Gruodžio 13 d. sukanka dveji metai nuo dabartinės Vyriausybės programos patvirtinimo. Ką spėjo nuveikti Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinetas per pusę kadencijos?
Šešioliktoji Vyriausybė veiklą pradėjo jau kylant ūkiui, tačiau vis dar aštriai jaučiant krizės padarinius. 2012 m. Lietuvos ekonomikos prieaugis buvo vienas didžiausių ES – siekė 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP)(2011 m. – 6,1 proc.), tačiau savo programoje ministrų kabinetas vis dar nemažai dėmesio skyrė „praėjusios valdžios klaidoms“ taisyti.
Besistiebianti ekonomika suteikė palankias sąlygas šiai Vyriausybei įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir išlikti populiarumo aukštumose. Jau 2013 m. buvo viršytas prieškrizinis BVP lygis, kai ūkis ūgtelėjo dar 3,5 proc. Tačiau antrą kadencijos pusę tokio rezultato jau nesitikima. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2014 m. BVP prieaugis sieks 2,9 proc. Lėtėjančiam tempui įtakos turi Maskvos agresija Ukrainoje, abipusės ES ir Rusijos sankcijos, taip pat bendras ES ekonomikos stabtelėjimas.
IQ apžvelgia ir įvertina dešimt svarbiausių Vyriausybės darbų, kuriuos ketinta nuveikti per šią kadenciją. Dalis jų jau įgyvendinti, o kiti beveik pamiršti.
1. Mokesčių sistemos pertvarka
Bemaž kiekviena valdžia užsimoja keisti mokesčius, įsivaizduodama, kad ras stebuklingą balansą, kai ir vilkas (biudžetas) sotus, ir avis (mokesčių mokėtojai) sveika. Socialdemokratai ir jų partneriai – ne išimtis. Dar prieš rinkimus kalbėję, kaip reikia keisti mokesčių sistemą ir pereiti prie labiau progresinio pajamų ir turto apmokestinimo, socialdemokratai tai įtraukė ir į Vyriausybės programą.
Vis dėlto tos didžiosios progresinių mokesčių reformos taip ir nepradėtos. Premjeras, kaip žadėjęs, subūrė ekspertų bei patarėjų darbo grupę ir jai pavedė pateikti rekomendacijas dėl galimų mokesčių pakeitimų. 2013 m. pradžioje įkurta darbo grupė po kelių mėnesių pasiūlė didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį, bazinę pensiją perkelti į valstybės biudžetą, įvesti „Sodros“ įmokų viršutines ribas, o privalomojo sveikatos draudimo įmoką prijungti prie gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau šie pasiūlymai kritiškai įvertinti valdančiosios koalicijos taryboje – Darbo partija primygtinai siūlė didinti minimalią algą.
Sulaukęs nepalankių politikų įvertinimų A. Butkevičiaus patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas, vadovavęs minėtai darbo grupei, paskelbė, kad ekspertai sustabdo veiklą ir kitų su mokesčiais susijusių klausimų nebenagrinės. Antrajame etape grupė planavo susitelkti į smulkiojo ir vidutinio verslo, nekilnojamojo turto, transporto priemonių apmokestinimą, PVM lengvatą viešbučiams ir kitus klausimus.
Sumažinti PVM lengvatas pritrūko drąsos – nors Finansų ministerija rekomendavo nuo 2015 m. panaikinti lengvatą šildymui, kilus šurmuliui premjeras pareiškė, kad ji liks galioti.
