2010 m. Švedijos verslo apdovanojimuose „Jaunojo verslininko“ apdovanojimą pelnęs Daumantas Mikučionis (37 m.) sveikina valstybės siekius auginti verslius žmones, tačiau priduria: kurti verslą išmoks tik verslūs, o ne visi universitetų absolventai. Su vienu kavinių tinklo „Coffee Inn“ ir pirmo nemokamo dienraščio įkūrėjų IQ kalbasi apie verslą – kaip madą, mokslą ir galimybę.
– Verslumas šiandien itin populiari tema. Pradedant verslo startuolių epidemija, baigiant valdžios siūlymais jaunimo nedarbą susimažinti pačiam jaunimui – kuriant verslą. O kodėl anksčiau kurti verslą nebuvo populiaru?
– Anksčiau mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – tuo viskas pasakyta. Tam, kad požiūris pakistų, reikėjo sulaukti, kol išaugs karta be sovietinio mentaliteto. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio verslininkai kūrė verslą labiau iš būtinybės (sugriuvus sistemai ieškojo būdų, kaip išgyventi). Šiandienos pradedančiuosius jau galima pavadinti verslininkais iš pašaukimo.
– Lyg grybai po lietaus dygsta vadinamieji startuoliai, turintys padėti įsukti naujas verslo sritis. Tai tik mada ar reiškinys, jau duodantis rezultatų?
– Tai mados sukeltas reiškinys, duodantis rezultatų. Dėl šio madingo reiškinio atsirieksime mums priklausančią pasaulinės sėkmės dalį, kuri bus proporcinga šalies dydžiui pasaulyje. Proceso metu daug šalies jaunų žmonių išmoks svarbių įgūdžių ir geriau pažins save, įskaitant suvokimą, kad ne kiekvienam skirta būti verslininku.
– Ar yra objektyvių priežasčių, kurios paprastam lietuviui trukdo tapti verslininku?
– Paprastam lietuviui, kaip ir paprastam amerikiečiui ar vokiečiui, neskirta būti verslininku. Pastarieji yra nišinė visuomenės dalis, paprastai pasižyminti noru dienai baigiantis būti sukūrus daugiau vertės negu jos buvo ryte. Kur kas svarbiau, kad tie maždaug 3 proc. verslių lietuvių laiku suprastų savo prigimtinę dovaną ir ryžtųsi pasirinkti verslininko kelią. Čia daug lemia jaunų žmonių savivoka ir noras ieškoti savo kelio.
– Darbo ieškantis jaunimas raginamas pats kurtis darbo vietas. Kokiomis priemonėmis jūs siūlytumėte tokius pokyčius įgyvendinti?
– Verslumo skatinimas – labai suprantamas vyriausybės noras. Save išlaikantis ir darbo vietas kuriantis mokesčių mokėtojas yra tikra bet kurio premjero svajonė. Tačiau aš lieku prie savo anksčiau išsakytos nuomonės, kad verslumas yra įgimtas, o ne išmokstamas, dėl to jį sunku paskatinti dirbtinai. Kitaip sakant, valdžios parama verslui palengvins kelią verslininkams iš prigimties, bet nesukurs daugiau verslininkų.
– Kokiais kitais būdais būtų galima išspręsti jaunimo nedarbą?
– Čia panašiai kaip su verslumo skatinimu – dirbtinai nieko neišspręsi. Tie, kas nori dirbti, dirba. Kitas dalykas, jei tie darbai neatitinka lūkesčių ir svajonių. Čia jau individualus klausimas – kartais lūkesčiai per dideli, kartais noro per mažai. Galu gale, pirmieji jaunimo darbai gali ir neatitikti svajonių – į svajonę reikia nusitiesti sau kelią ir juo atkakliai eiti.
– Viešojoje erdvėje nuogąstaujama dėl „protų nutekėjimo“ ar „galimybių Lietuvoje nerandančio jaunimo“. Kokie žmonės, jūsų nuomone, išvyksta ir kokių galimybių šalyje neranda tie „nutekėję protai“?
