„Ir taip visą gyvenimą: kai visi būdavo rimti, aš švelniai tariant, būdavau nerimtas“, – kikendamas sako ką tik septyniasdešimtąjį jubiliejų paminėjęs profesorius Donatas Katkus. Su IQ jis kalbėjo ne tik apie optimistišką gyvenimo filosofiją bet ir apie lietuviškos kultūros kokybę. Apie viską – su maestro būdingais humoro žybsniais.
„Mėgstu švęsti savo gimtadienius, labai smagu, susirenka draugai, gali legaliai išgerti. Tik šitam jubiliejuje tiek susirinko žmonių, su visais reikėjo pabendrauti, kad taip ir likau neišgėręs“, – kaip visada šmaikščiai kalbėjo D. Katkus. Septyniasdešimtojo jubiliejaus proga Vilniaus rotušėje muzikas surengė tikrą muzikos puotą savo bičiuliams ir artimiesiems. Šventės metu prezidentė Dalia Grybauskaitė maestro įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžių.
„Žiniasklaida skelbia, kad šventė buvo „katkiška“, kaip manote, ką tai reiškia?“, – klausiu profesoriaus. „Neįsivaizduoju – prajunka D. Katkus, – žmonės sugalvojo remdamiesi kažkokiomis jiems kylančiomis asociacijomis. Na, pavyzdžiui, tai galėtų reikšti kažką liūdno, paniurusio, depresyvaus“, – juokavo jubiliatas. Iš tiesų, maestro jau daugeliui spėjo tapti šmaikščių minčių ir geros nuotaikos sinonimu. „Vieną kartą man vienas rektorius sako: „Donatai, kaip aš tau pavydžiu, tu gali durniuoti, būti laisvas, nesuvaržytas, o aš turiu kiekvieną dieną su kostiumu sėdėti ir nesijuokti“, – prisimena D. Katkus.
Anot jo, gyventi su šypsena nėra sunku. Maestro duoda receptą – nereikia per daug savęs sureikšminti ir pagaliau nustoti per daug rimtai į viską žiūrėti. „Labai mažai žmonių, kuriems papasakoji anekdotą, o jie nesijuokia – visi juokiasi. Na tai pasakokite sau gatve eidami anekdotus ir būsite gerai nusiteikę. Aš žmonai iš ryto visada papasakoju kokį nors anekdotą ar linksmą istoriją ir net jei jos nuotaika būna prasta, ji pradeda juoktis ir nuotaika pasitaiso“, – savo triukus atskleidžia jubiliatas.
D. Katkus stebisi, kodėl daugelis žmonių kitus vertina už rimtą, paniurusį, net piktoką būdą ir spėja, kad tai tikriausiai iš sovietijos paveldėtas bruožas. „Visi funkcionieriai, kaip velnias kryžiaus bijojo humoro, sėdėdavo mūriniais veidais. Aš tais laikais specialiai provokuodavau, vaikčiodavau po Lenino prospektą (dabar Gedimino pr. – IQ) basas, su aptemptomis trumpomis kelnėmis. Ir kai turėdavau kokių nors reikalų Centro komitete, aš visus pašiurpindavau įėjęs“, – juokdamasis prisimena muzikas.
Jubiliejus tampa proga pasikalbėti ir apie didžiausius bei svarbiausius gyvenimo pasiekimus. D. Katkus ilgai negalvojęs išberia tris: „Kai mūsų Vilniaus styginių instrumentų kvartetas gavo I-ąją premiją, dar Tarybiniais laikais. Mus išleido į konkursą ir mes visiškai nesitikėdami ją gavome. Tais laikais dar to nebuvo, mes buvome pirmieji instrumentalistai Lietuvoje, kurie buvo tokį apdovanojimą gavę. Paskui labai svarbus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrimas. Dar įvardyčiau ir knygą, kurią parašiau – „Muzikos atlikimas“. Nežinau, kaip ją įvertino kritikai, bet aš pats ją labai gerai vertinu“, – pasakoja D. Katkus. Jis pripažįsta turįs dar labai daug neišleistų straipsnių, kurių dalis yra apie politiką, Sąjūdžio laikotarpį, muziką, atlikėjus, kompozitorius… Taip ir apie paties maestro gyvenimo istorijas, atsiminimų nuotrupas. „Tačiau kol kas niekas nesiima leisti, ten apie 500 puslapių!“, – juokiasi muzikas.
Reikšminga D. Katkui ir pedagogo veikla – jaunųjų muzikų ruošimas didžiajai scenai. „Esu dėstęs įvadą į muzikos semiotiką muzikologams, kultūros istorikams muzikos istoriją, muzikos istoriją įvairiuose kontekstuose (politikoje, filosofijoje, architektūroje ir kt.). Šiuo metu turiu interpretacijos teorijos ir atlikimo istorijos kursą“. Ir kiek pamąstęs priduria: „Taip kad aš ne visą laiką juokauju. Nors jeigu per paskaitą studentai nors keturis kartus nesusijuokia, reiškia prasta paskaita“, – apie savo paskaitos kokybės rodiklį kalba jubiliatas. Labai smagūs D. Katkui ir tie momentai, kai po paskaitos studentai ploja jam atsistoję. „Jausmas kaip po koncerto!“, – patenkintas kalba maestro.
Septyni dešimtmečiai prabėgo ne tik pačiam kuriant ar ruošiant naujus atlikėjus, bet ir smalsiai domintis, kas vyksta aplink. Maloniai stebina, kai maestro kalba apie šiuo metu jaučiamą Lietuvos kultūros pakilimą. „Mes dabar išgyvename sprogimo laiką. Per sovietmetį visą laiką kaupėm, taupėm, bijojom… Atsipalaiduoti ir pasireikšti buvo mažai galimybių. O dabar turime labai puikių kompozitorių, nepaprastai daug talentingų atlikėjų – tikras sprogimas! Paskaičiavau, kad vien Vokietijos orkestruose vien tik altistų groja kokia dvylika“, – džiaugdamasis pasakoja muzikas, –„Tik baisu, kad biurokratai ko nors nepagadintų, nesunaikintų muzikos mokyklų ar dar ko nors“.
Kiek ilgai tas kultūros suklestėjimas tęsis, D. Katkus prognozuoti nesiima, tačiau su džiugesiu stebi puikius įvairių sričių menininkų pasirodymus tiek Lietuvos, tiek užsienio meno terpėje. „Gaila, kad kultūra yra vertinama žodžiais, o ne darbais. Politikų pasakymai, kad „mes labai vertiname kultūrą“ tik žodžiais ir pasilieka…– nutęsia D. Katkus, bet mintį baigia kaip jam įprasta – pozityviai, – „Nors niurzgėti nėra ko, kultūros požiūriu mes kaip niekada turtingi“.