Vyriausybė ėmėsi didinti minimalią mėnesinę algą – 2013 m. sausį ji pakelta iki 1000 litų, o 2014 m. spalį – iki 1035 litų, arba 300 eurų. Tačiau esminių mokesčių pakeitimų nesiryžta imtis. Tik tradiciškai didėjo degalų, rūkalų ir alkoholio akcizai. Net sumažinti PVM lengvatas pritrūko drąsos – nors Finansų ministerija rekomendavo nuo 2015 m. panaikinti lengvatą šildymui, kilus šurmuliui premjeras pareiškė, kad ji liks. Užtat nutarta grąžinti lengvatinį 9 proc. tarifą viešbučiams ir apgyvendinimo paslaugoms – jis įsigalios nuo 2015 m. sausio 1 d. Vis dėlto atsispirta Darbo partijos užmojams taikyti lengvatinį PVM mėsai ir daržovėms, nors šie siūlymai užfiksuoti ir Vyriausybės programoje – joje numatyta taikyti lengvatinį PVM tarifą kai kuriems būtiniausiems maisto produktams.
2. Socialinės sferos finansavimas
Socialdemokratai, skelbę, kad visų pirma turi rūpėti žmogaus poreikiai, viena prioritetinių šios Vyriausybės veiklos krypčių nurodė finansavimo didinimą socialinės, sveikatos apsaugos, paramos šeimai, švietimo ir mokslo, kultūros sritims. Išties, pučiantis valstybės biudžetui (2012 m. išlaidos siekė 35,3 mlrd. litų, o 2014 m. – jau 37,6 mlrd. litų), didėjo ir nominalios lėšos numatytoms sritims. Tačiau pagal biudžeto proporcijas tiek socialinės apsaugos, tiek švietimo dalis susitraukė: 2012 m. socialinei apsaugai skirta 40,3 proc. visų biudžeto išlaidų, o 2014 m. – 38,9 proc., švietimui numatyta dalis sumažėjo nesmarkiai (2012 m. siekė 14,8 proc., o 2014 m. – 14,7 proc.) ir tik sveikatos apsaugai atriekiama dalis ūgtelėjo nuo 12,5 iki 13,1 proc.
Būtų galima sveikinti ministrų kabinetą, kad jis efektyviau valdo socialinės apsaugos ir švietimo sritis. Tačiau, kai Vyriausybė vykdydama Konstitucinio Teismo sprendimą nuo 2014 m. iš dalies atkūrė iki krizės sumažintus valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimus, kilo nepasitenkinimo banga, kodėl užmokestis auga tik išrinktiesiems ir kurgi tas žadėtas solidarumas? Po to, kai 2012 m. konservatoriai grąžino pensijas į buvusį lygį, ši Vyriausybė nesiėmė žingsnių jas dar kilstelėti. Žadama tai daryti galbūt 2015 m. Nepatenkinti ir švietimo darbuotojai – jie nesulaukia, kada bus grąžintas iki ekonomikos sunkmečio buvęs 128 litų bazinio mėnesinio užmokesčio dydis, naudojamas švietimo sistemos atlyginimams apskaičiuoti. Mokytojų profesinės sąjungos reikalauja atkurti ir iki 2009 m. buvusį mokinio krepšelio dydį (3774 litai).
Tad geresnis socialinės ir švietimo sferos (realus) finansavimas, matyt, paliktas antrai kadencijos pusei.
3. Euro įvedimas
Nuo 2015 m. sausio 1 d. euras pakeis litą. Šiam tikslui pasiekti A. Butkevičius ir finansų ministras Rimantas Šadžius, taip pat Lietuvos banko vadovai skyrė išties daug energijos ir pastangų. Dėl šio tikslo atidėta ir dalis socialinės gerovės sprendimų. Nors visuomenė niurzgėjo ir bijojo, kad įvedus eurą kils kainos, Vyriausybė ištesėjo šį pažadą. Spaudžiame ranką.
Iki 2014 m. pabaigos rengtasi gana sklandžiai įvesti eurą, tačiau, kaip visuomenė susidoros su pirminiu šoku pasikeitus pinigams ir kaip tai atsilieps Vyriausybės populiarumui, pamatysime jau po 2015 m. sausio 1-osios.