– Manau, kad jaunimui reikia išvykti pasaulio pamatyti. Tos išvykimo idėjos persmelkta viso pasaulio tautosaka – juk pamenate įvairių šalių pasakas, kai trys broliai išvyksta „į pasaulį laimės ieškoti“… Tai yra patikrintas būdas pasisemti gyvenimo patirties ir praplėsti akiratį. Mūsų tautai tai yra būdas išsigryninti, atsišviežinti, tobulinti mentalitetą, pažvelgti į save iš šalies.
Keliaujant dingsta homofobija, rasizmas, atsiranda prarasta trauka tėvynei ir meilė artimiesiems. Kad įvertintum, ką turi, reikia laikinai tai prarasti. Pamenate, kas nutinka trims keliaujantiems broliams? Išmintingiausias grįžta ir tampa savo šalies karaliumi.
– Kartą kritikavote nemotyvuotą jaunimą. Ar dėl to ir ekonomika sukasi ne taip sparčiai, ir verslumo lygis – žemas?
– Kaltų ieškoti visada galima, bet dažniausiai nereikia. Esame gerėjančio gyvenimo įkaitai – ir tai būdinga visam šiauriniam Žemės pusrutuliui, ne tik Lietuvai. Kai buvau paauglys, buvo normalu lydyti sviestą į trilitrinius stiklainius ir kaupti kruopas, nes nebūdavome tikri, kad mėnesio gale bus pinigų maistui nusipirkti arba kad iš viso bus maisto parduotuvėse. Nuėjome ilgą kelią nuo tų laikų, ir išgyvenimas nebadaujant yra praktiškai garantuotas.
Taip pat neatrodo sudėtinga turėti vidutiniškai gerą gyvenimą (maistas, pastogė, išmanusis telefonas). Tokia jau žmogaus natūra, kad, užtikrinus esminių poreikių patenkinimą, motyvacija smarkiai krinta. Todėl ir turime tą nemotyvuotą jaunimą. Man labiau maišo, jei tokie žmonės garsiai skundžiasi ir ieško kaltų dėl savo pilkos egzistencijos.
– Spėju, viena nemotyvuoto jaunimo priežasčių – aukštasis mokslas. Nuo ko reikėtų pradėti keisti dabar egzistuojančią sistemą?
– Man atrodo, kad sistema veikia, tik jos dalyviai – aukštosios mokyklos – nėra labai „aukštos“. Čia vėlgi rinka sustato viską į savo vietas: gabiausi studentai išvažiuos į geriausius pasaulio universitetus, o čia, atitinkamai, irgi visi įstos pagal pajėgumus. Man labiau rūpi padėti žmonėms, kurie nežino, koks jų kelias ir kaip jiems pasirinkti būnant aštuoniolikos. Daugiausia prastų gyvenimo sprendimų padaroma būtent šiuo momentu, ir čia labiausiai reikia padėti jaunuoliams nesuklysti. Tuo tarpu universitetai juos be skrupulų atakuoja prekybiniais pasiūlymais su nuolaidomis įsigyti išsilavinimą, kuris galbūt jiems visai netinkamas pasirinkimas.
– Ar galėtumėte išskirti verslo sektorius, kuriuose lietuviams artimiausiu metu turėtų ar galėtų sektis?
– Verslas man labai patinka tuo, kad yra efektyvus į naudą orientuotas užsiėmimas. Dėl to dirbtinai nieko nereikia išskirti ar patarinėti: jau ketvirtį amžiaus turime privatų verslą, kaip šalis esame stiprūs tam tikruose sektoriuose – maisto pramonėje, transporte, energetikoje, ir to kažkaip dirbtinai nepakeisi. Taip pat turime natūralių stiprybių – geografinę padėtį, išsilavinusią vidutinio brangumo darbo jėgą, – kurios iki šiol buvo ir toliau bus kertinės minėtų sektorių sėkmės priežastys.
– Lietuvoje kartu su partneriais įgyvendinote dvi, kaip esate prisipažinęs, pasiskolintas idėjas, – nemokamo dienraščio ir kavos namų. Ar dar daug galimybių Lietuvoje matote sukurti tai, ko neturime?
– Tos galimybės ateina ir praeina, tai nesustojantis procesas, kurį atidžiai seku ir analizuoju. Verslas niekada nestovi vietoje, ir esu tikras, kad matysime daug įdomių projektų – tiek originalių, tiek pasaulinių reiškinių kopijų. Kas bus jų autoriai – tai sėkmės, įgūdžių ir motyvacijos klausimas.
