D.Adomaitis: „Meluočiau sakydamas, kad nesvajoju grįžti į „Žalgirį“
Puikių rezultatų kaip žaidėjas pasiekęs 42 metų Dainius Adomaitis antrą sezoną iš eilės buvo išrinktas geriausiu Lietuvos krepšinio lygos treneriu. Su Kauno „Žalgiriu“ Eurolygos čempionu 1999 m. tapęs buvęs krepšininkas sakė, kad pergales lemia ne tik žaidėjų ir trenerių gebėjimai, bet ir nusiteikimas. „Puikiausias įrodymas yra Islandijos futbolo rinktinės žaidimas Europos čempionate“, – sakė D.Adomaitis.
Su buvusiu žalgiriečiu kalbėjomės anksti ryte, kai D.Adomaitis buvo pakeliui iš Vilniaus į Klaipėdą. Jis vyko į „Neptūno“ valdybos posėdį, kuriame buvo aptarti praėjusio sezono rezultatai ir kalbėta apie naujojo sezono siekius.
– Ar dažnai tenka iš namų Vilniuje važiuoti į darbą Klaipėdoje? Spėju, kad šeima jus dabar mato rečiau nei tada, kai žaidėte krepšinį.
– Praėjusį sezoną šiuo maršrutu važiavau tikrai dažniau nei anksčiau. Per sezoną gyvenu Klaipėdoje, būtų neįmanoma kasdien tiek važinėti. Kai turėdavome laisvą dieną ar skrydį iš Vilniaus, tada pasilikdavau namuose Vilniuje su šeima.
Dabar mano šeima mane mato rečiau. Kai žaidžiau, buvome sutarę: kad ir kur rungtyniaučiau, važiuosime visa šeima, todėl žmona ir dukros visada būdavo kartu. Šiemet vyriausioji baigė mokyklą, todėl nesinorėjo blaškytis, vėl keisti mokyklos.
– Ar prireikė daug laiko atsigauti po LKL finalo?
– Ne. Tiesiog norėjau praleisti kuo daugiau laiko su šeima, pakeisti aplinką. Viskas būtų sunkiau, jei sezonas būtų palikęs neigiamas emocijas. Jis buvo nuostabus, nusisekęs. Finalą pralaimėjome, bet žinome kam ir kodėl. Trumpa analizė jau atlikta, dabar laukia išsamus aptarimas. Sezonas baigėsi ir vėl prasideda.
– Ar jau pajutote, kas yra svarbiausia treneriui, kuris nori sėkmingai vadovauti aukštų tikslų siekiančiai komandai?
– Svarbiausia – turėti principus, kuriais žaidėjai tikėtų. Žaidėjai turi tikėti tuo, ką sakai. Kartais esi silpnesnis už varžovą, bet turi įtikinti, kas esi geresnis.
Nėra taip: kaip treneris pasakė, taip ir bus. Laukiu grįžtamojo ryšio iš žaidėjų. Tarpusavio ryšys ir gera chemija yra vienas svarbiausių dalykų sporte.
Esu girdėjęs vieną man patikusį posakį: treneris duoda drobę ir rėmą, o paveikslą piešia žaidėjai. Treneris neturi teisės įeiti į aikštę, jis gali tik keisti žaidėjus, paprašyti minutės pertraukėlės, keisti treniruočių procesą, bet galutinį rezultatą kuria žaidėjai.
– Ar greitai pavyko pelnyti „Neptūno“ krepšininkų pasitikėjimą ir sukurti tarpusavio ryšį?
– Ne, tai nėra lengva. Nebūna, kad ateini ir viskas yra gerai. Dirbant su nauja komanda dar prisidėjo tai, kad per sezoną turėjome daug sunkiai suvokiamų traumų. 3 žaidėjai patyrė riešo traumas: vienas susidūrė pirštą, lūžo kaulas, kitas užsikabino už marškinėlių, trečias nesėkmingai nugriuvo. Žaidėjai vis iškrisdavo iš rikiuotės. Laukdavo visos komandos transformacija, pozicijų perstumdymas užtrukdavo po kelias savaites. Pusę sezono turėjome problemų.
