Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Panevėžio skyriuje
antrus metus veikia moterų vokalinis ansamblis “Šarma”. Lapkričio viduryje
vykusiame respublikiniame neįgaliųjų atlikėjų vokalinių ansamblių
šventėje-konkurse “Dainuojanti Santaka” panevėžietės užėmė pirmą vietą. Dabar
moterys juokauja norinčios, kad apie jas ir jų pasiekimus sužinotų jei ne
Lietuva, tai bent Panevėžys.
Iš pradžių kolektyvo nebuvo
Liuda Strazdienė prisimena, kaip ją praėjusių metų kovą pakvietė vadovauti šiam ansambliui. “Mano gera draugė Nijolė paprašė vadovauti moterų ansambliui. Iš pradžių atrodė, kad kolektyvo tarsi nėra, tik 3-4 dainuoti norinčios moterys. Po poros mėnesių “susicementavo” mūsų 7 dainininkių ansamblis”, – prisimena vadovė. Dabar jis truputį pasikeitęs, nes viena moteris išėjo Anapus, kita paliko ansamblį dėl paūmėjusios ligos. Tačiau skaičius nepasikeitė. “Daugiau ir negali būti, nes nebetilptume į sąjungos mikroautobusą, o jis mus visur veža”, – sako moterys.
Ansamblyje užmiršta ligą
Žiūrint į švytinčius moterų veidus, girdint jų šmaikštavimus ir juoką, sunku patikėti, kad čia susirinkusios turinčiosios negalią.
Vadovė Liuda ir visos septynios ansamblio “Šarma” dainininkės – Rita, Angelė, Nijolė, Irena, Aldona, Regina ir Stasė – tvirtina, kad būtent daina joms duoda optimizmo, atgaivina sielą, padeda užmiršti negalią, skaudančius sąnarius, kitas ligas. Regina sako, kad po repeticijų grįžta namo kaip ant sparnų. “Kad jūs matytumėte – aš tiesiog skrendu pakalne per parką. Repeticijų diena yra šventa”, – teigia moteris.
Ansamblyje dainuoja ir tokios moterys, kurios nuo pat mažens neįsivaizduoja savo gyvenimo be dainos, ir tokios, kurios pradėjo dainuoti tik šiame kolektyve. Stasė sakosi dainuojanti visąlaik – kiek tik save atsimena ir tvirtina: “Aš paskutinė atėjau į šį ansamblį, paskutinė ir išeisiu iš jo”. Iš tikrųjų ansamblio palikti nenori nė viena. Jos nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be dainos, be “Šarmos”.
Repeticijų diena – kaip šventė
Liuda Strazdienė šypsodamasi aiškina, kad dirbti su šiuo ansambliu tenka ne pusantros valandos, kaip kad įprasta, bet gerokai ilgiau. Kai kurios moterys turi namiškių, jiems gali išpasakoti savo bėdas ir džiaugsmus, o kai kurios yra vienišos. Į repeticijas susirinkusiosios išklauso viena kitos, gali pasipasakoti, kaip jaučiasi. Ansamblyje švenčiami dalyvių gimtadieniai, bet maža šventė yra kiekviena repeticija. “Mūsų repeticijos prasideda dešimtą valandą, o baigiasi antrą ar trečią. Po dviejų valandų dainavimo visada dengiamas stalas, verdama kava. Pailsėjusios ir pabendravusios prie kavos puodelio, vėl dainuojame”, – moterys džiaugiasi galimybe būti kartu.
Pasak vadovės, čia neegzistuoja repeticijų lankymo problema. Niekam nereikia priminti apie jas, netenka raginti ateiti. “Jeigu kuri nors dainininkių repeticijų dieną turi eiti, sakykim, į polikliniką, visada man paskambina į namus, perspėja, kad neateis arba pavėluos”, – sako L.Strazdienė.
Nesitikėjo laimėti
Atėjusi dirbti L.Strazdienė sužinojo, kad kasmet rudenį vyksta neįgaliųjų ansamblių apžiūra-konkursas, ir jau pavasarį pradėjo ruošti moteris šiam renginiui. “Pati pirmoji mūsų ansamblio kelionė buvo praeitą rudenį į šį konkursą. Parengėme keturias dainas. Norėjome tik gražiai padainuoti, pasirodyti. Nebuvo nė minties apie kokią nors prizinę vietą. Bet iš trylikos kolektyvų gavome antrą vietą”, – prisimena L.Strazdienė.
Šiemet lapkričio 15 d. Kaune vykusioje penktoje šventėje-konkurse “Dainuojanti Santaka” konkurencija buvo dar didesnė. Dalyvavo net 23 kolektyvai. Moterys juokauja, kad pradėjus nuo žemiausių vardinti kolektyvų užimtas vietas, vadovė labai išgyvenusi: maniusi, kad šį ansamblį žiuri “pametė”. Paskelbus, kad “Šarma” pripažinta pirmąja, vadovei staiga išdžiūvusi burna.
“Šiemet buvo skiriamos dvi pirmosios vietos. Mes ja dalijomės su jau 15 metų dainuojančiu, gerai žinomu Kauno aklųjų ir silpnaregių sąjungos moterų vokaliniu ansambliu. Pasiekėme tokį aukštą rezultatą po vienerių metų ir aštuonių mėnesių darbo. Dabar vėl esame tarsi pakylėtos, kupinos teigiamų emocijų ir energijos”, – kalbėjo Liuda Strazdienė.
Dainuoja ir sanatorijoje, ir muziejuje
Moterys sako dainuojančios visur – ne tik koncertuose. Vadovė pristato daug įvairių idėjų turinčią Stasę – ji visada sugalvojanti kokias nors įdomias atrakcijas. Kartą nuvedusi visą ansamblį į tikrą kaimišką pirtį, kur jos išsimaudė ir repetavo. Kitą kartą aplankytas Klemenso Sakalausko privatus muziejus Piniavoje, jame irgi dainuota.
Ansamblis per trumpą savo veiklos laiką daug koncertavo – Panevėžyje, Raguvoje, sanatorijoje “Anykščių šilelis”, dalyvavo Šilų bendruomenės namų projekte “Voratinkliai draikosi be vėjo”. Moterys juokauja, kad galėtų pakviesti dar kur nors padainuoti, jos mielai sutiktų. Dainininkės pabrėžia, kad visos prenumeruoja “Sekundę”, todėl nori, kad apie jas parašytų būtent šis laikraštis.
Sąjunga rūpinasi kultūriniu gyvenimu
Viena kitą pertraukdamos moterys džiaugiasi, kad gali dainuoti čia, Žmonių su negalia sąjungos patalpose. Jos labai dėkingos sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkei Reginai Novikienei ir tarybai, besirūpinančioms neįgaliųjų žmonių užimtumu ir kultūriniu gyvenimu. Be ansamblio, sąjungoje veikia dramos ir skaitovų būreliai, vyksta rudens ir metų palydų šventės, naujų narių krikštynos.
Evija Lipartė
tel. (8-655) 04728, eivja@sekunde.com
A.Repšio nuotr. L.Strazdienė pirmą kartą dirba su kolektyvu, repeticijų laukiančiu kaip šventės.
