Liepos 12 d. Dalia Grybauskaitė antrą kartą kaip šalies vadovė prisieks tarnauti Lietuvai. Ko tikėtis iš antrosios jos kadencijos? Ar keisis prioritetai, santykiai su valdančiosiomis partijomis? Apie tai su prezidente kalbasi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Pirmosios kadencijos pradžioje svarbiausi žodžiai buvo „reformos“ ir „apsivalymas“. Kuo jie bus pakeisti dabar?
– Tarp pagrindinių žodžių jau dabar yra „saugumas“, turint galvoje ir karinį, ir energetinį, ir socialinį. „Gerovė“ – nes ekonomika pradėjo atsigauti, reikia, kad to augimo rezultatai pasiektų ir žmones. Ir „skaidrumas“ – jis išlieka ta gija, kuri buvo svarbiausia ir besibaigiančioje kadencijoje, ir bus ateityje. Tai trys grupės prioritetų, kurie bus esminiai.
Vertindama penkerių metų ateities perspektyvą, kokią šiose srityse norėtumėte matyti pažangą ir konkrečius rezultatus?
– Nespėliosiu apie ateitį, bet galiu pasidžiaugti, kad saugumo srityje jau dabar padaryta nemažai. Konkretūs gynybos planai, kurie dabar yra ne tik popieriuje, bet ir realiai matome didžiausias karines pratybas, kurios vyksta Lietuvoje. Energetinio saugumo srityje nemažai padaryta, bet dar reikės daug ką nuveikti. Tikiuosi, kad per antrąją kadenciją užbaigsime bent jau pirmuosius svarbius projektus – suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, jungtis su Švedija, Lenkija – ir jie pradės duoti realią naudą, užtikrins ne tik mūsų saugumą, bet ir konkurencingumą.
Skaidrumo srityje taip pat yra kuo džiaugtis, nors tai ir ne vien mano įtaka, kad naujajame 2014 m. korupcijos žemėlapyje jau matome rezultatų: beveik dvigubai pagerėjo ir teismų darbo vertinimas, jau mažiau kaip pusė Lietuvos gyventojų teigia, kad korupcija yra didžiulė problema. Tai simbolinė, bet svarbi riba. Matyti, kad priimti įstatymai ir atlikti kiti veiksmai, bandant skaidrinti savo valstybę, jau duoda šiokių tokių vaisių. Tačiau dar tik įpusėjame šiame kelyje ir tikiuosi, kad pozityvesni rezultatai išryškės po penkerių metų.
Per praėjusius penkerius metus Lietuva buvo itin aktyvi užsienio arenoje: pirmininkavome ESBO, Demokratijų bendrijai, ES Tarybai, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Kokie bus keliami nauji uždaviniai šalies diplomatams?
– Renginiai užpildė viešąją erdvę, bet pagrindiniai darbai buvo net ne tie renginiai, o mūsų gebėjimas užtikrinti savo krašto ekonominę plėtrą ir savarankiškumą. Mes sulaukėme ir NATO sąjungininkų pripažinimo. Įkurti Aljanso kompetencijos centrai rodo, kad NATO pripažįsta mūsų ekspertus, ypač energetinio saugumo srityje.
Tai mūsų pasirinkta niša ir mes esame pionieriai tarp Baltijos valstybių bent jau šioje srityje. Išdrįsome ir be trečiųjų šalių, nelaukdami pinigų, pasistatyti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą. Dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis, matydamos, kokioje energetinėje priklausomybėje yra Ukraina ir visa Europa, kaip tai kenkia Europos konkurencingumui, mums daugelis šalių pavydi, kad laiku įšokome į traukinį. Lietuva dar pusantrų metų bus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Taip pat sieksime tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare. Tad iššūkiai tarptautinėje erdvėje išlieka. O tą prestižą ir pasitikėjimą, kurį užsidirbome, reikia išnaudoti savo valstybės interesams ginti. Pasikeitusi Rusijos politika bei elgsena artimiausiais metais ir bus didžiausi iššūkiai tarptautinėje erdvėje mūsų valstybei ir diplomatijai.
Jau savo metiniame pranešime aiškiai kvietėte krašto apsaugai skirti 2 proc. BVP. Kokių žingsnių imsitės, kad Vyriausybė tikrai eitų šio tikslo link?
– Atsižvelgiant į mūsų ekonomikos potencialą ir kokių įsipareigojimų turime savo žmonėms didinant gerovę, tai nebus lengva. Įpratome manyti, kad NATO apgins, kad už mus sumokės kitų šalių mokesčių mokėtojai, o mes galime ignoruoti savo saugumą. Dabar NATO partneriai mums labai aiškiai sako, kad kiekviena valstybė turi gebėti užtikrinti gynybos pradžią. Partneriai, be abejo, padės, bet skubės į pagalbą tai šaliai, kuri pati rūpinasi gynyba. Per dešimt metų keitėsi NATO koncepcijos ir doktrinos. Jau po 2012 m. Čikagos viršūnių susitikimo tapo aišku, kad keisis geopolitinė situacija, tad Baltijos šalių regioninis saugumas turi būti užtikrintas papildomai. Tai įpareigoja visas valstybes didinti saugumo garantijas ir finansavimą saugumui užtikrinti. Dabar visose šalyse pirmiausia reikės stiprinti kolektyvinės gynybos gebėjimus ir tik tada, paraleliai, pagal galimybes, dalyvauti tarptautinėse misijose.