Žaidimas Europos taurėje motyvavo žaidėjus. Tai buvo iššūkis, kuris atėmė daug psichologinės ir fizinės energijos. Turėjome sudėtingai keliauti, nes skrydžių iš Klaipėdos nėra, dažniausiai į varžybas skrisdavome iš Vilniaus arba Rygos, todėl mažiau treniruodavomės.
– Bet lemiamą akimirk
ą komanda veikė, kaip reikėjo.
– Taip, bet per sezoną ir jo pabaigoje buvo rizikos. Nusprendėme pakeisti treniruočių pobūdį, intensyvumą, galvojome apie atkrintamąsias varžybas. Kai turi persvarą turnyro lentelėje, jautiesi patogiai. Mūsų atveju kiekviena pergalė buvo svarbi, o pralaimėjimas – skaudus. Džiaugiuosi, kad sprendimai pasiteisino.
Žaidėjai tikėjo tuo, ką daro, o fizinio pasirengimo treneris atliko neįtikėtiną darbą.
– Prieš LKL finalą prabilote apie čempionų titulą. Taip užvedinėjote savo žaidėjus ar erzinote priešininkus?
– Ir prieš pusfinalį, ir prieš finalą visi ekspertai kalbėjo, kad mes nesame favoritai. Jei nors truputį abejoji ir netiki pergalę, neverta eiti į aikštelę. Yra daug pavyzdžių, ką reiškia nusiteikimas. Paskutinis – Islandijos futbolo rinktinės pergalė prieš Anglijos komandą. Tai yra geriausias atsakymas į šį klausimą. Turi tikėti, kad gali laimėti: jei save nuteiksi, kad gali laimėti, taip ir bus. Jei nors truputį tuo abejosi, nieko neišdegs. Tai – didžiausia klaida sporte.
Turėjau parodyti ne tik treniruotėse bei susirinkimuose, kad tikiu komanda, bet ir tai sakydamas viešai.
– 1996–1999 m. žaidėte „Žalgiryje“, kai klubas buvo subūręs tikrą svajonių komandą ir 1998 m. laimėjo Europos taurę, o 1999 m. – Eurolygą. Kas iš to laikotarpio jums yra brangiausia?
– Dažniausiai prisimenu tada sutiktus žmones ir atmosferą, kurioje dirbome. Kadaise šią ekipą vadino geriausia „Žalgirio“ komanda po Nepriklausomybės atgavimo. Tai malonu girdėti, bet daugelis neprisimena ir nežino, kokį kelią reikėjo nueiti. Tai yra didelis klubo vadovybės ir trenerio Jono Kazlausko nuopelnas. Treneris sugebėjo iš mūsų, perspektyvių, talentingų jauniklių, sukurti kumštį, kuris kietai trinktelėjo per Europos krepšinio stalą.
Žinoma, tada pasisekė su puikiais legionieriais. Nuoseklus darbas, komandos vizija, ilgesni kontraktai su žaidėjais ir motyvacija davė rezultatų.
Į Kauno sporto halę atvažiuodavę „Žalgirio“ varžovai bijojo mūsų, žinodavome, kad čia jie bijo žaisti. Tai buvo nuostabu.
– Tai buvo laikai, kai kitoms komandoms nugalėti „Žalgirį“ buvo tikra svajonė. Kaip tada pavykdavo susikaupti LKL varžyboms?
– Mes beprotiškai savimi pasitikėjome. Kai laimėdavome vienas varžybas, kildavo dar didesnis noras laimėti kitas. Tada per vieną sezoną pralaimėjome tik 3 ar 4 rungtynes. Tai buvo fantastika. Rūbinėje kalbėdavome: negalime pralaimėti, turime laimėti. Jautėme azartą, treneris motyvuodavo laimėti didesniu taškų skirtumu, liepdavo neleisti įmesti taškų, prigalvodavo įvairių žaidimų.
– Dabar LKL pasikeitė. Ar sutinkate, kad krepšiniui tik į naudą, kai šalyje yra kelios stiprios komandos, galinčios kovoti dėl prizinių vietų?
