žmones sportuoti savo bendruomenėje. Tuo norime ne tik padėti atsiskleisti kitai parolimpinių sportininkų kartai, tačiau ir papildyti neįgaliųjų žmonių gyvenimą taip, kad jų negalia netaptų kliūtimi“, – neseniai teigė Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Davidas Huntas.
Londonas šią vasarą pasirengęs dviem įspūdingoms sporto šventėms. Ir parolimpinės žaidynės bus svarbi iliustracija, kad „kitokie“ nereiškia „svetimi“.
