Prieš gerą dešimtmetį ekonomistas Andrew Lawrence’as pastebėjo keistą priklausomybę tarp ekonomikos ciklų ir aukštų pastatų: rekordinio dydžio pastatai turi tendenciją iškilti per patį ekonomikos sunkmečio piką. „Empire State Building“ iškilo per Didžiąją depresiją, „Willis Tower“ išdygo per aštuntojo dešimtmečio naftos krizę, Malaizijos dvyniai – per Azijos krizę, o Dubajaus rekordininkas – per pastarąją pasaulio ekonomikos krizę.
Bet minėta priklausomybė iš tiesų yra gana logiška. Dangoraižiai suplanuojami ekonomikos pakilimo laikais, kai nekilnojamojo turto kainos auga, o finansavimas dideliems projektams yra nesunkiai prieinamas. Dėl to tuo metu atrodo, kad net ir tokie brangūs ir ambicingi projektai gali pasiteisinti. A. Lawrence’o žodžiais, dangoraižiai yra didžiausio kapitalizmo potencialo išraiška. Tačiau šių sudėtingų inžinerinių pastatų statyba dažnai užtrunka bent 4–5 metus, per kuriuos ekonominės aplinkybės gali gerokai pasikeisti. Dangoraižių estafetę Vakarų šalys yra perdavusios besivystančioms Azijos šalims. Didžiausias dangoraižis JAV yra pastatytas prieš beveik 4 dešimtmečius. Tiesa, Londone neseniai buvo atidarytas aukščiausias pastatas Europoje, bet jis konkurentų šiame žemyne neturės dar ilgai. Visai kita situacija Azijoje, kur aukščio rekordai ateinantį dešimtmetį bus gerinami kone kasmet.
Kinijoje šiuo metu statoma 53 proc. visų pasaulio dangoraižių, o vos du dangoraižius turėjusioje Indijoje šiuo metu dygsta 14 naujų dangaus galiūnų. Be to, Indijoje didžioji jų dalis bus gyvenamosios paskirties, nors dėl didelės kainos dangoraižiai dažniausiai yra įkandami tik verslui.
A. Lawrence’o teigimu, daug naujų rekordus turinčių pagerinti dangoraižių Azijos šalyse, ypač Kinijoje, gali būti įspėjantis signalas apie besiformuojantį nekilnojamojo turto burbulą ir gręsiantį ekonomikos ciklo pasikeitimą šiose šalyse 2015–2017 m.
