D. Ayas dirbdama Šanchajuje atkreipė dėmesį, jog vietinis menas kuriamas vis labiau laikantis originalios, lokalios linijos, o ne žvalgantis į Vakarus.
Roterdamo Witte de Witho šiuolaikinio meno centro direktorė ir kuratorė Defne Ayas su šiuolaikiniu menu susiduria iš įvairių geografinių taškų: Kinijos, Olandijos, Niujorko, o dabar ir Lietuvos. Viena iš Baltijos tarptautinio meno trienalės kuratorių IQ pasakojo apie sąlygas, kai menas tampa aktyvus, o menininkas – aktyvistas.
– Defne, kaip apibūdintumėte savo, kaip meno kuratorės veiklą? Kokia jūsų tarptautinė patirtis?
–Šešerius metus dirbau Kinijoje, Šanchajuje, daugiausia su azijiečiais menininkais. Azijoje šiuo metu stengiamasi įrodyti, kad menas gali būti ne tik priklausomas nuo „Tate Modern“, Modernaus meno muziejaus Niujorke ar apskritai Vakarų meno, bet ir sekti labiau lokalia bei originalia linija. Baltijos trienalė buvo sugalvota turint omenyje taip pat Baltijos, o ne kokio nors kito regiono šiuolaikinį meną.
Mano darbas Kinijoje – tarytum tęstinė veikla to, ką dariau Niujorke, t. y. performanso kuravimas. Turbūt turėčiau plačiau paaiškinti, ką reiškia kuruoti performansą. Performansas dažnai suvokiamas kaip kokio nors meno rūšies renginio aperityvas – veiksmas, kuris, pavyzdžiui atidaro renginį, pademonstruoja menininko išmonės ir intelekto „raumenis“. Tau gali nusibosti vaizdo medžiaga, bet stebėdamas performansą turi įsitraukti į tai, kas rodoma ar sakoma, nebent tai visiškai nevykę. Sakydama performansas, neturiu galvoje šokiruojančių veiksmų, kai artistas perpjauna save pusiau ar panašiai. Kalbu apie vizualinę patirtį, kurią gauni žvelgdamas į teatrinių, choreografinių, konceptualių komponentų turintį meno veiksmą.
Tai, ką dariau Kinijoje, iš tiesų buvo labai įdomu. Kad suprasčiau, ko iš manęs norima, turėjau šiek tiek pastudijuoti Kinijos istoriją ir kultūrą, stebėjau santykius tarp Kinijos ir Japonijos, Rusijos ar kitų šalių. Įdomu tai, kad politika ir menas Kinijoje visada buvo greta. Menininkas yra būtent tas žmogus, kuris bando siųsti signalus ir žinutes apie tai, kas vyksta.
– Kuriose šalyse, jūsų pastebėjimu, šiuolaikinis menas yra itin svarbi ir mėgstama kultūros dalis?
– Labai įdomūs reiškiniai vyksta Kinijoje. Ten menas yra toks reikšmingas ir turintis galią, kad valdžia itin kruopščiai tikrina, ar koks nors „nusikaltęs“ menininkas tikrai sulaukė savo bausmės. Neįtikėtina, kiek tai yra svarbu ir kiek valdžia tam skiria savo laiko. Niekur kitur menininkas nėra priimamas taip rimtai (nors kalbame ir apie cenzūrą). Štai Olandijoje šiuolaikinis menas nėra būtina gyvenimo dalis, tačiau dabar vis labiau kyla emigrantų – turkų, marokiečių ir kitų tautybių menininkų – banga, kuri tampa vis ryškesnė.
Didžiausia sensacija ir tendencija šiandien yra performansas. Kodėl? Todėl, kad pasaulis nori gyvų įspūdžių.
– Kaip gavote pasiūlymą atvykti į Lietuvą ir kuruoti performanso dalį Baltijos trienalėje?
–Dar būdama Kinijoje, sutikau Kęstutį (Kęstutį Kuiziną, ŠMC direktorių – IQ), kuris ir pasiūlė atvykti čia bei kuruoti trienalės performansų dalį. Pirmoji mano reakcija buvo: „Bet tai bus brangu!“ Turėjau galvoje, kad performansui neužtenka, pavyzdžiui, nusimesti rūbus ir garsiai pasakyti savo idėją, jam reikia daug daugiau elementų, kad ir garso, vaizdo technikos, kitų dalykų. Galiausiai mes nutarėme dėl aplinkybių ir aš ėmiau domėtis tuo, kuo gyvena Lietuva, kokia jos istorija. Atkreipiau dėmesį į įžymybių kultą, kuris man pasirodė labai įdomus, žiniasklaidos poveikį kultūrai. Dabar, pagal Baltijos trienalės idėją, naujoji įžymybė Lietuvoje bus Mindaugas (juokiasi).