Matydamos, kokioje energetinėje priklausomybėje yra Ukraina ir visa Europa, kaip tai kenkia Europos konkurencingumui, mums daugelis šalių pavydi, kad laiku įšokome į traukinį.
Mums taip pat kyla daug klausimų, ką reikia stiprinti, į ką investuoti. Finansavimas turės didėti, bet pagrįstai – tai turės būti daroma skaidriai, negalima skirti pinigų tik tam, kad skirtume. Turime konkrečius įsipareigojimus ir partneriams, ką reikia stiprinti – ne tik oro, sausumos pajėgas, bet ir visą priimančios šalies infrastruktūrą. Tai turime daryti be ilgų diskusijų. Svarbiausia – politinių partijų atsakomybė, nes negalime didinti finansavimo krašto apsaugai priešindami visuomenę, kalbėdami, kad duodame vieniems, o atimame iš kitų. Tai būtų labai neatsakinga prieš bet kurį biudžeto svarstymą, ypač prieš rinkimus. Esu pasirengusi mūsų gynybos stiprinimą laikyti vienu pagrindinių ateinančios kadencijos prioritetų. Stengsiuosi, kad turėtume sutvirtėjusią, padidėjusią, galinčią apsiginti kariuomenę. Reikalausiu ir iš Vyriausybės, kiek leidžia konstitucinės prezidento galios, elgtis atsakingai ir laikytis savo įsipareigojimų.
Ar neketinate siūlyti reformuoti Valstybės gynimo tarybos (VGT), jos funkcionavimo principų?
– VGT buvo įtraukta į svarbiausių sprendimų priėmimo procesą, per 5 metus buvo priimta apie 20 sprendimų – tie, kurie yra privalomi ir būtini. Tvirtinome ir kariuomenės struktūrą, ir svarstėme Kriminalinės žvalgybos įstatymo pakeitimus. Tačiau pagal įstatymą didelė dalis VGT sprendimų yra tik rekomendaciniai, neprivalomi nei Seimui, nei Vyriausybei. Todėl kai kurie greičiau gali būti priimami man tiesiogiai bendraujant su Vyriausybe arba teikiant įstatymo pataisas ar dekretus. Bet koks bandymas įstatymais keisti VGT funkcijas politikų ir visuomenės greičiausiai būtų priimtas kaip mėginimas keisti politinių galių pusiausvyrą. Dabartinė padėtis mane tenkina, man visada buvo svarbus rezultatas, o ne procesas.
Kokiais kriterijais vadovausitės, ieškodama naujų Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovų?
– Kriterijai išlieka tie patys – padorumas, kad nebūtų jokių korupcinių šešėlių, ir profesionalumas. Bet dažniausiai reikia trečio elemento – asmeninės drąsos. Didesnių institucijų vadovai privalo turėti ir vadybos gebėjimų. Kartais randi pirmus du bruožus, bet pritrūksta trečio ar ketvirto. Nelengva rasti žmonių, kurie ir norėtų, ir gebėtų, ir išdrįstų vadovauti tokioms institucijoms. Bet kuriuo atveju abiejų minėtų institucijų vadovų kadencijos artėja prie pabaigos, galbūt bus ir ankstesnių pokyčių – tai priklausys nuo daugelio aplinkybių. Tačiau tenka pripažinti, kad tai ne tik vadovų, bet ir sisteminės problemos. Tai ypač išryškėja per rezonansines istorijas.
Kokių pokyčių tikitės iš atsinaujinusios Vyriausybės?
– Visada tikiesi, kad bet kuri Vyriausybė stengsis dirbti sparčiai, energingai ir mėgins ką nors reformuoti. Tačiau realijos tokios, kad daug kas priklauso nuo koalicijos interesų, margumo. Labai didelė tikimybė, kad netrukus gali atsirasti daugiau populizmo, nes 2015 m. bus vieni rinkimai, 2016-aisiais – kiti. Tai bus sunkiausia atsinaujinusiai Vyriausybei ir man, kad tas populizmas prieš rinkimus netrukdytų valstybei ekonomiškai atsigauti ir nekenktų įsipareigojimams. Atsigauname po ekonominio sunkmečio, reikia ir po truputį mėginti kelti atlyginimus, sugrąžinti pensijas. Visa tai būtina daryti nepažeidžiant mūsų finansinio stabilumo, nes kitaip po kelerių metų vėl krisime į duobę. Vyriausybė pastaruosius pusantrų metų dar tik mėgino pradėti dirbti. Tačiau ji taip ir neapsisprendė, į kurią pusę judės. O jei Vyriausybė neapsispręs dėl krypties prieš prasidedant rinkimų laikotarpiui, vežimas gali būti pradėtas stumdyti skirtingomis kryptimis ir galiausiai net subyrėti.