4. Naujų darbo vietų kūrimas
Didinti darbo vietų skaičių, skatinti pramonės plėtrą, kelti užsienio investuotojų pasitikėjimą Lietuvos investicine aplinka – vieni svarbiausių Vyriausybės programos uždavinių. Nedarbas pastaruosius dvejus metus išties sumažėjo. 2012 m. jo lygis, Statistikos departamento duomenimis, siekė 13,4 proc., o 2014 m. rugsėjį – jau 10,4 proc. (pašalinus sezoniškumo įtaką – 11,3 proc.). Ši tendencija džiugina, ypač stebint registruojamų užimtų darbo vietų skaičių, – 2014 m. antrą ketvirtį jis viršijo 1,219 mln. ir, kaip teigia „Swedbank“ analitikai, toliau turėtų augti.
„Prognozuojame, kad 2016 m. užimtumas pasieks piką ir tuo metu Lietuvoje dirbs maždaug 1,315 mln. žmonių, o nedarbas nukris iki 8,5 proc. Jis trauksis ir vėliau, tačiau ne dėl didėjančio užimtumo, o dėl nemalonios demografinės priežasties – mažės darbingo amžiaus gyventojų ir darbo jėgos“, – teigiama „Swedbank“ 2014 m. rugpjūčio ekonomikos apžvalgoje.
Entuziazmas dėl renovavimo kiek apslopo, o palaikyti tempą trukdo ne tik augančios projektų kainos, bet ir didėjantis darbo jėgos trūkumas.
Galima suabejoti, ar Vyriausybė išties padarė viską, kad užsienio investuotojų pasitikėjimas dar labiau išaugtų ir būtų paskatinta pramonės plėtra. „Chevron“ išėjimo iš Lietuvos istorija byloja, kad ministrų kabinetas negalėjo užtikrinti prognozuojamos investavimo aplinkos. Skubotai keičiami mokesčiai išgaunamiems gamtos ištekliams, gana isteriška vietos gyventojų reakcija nepadidino užsienio investuotojų entuziazmo imtis skalūnų dujų žvalgybos. Vyriausybės programos punktas – „inicijuosime skalūnų dujų tyrimus ir išgavimą Lietuvoje“ – faktiškai jau turėtų būti išbrauktas.
5. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas
Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo atidarymas prieš pat kadencijos vidurį buvo ryškus ministrų kabineto pasiekimų akcentas. Būtina pabrėžti, kad svarbiausią postūmį dėl SGD terminalo davė praėjusi Vyriausybė – Seimas priėmė Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymą dar 2012 m. birželio 12 d. Vis dėlto A. Butkevičiaus ministrų kabinetas atsispyrė pagundoms kritikuoti viską, ką nuveikė Andriaus Kubiliaus komanda, ir su panašiu užsispyrimu tęsė SGD terminalo projektą.
Prasidėjus Ukrainos ir Rusijos karui ES susirūpino dėl dujų tiekimo Bendrijos šalims iš Rusijos patikimumu. Šio nerimo fone Lietuvos SGD terminalas tapo idealiu pavyzdžiu, kad ryžtingais sprendimais galima sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rytų kaimynės. Lengviau atsikvėpė ir Latvija bei Estija, kurios taip pat potencialiai galės gauti dujų per terminalą, jei kiltų tiekimo iš Rytų kaimynės nesklandumų.
6. Šildymo kainų mažinimas
Jau SGD terminalo statyba tapo vienu veiksnių, padėjusių sumažinti „Gazprom“ dujų kainas. 2014 m. pavasarį pasiekė informacija, kad bendrovė, siekdama nutraukti teisinius ginčus su Lietuva tarptautiniame arbitraže dėl nepagrįstai didelių dujų kainų, siūlo 2013–2015 m. jas sumažinti apie 20 proc. Dėl to „Lietuvos dujos“ turėtų kompensuoti ir permokas vartotojams. Įmonė skelbė, kad nebuitiniams vartotojams, per 1,5 metų permokėjusiems už „Gazprom“ dujas, ketina per dvejus metus sugrąžinti apie 280 mln. litų. Pinigai būtų grąžinti šilumos gamybos ir kitoms didelėms bendrovėms sumažinus 2015–2016 m. parduodamų dujų kainą.