Šis projektas neturi finansinio pranašumo, kaip, pavyzdžiui,Venecijos bienalė, bet man jis labai įdomus savo plačiu kultūriniu spektru. Jeigu manęs paklaustumėte, kokie jūsų tolesni planai ir projektai, aš jums atsakyčiau, kad negaliu kol kas apie nieką kitą, kaip tik Baltijos trienalę, galvoti.
– Ar šiuolaikinio meno pasaulyje egzistuoja mados, tendencijos? Jei taip, kokias galėtumėte išskirti?
– Viena iš bendrų tendencijų – tai bienalių ir trienalių grandioziškumas ir ekstravagancija. Baltijos trienalėje mes stengiamės atsispirti šiai tendencijai ir koncentruotis į asmeniškesnius dalykus.
Interneto, didelių informacijos srautų ir socialinių tinklų amžiuje yra sunkiau formuoti kokias nors tendencijas. Anksčiau naujai meno krypčiai suformuoti užtekdavo penkių žmonių. Šiais laikais tai nebeveikia, nebent susivienijimas yra didesnis. Šiandien menininkų, institucijų (gal net daugiau pastarųjų) bendradarbiavimas yra viena didžiausių tendencijų. Dažniausiai tą bendradarbiavimą suprantame kaip idėjų dalijimąsi, harmonijos ir kompromisų siekimą, nors kartais jis gali būti labai sunkus ir daug pareikalaujantis iš savęs.
Šiuolaikinio meno atstovai tapo žinomesni, labiau vyraujantys kultūroje, menas dabar palaiko glaudesnį ryšį su socialinėmis problemomis. Apibendrintai kalbant, menas tampa aktyvus, o menininkas – aktyvistas. Nesvarbu, ar tai korupcijos atvejis Meksike, ar žurnalisto nužudymas Stambule, menininkai vis jautriau į tai reaguoja ir net prisiima savotišką atsakomybę visuomenei. Jie smarkiau ima formuoti viešąją nuomonę, dažniau susitinka su politikais, žurnalistais, galingais kolekcininkais. Toji kombinacija tarp menininko ir aktyvisto, mano nuomone, yra labai svarbi šiandien. Taip pat vis labiau įsigali nepriklausomumas nuo rinkos, nepataikavimas jai.
Lietuviai menininkai D. Ayas paliko gerą įspūdį: „Jie ypatingos asmenybės, mąstančios labai įdomiai“.
Manau, kad menininko vaidmuo tokiose šalyse kaip Lietuva pasikeis su nauja karta. Nors kiekvieną kartą, kai kur nors sutinku lietuvį menininką, aš būnu nustebinta kitokio, originalaus, mąstymo ir nebijojimo būti kitokiu, nei priimta pasaulyje. Tai labai vertinu.
Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad šiuolaikinis menas pasaulyje tampa vis populiaresnis. Didžiausia jo sensacija ir tendencija šiandien yra performansas. Kodėl? Todėl, kad pasaulis nori gyvų įspūdžių. Nepamatytų per ekraną ar perskaitytų, o gautų čia ir dabar.
– Kiek šiuolaikinio meno pasauliui įdomu, kokia menininko kilmė? Jūs gimėte Turkijoje, Stambule, ar tai turi kokios nors įtakos jūsų karjerai?
– Klausiate žmogaus, kuris visuomet stengiasi įveikti lokalizaciją. Bet galiausiai supranta, kad tai neįmanoma, nes juk vis tiek kas nors paprašo parodyti pasą (juokiasi). Iš tiesų meno pasaulyje vis labiau linkstama nesigilinti į tai, iš kur esi kilęs, tačiau organizuojant Baltijos trienalę mums svarbu, jog būtų menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, taip pat ir iš kitų šalių, kad jie savo dalyvavimu patvirtintų – tai tarptautinis renginys. Bet tokie dalykai neįrodo, kad idėjos priklauso nuo tautybės. Ypač kai pamatai pačius pasirodymus.
Štai Niujorke stengiuosi, kad mano kuruojamuose renginiuose visada dalyvautų afroamerikiečių menininkų, pakankamai moterų. Tačiau tai svarbiau reprezentacijai, pusiausvyrai, o ne idėjų įvairovei. Tai, kad aš esu iš Stambulo, nereiškia, kad visą laiką mano galvoje sukasi mano šalies realijos ar kultūra, nors prisipažįstu, jog ji mane įkvepia.
Manyčiau, kad buvimas lietuviu turi pozityvaus rasizmo elementų (juokiasi). Vien todėl, kad kiek teko sutikti lietuvių menininkų, kuratorių – jie visi ypatingos asmenybės, mąstančios labai įdomiai, todėl daugelis mano, kad svarbu juos pristatyti. Taigi būti lietuviu meno pasaulyje, mano manymu, yra pranašiau nei, pavyzdžiui, kokiu nors olandu.