Aš ne politologė, tad man būtų per anksti prognozuoti reitingų kaitą. Bet medaus laikotarpis šiai koalicijai baigėsi.
Gerai tai, kad ši Vyriausybė tęsė darbus energetinio saugumo srityje, tai leido įkalti keletą svarbių žymeklių. Manau, kad ir euras mums suteiks stabilumo, – jau vien dėl to, kad finansinės drausmės taisyklės bus griežtesnės. Bus nustatytos finansinio populizmo ribos. Dar vienas rizikos veiksnys yra politinės korupcijos elementai, kurie išryškėjo valdančiosios daugumos postų skyrimo procesuose – atskirose įstaigose, net kai kurių viceministrų veikloje. Tai rodo, kad kai kurios partijos mėgina naudoti ne ministrus, o viceministrus, siekdamos pumpuoti pinigus partiniams interesams, pavyzdžiui, per viešuosius pirkimus.
Pirmą kartą po 2013 m., kai įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) prieš formuojant naują Vyriausybę pateikė kriminalinės žvalgybos informaciją tam, kam priklauso pagal įstatymą, – prezidentui ir premjerui. Ta informacija yra svarbi, jos negalima ignoruoti, kaip nevalia iš jos daryti ir politikos. Mano ir premjero pareiga yra užtikrinti prevenciją, kad ateinanti Vyriausybė pradėtų dirbti apsivaliusi. Tai šansas apsivalyti ir partijoms, Seimui susigrąžinti pasitikėjimą.
Kas toliau bus daroma su viceministrų juoduoju sąrašu? Ar neturėtų jo įvertinti, pavyzdžiui, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK)?
– Kriminalinės žvalgybos įstatyme labai konkrečiai numatyta, kad pirminiai informacijos gavėjai yra valstybės vadovai, vėliau, jei reikia, kitos atitinkamos institucijos, nepakenkiant tyrimui. VTEK vertina visai kitus dalykus – komisija dirba vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu. Kriminalinė žvalgyba vykdo visai kitas užduotis. STT stebi viešuosius pirkimus, pareigybių įkūrimą. Pagrindinės neskaidrios veiklos – įvairūs paskyrimai į vadovų postus už pinigus arba korumpuoti viešieji pirkimai. Tai valstybės apvogimas. Valstybė, kuri toleruoja didesnę korupciją, leidžia vogti jos ateitį, vogti iš jos žmonių. Kiekviena partija, priklausomai nuo pačios politinės organizacijos skaidrumo, skirtingai vertina į šį reikalą. Mano pasiūlymas partijoms labai aiškus – apsivalykite.
Po dvejų metų vyks Seimo rinkimai, bus formuojama nauja dauguma. Ar manote, kad ji bus iš esmės kitokia, nei yra dabar?
– Pasižiūrėjus į rinkimų rezultatus matyti, kad viskas šiek tiek keičiasi. Aš ne politologė, tad man būtų per anksti prognozuoti reitingų kaitą. Dar dveji metai, daug kas pasikeis. Bet medaus laikotarpis šiai koalicijai baigėsi. Rudenį greičiausiai išvysime visai kitą reitingų žemėlapį. Visos partijos turės pergalvoti, ką jos daro: ar toliau „zbitkavoja“ ir plėšia, ką gali paimti iš savo posto, ar vis dėlto pradeda galvoti apie žmones ir ima dirbti taip, kaip privalo dirbti. Nepasitikėjimo Seimu ir partijomis lygis gąsdina – tai gali grįžti bumerangu ir smogti visos valstybės raidai. Žmonės vis dėlto mato ir supranta, jų neapgausi. Kaip rodo rinkimai, nei gražiais reklaminiais filmukais, nei pinigais žmonių nebeapgausi. Ir tai labai geras pasiekimas.
Tačiau nepastebiu, kad partijos po Europos Parlamento rinkimų darytų išvadas. O juk šie rinkimai nebuvo tokie, kuriuose dalyvauja tik 20 proc. piliečių. Jų aktyvumas buvo bemaž toks pat, kaip būna ir renkant Seimą. Jei išvadų nebus padaryta, turėsime ir partinės sistemos, ir valstybės valdymo problemų.
Galbūt jau žinote, kaip keisite ar stiprinsite savo patarėjų komandą?
– Jau daugmaž aišku – galbūt keisis du trys vyriausieji patarėjai. Komanda taip pat truputį bus atnaujinta. Kai kas ateis iš savanorių, dirbusių pirmininkaujant ES Tarybai ar rinkimų kampanijoje. Aišku, į žemesnius postus, tačiau manau, kad yra gerai suteikti žmonėms galimybę dirbti ir parodyti, ką jie gali. Taip dariau ir po pirmųjų prezidento rinkimų, taip darysiu ir dabar.