Vidutinė centralizuotos šilumos kaina Lietuvoje jau šiemet prognozuojama 7,1 proc. mažesnė, palyginti su praėjusiu šildymo sezonu. Premjero manymu, iki šių metų pabaigos Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kainą dar apkarpys 12 proc.
Lūkesčius gauti mažesnes sąskaitas už šildymą gerokai prislopino ketinimai nebetaikyti PVM lengvatos. Anot pirminių Vyriausybės atstovų aiškinimų, sumenkus šilumos kainoms dėl pigesnių dujų, gyventojai nebūtų pajutę didesnio PVM mokesčio poveikio. Tačiau kilęs pasipiktinimas ir, tikėtina, artėjantys savivaldybių rinkimai privertė persigalvoti – PVM lengvatos kol kas neatsisakoma.
Vis dėlto esminė šilumos sektoriaus reforma neįvyko. Tai ypač justi Vilniuje – prognozuojama, kad čia šilumos kainos sumenks mažiausiai. Tad šioje srityje Vyriausybei taip pat dar yra daug erdvės sprendimams.
7. Visuotinis daugiabučių renovavimas
Daugiabučių renovacija – bene daugiausia lūkesčių ir entuziazmo keliantis projektas kiekvienai Vyriausybei. Tačiau dar 2005 m. pradėta Daugiabučių atnaujino programa patiria vieną fiasko po kito. Iki 2012 m. renovuoti 479 daugiabučiai – anaiptol žavesio nekeliantis rezultatas. Ši Vyriausybė apdairiai į savo veiklos programą neįtraukė jokių konkrečių skaičių, kiek bus siekiama atnaujinti daugiabučių, nors nurodė, kad masinė renovacija bus prioritetas.
Nuo pat pirmųjų Vyriausybės veiklos mėnesių keistas renovavimo modelis ir savivaldybės pradėjo Aplinkos ministerijai teikti skubiausiai atnaujintinų daugiabučių sąrašus. Tokia savivaldybių iniciatyva ir kompensavimo mechanizmai iš naujo paleido renovacijos variklį. Skaičiuojama, kad nuo 2013 m. pradžios yra suderinti 2728 projektai, 746 namai pradėti atnaujinti, o 64 jau baigti. Jei visi bent jau pradėti tvarkyti daugiabučiai bus užbaigti per artimiausius dvejus metus, šiai Vyriausybei pavyks pasiekti beveik dvigubai geresnį rezultatą, nei dviem ankstesnėms kartu sudėjus. Vis dėlto pastaruoju metu entuziazmas apslopo, o palaikyti tempą trukdo ne tik augančios projektų kainos, bet ir vis didėjantis darbo jėgos trūkumas.
8. Krašto apsaugos finansavimas
2015 m. biudžeto projekte numatyta krašto apsaugai skirti apie 400 mln. litų daugiau nei šiemet patvirtintame gynybos biudžete. Po ilgos pertraukos Lietuva apsaugai vėl atrieks kiek daugiau nei 1 proc. BVP. Įsipareigojimą laikytis partijų susitarimo didinti gynybos išlaidas Vyriausybė buvo įtraukusi ir į savo programą.
Tačiau didinti finansavimą privertė Rusija, o ne valdančiosios koalicijos nusiteikimas stiprinti Lietuvos kariuomenę. Tiek 2013, tiek 2014 m. suplanuoti krašto apsaugos sistemos biudžetai buvo vis dar kriziniai ir inertiški – išlaidų dalis gynybai neviršijo 0,78 proc. BVP. Tik 2014 m. viduryje nuspręsta papildomai skirti pinigų karinėms priemonėms įsigyti ir tarptautinėms pratyboms rengti. Galima sveikinti Vyriausybę, kad ji pagaliau įvertino krašto apsaugos poreikius, tačiau prie to labiausiai prisidėjo nuo pat 1991-ųjų neregėtai išaugusi išorinė grėsmė.
