Vienas naujausių S.Bako darbų iš ciklo „Adomas ir Ieva“.
Visame pasaulyje garsus litvakų dailininkas Samuelis Bakas vėl grįžta į savo gimtąjį vaikystės miestą Vilnių, kuriame ir patyrė praradimo skausmą, ir atrado kūrybos polėkį. Nuo penktadienio Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre duris atverė retrospektyvinė menininko tapybos darbų paroda „Gyvenimo stotys“.
Nuo gruodžio 30 d. iki kovo 30 dienos eksponuojami ankstyvieji S. Bako piešiniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondų ir naujausi 37 dailininko darbai, artimi ciklui „Adomas ir Ieva“, kuris pirmą kartą pristatytas Puckerio galerijoje (Pucker Gallery) Bostone 2011 m. liepą.
„Dailė man primena aistringą meilę, glaudų ryšį su dažų tūbelėmis, teptukais, palečių peiliais, skęstantį terpentino ir aliejinių dažų kvapuose. Begalinės valandos, kurias praleidžiu studijoje, padeda atrasti daugialypę tikrovę mano tapyboje“, – sako dailininkas.
Jaudinančią S. Bako sveikinimo kalbą ketvirtadienį, per parodos atidarymą, skaitė ilgametis dailininko draugas Rimantas Stankevičius. „Šie paveikslai kyla iš mano vaizduotės gelmių, o jų kūrybos procesas nuolat kinta ir apima nesiliaujančias prasmės ir formos paieškas. Juose nenumaldomai išryškėja pasaulio prigimtis, mūsų žmogiškosios būsenos trapumas, siekis „atitaisyti“ tai, kas padaryta, – rašė 78-erių metų dailininkas. – Tai, kad šie paveikslai yra Vilniuje, yra mano dėkingumo išraiška tiems nepaprastiems mano gyvenimo didvyriams – Juozui Stakauskui, Marijai Mikulskai, Vladui Žemaičiui, tiems teisuoliams krikščionims, kurie siaubo ir naikinimo laikais rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų manąją. Savo meną skiriu visiems geriems žmonėms, kurie kovoja su rasizmu ir netolerancija. Tiems, kurie bando išrauti su šaknimis tą nenusakomą blogį, kurį mes, žmonės, gebame daryti savo broliams ir seserims.“
S.Bakas Vilnių paliko sulaukęs vienuolikos metų.
Iš Bostono atkeliavusi pirmoji S. Bako paveikslų kolekcijos dalis taps svarbiu būsimo Litvakų kultūros ir dailės centro akcentu.
S. Bakas gimė 1933 m. Vilniuje. Pirmąją savo darbų parodą, būdamas vos devynerių, surengė Vilniaus gete. Po Antrojo pasaulinio karo S. Bakas studijavo dailę Miunchene, vėliau Bezazelio meno mokykloje Izraelyje bei Paryžiaus vaizduojamojo meno mokykloje (Ecole des Beax Arts).
Baigęs studijas gyveno ir kūrė Romoje, Niujorke, Paryžiuje, Šveicarijoje, o nuo 1993 m. įsikūrė Vestone, Masačusetse (JAV).
2001-2002 metais Nacionaliniame dailės muziejuje ir Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje pirmą kartą buvo eksponuojama per šimtas S. Bako kūrinių.
„Vilnius – tai ta vieta, kurioje patyriau vaikystės rojaus džiaugsmus: turėjau mylinčią šeimą, ramų, kartais net pernelyg saugomą nuo rūpesčių gyvenimą. Vilniuje patyriau karo žiaurumus, žmogaus sugebėjimą neapkęsti, jo gyvuliškus instinktus, taip pat ir jo sugebėjimą išsaugoti gėrį ir pasiaukoti. Siaubingoje nacių geto realybėje, būdamas devynerių metų, surengiau savo pirmąją parodą. 1944-ųjų Vilnius davė man pirmąsias tapybos pamokas, profesiją kuri vėliau užpildė visą mano gyvenimą. Kai man buvo vienuolika, palikau Vilnių, jau sovietinį miestą, ir išsivežiau gausybę įspūdžių ir nenumaldomą praradimo jausmą. Visa tai veikė ir mano kūrybą. Joje kalbu apie sugriautą pasaulį ir stengiuosi pavaizduoti amžinas, tačiau bergždžias pastangas atstatyti jį tokį, koks buvo anksčiau. Iš tiesų manau, kad bandau atspindėti vidinę žmogaus būseną“, – tąkart parodos, pavadintos „Sugrįžimas“, proga sakė S.Bakas.
Prieš dešimtmetį menininkas padovanojo Valstybiniam Vilniaus Gaono žydui muziejui 37 savo darbus, kuriais papildė muziejaus jau turėtą 60 jo paveikslų, per stebuklą išlikusių sveikų nuo geto laikų, kolekciją.
Apie S. Baką yra išleista 12 knygų, sukurti keli dokumentiniai filmai, poetė Caroline Dine (JAV) sukūrė eiles Vilniuje eksponuojamam paveikslui.