9. Švietimo ir aukštojo mokslo politika
Švietimo sistema ir aukštasis mokslas reformuojamas nepaliaujamai. Tačiau rezultatai iki šiol nebuvo įkvepiantys: dar 2012 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas tarptautinis 15-mečių moksleivių gebėjimų tyrimas parodė, kad nuo 2006 m. nėra jokios pažangos, o Lietuvos mokinių matematikos ar skaitymo gebėjimų lygis kiek žemesnis, palyginti su aplinkinių šalių bendraamžiais. „Esame maždaug toje pačioje vietoje, daugiau mažiau viduryje, galbūt žemesnėje pusėje Europoje“, – tyrimo rezultatus vertino Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Ši Vyriausybė vėl prakalbo apie pertvarkas: būtinybę stiprinti profesinį rengimą, modernizuoti švietimo sistemą. Seimas 2013 m. gruodžio 23 d. patvirtino Valstybinę švietimo 2013–2022 m. strategiją. Tačiau joje užfiksuoti siekiai tokie abstraktūs, kad galima ir toliau sėkmingai viską reformuoti be apčiuopiamos pažangos. Kol laukiama naujovių, mokytojai neapsikentę planuoja protestus.
Aukštojo mokslo pertvarkos taip pat žadėtos labai ryžtingai – planuota iš esmės keisti prieš tai konservatorių ir liberalų sumanytą krepšelių sistemą. Vyriausybės programoje nurodyta, kad bus atsisakyta „tik laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelių sistemos“, ji bus keičiama valstybės „specialistų poreikio planavimu“. Vis dėlto pirmaisiais dvejais kadencijos metais radikalių pokyčių neįvyko – Švietimo ir mokslo ministerija tik perskirstė krepšelių proporcijas.
Tiesa, rimtesnių žingsnių galima tikėtis antroje kadencijos pusėje: reikės apsispręsti dėl mokėjimo už mokslą modelio, Švietimo ir mokslo ministerija siūlo įteisinti trumpesnes (3 metų) bakalauro studijas, daugiau reguliuoti studentų priėmimą pagal valstybės užsakymus, nustatyti žemiausius priėmimo į aukštąsias mokyklas balus. Kol kas daug kalbų, bet mažai žingsnių konkrečia kryptimi.
10. Korupcija
Kad kažkas negerai „šioje karalystėje“, buvo galima suprasti po prezidento rinkimų, kai keičiant Vyriausybę teko paaukoti dalį viceministrų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškiai pasakė premjerui, kad netvirtins nešvariais darbais įtariamų viceministrų. Tokių pasirodė ne tiek ir mažai. Net tyliai susitarus neskirti dalies viceministrų, kurių neskaidri veikla buvo užfiksuota vykdant Kriminalinės žvalgybos įstatymą, skandalų išvengti nepavyko. 2014 m. spalį teko trauktis ir vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui, paaiškėjus, kad jo vadovaujamoje ministerijoje galbūt vyko prekyba poveikiu.
Anot „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo Sergejaus Muravjovo, Vyriausybės darbo rezultatai kovos su korupcija srityje tenkina tik minimalius reikalavimus ir tai tik dėl to, kad Vytenis Andriukaitis, pirmasis iš visų buvusių sveikatos apsaugos ministrų, skyrė šiek tiek dėmesio korupcijai sveikatos srityje.
„Šios Vyriausybės antikorupcinius veiksmus kol kas vertinu silpnai, – teigė S. Muravjovas. – Vis dar laukiu, kol ji ne vien deklaruos korupcijos svarbą ant popieriaus, bet ir pradės iš esmės spręsti kyšininkavimo problemą, parodys, kad netoleruoja politinės korupcijos. Artimiausias šių metų testas – paruošti gerą naują Nacionalinę kovos su korupcija programą. Šiuo metu man neatrodo, kad kova su korupcija valdančiajai daugumai yra prioritetas.“