– Nėra abejonės. Manau, kad praėję 2 sezonai parodė, kad LKL vadovybė su prezidentu Remigijumi Milašiumi priešakyje gerai dirba. Konkurencija tarp komandų, LKL matomumas televizijoje ir spaudoje, ažiotažas yra klubams naudinga. Praėjusį sezoną nebuvo nė vienų lengvų varžybų, kuriose lyderiai žaidė su silpnesnėmis komandomis. Kitos komandos eina į priekį ir tai matosi. Ši pažanga džiugina.
– Jus pripažįsta ne tik žaidėjai, bet ir kiti treneriai, kurie negailėjo gerų žodžių po pusfinalio su „Lietuvos rytu“. Ar žaisdamas susimąstydavote, kad ir pats norėtumėte treniruoti komandą?
– Taip atsitiko, kai dar žaidžiau, iki karjeros pabaigos buvo likę 6 metai. Tada rungtyniavau Prancūzijoje. Pradėjau vesti užrašus apie treniruotes: užsirašydavau, kas jose patikdavo, nusibraižydavau pratimus. Pradėjau su treneriais diskutuoti, jų klausinėti. Gal tai ir lėmė, kad tapau komandos kapitonu, teko didesnė atsakomybė. Norėjosi padėti treneriui, pasakyti savo ar visos komandos nuomonę ir taip padėti komandai. Teko dirbti su nuostabiais treneriais, kurie atsižvelgdavo į siūlymus ir pripažindavo juos. Tai suteikė dar daugiau pasitikėjimo.
Ten save mačiau. Žinojau, kad norint dirbti treneriu nepakaks to, kad buvau krepšininkas. Reikėjo daugiau žinių, baigti mokslus (D.Adomaitis Lietuvos sporto universitete baigė Tarptautines krepšinio trenerių magistro studijas – aut. past.) Daug galima išmokti praktiškai, bet geriau to išmoko profesionalai, todėl studijos yra naudingos dėl pedagogikos ir psichologijos. Geriausia mokytis iš geriausių.
Be to, svarbu daryti tai, kas patinka. Trenerio darbui turi atsiduoti visą parą, tuo reikia gyventi.
– Ar per treniruotes dar bandote rankos taiklumą, varžotės su žaidėjais?
– Tikrai ne. Baigiau žaisti todėl, kad kankino blauzdos trauma. Reikėjo ją išsigydyti. Nebenoriu žaisti pats, man kur kas įdomiau žiūrėti varžybas, dalyvauti treniruotėse, žiūrėti Ispanijos ar Eurolygos varžybų įrašus.
Manęs tikrai nepamatysite žaidžiančio veteranų varžybose. Deja, dar viena trauma reikštų operaciją ir kitas pasekmes.
– Ilgai blaškėtės po Europą. Ko jus išmokė žaidimas ir trenerio darbas užsienio komandose?
– Susipažinau su daugybe skirtingų žmonių, įvairiais treneriais, sužinojau daug naujų dalykų. Susipažinau su žmonėmis iš krepšinio pasaulio, su kuriais ir dabar bendraujame. Dalis jų ir dabar yra krepšinyje, vadovauja komandoms, treniruoja jas. Tai man leidžia greitai surinkti informaciją apie žaidėjus, komandas. Žinoma, tai suteikė progą pažinti naujus kraštus.
– Esate sakęs, kad Lenkijoje lietuviai ir lenkai turėjo 3 ginčų temas: Žalgirio mūšis, Adomas Mickevičius ir Vilnius. Ar dėl to kildavo aštrių barnių?
– Viskas prasidėjo juokais, bet paskui tapo nebejuokinga. Šie pokalbiai privertė labiau domėtis istorija – turėjau pasikaustyti, kad galėčiau ginčytis. Aršiausiai diskutuodavome su Mačeku Zylinskiu, kuris dabar yra „Śląsk“ klubo prezidentas, buvęs Seimo narys. Abu nacionalistai, abu šalies patriotai. Iki šiol su juo esame geri draugai. Visi klausimai yra mūsų istorijos dalis. Pabaigoje padarėme išvadą: tada mes buvome galingi.
– Trenerio darbas Lenkijoje, Utenoje, Klaipėdoje, kas toliau – sugrįžimas į Kauną? Jau buvo pasklidę gandai, kad pasirodysite „Žalgiryje“.
– Viskas labai paprasta. Mano žaidėjo karjeros geriausi metai buvo „Žalgiryje“, su šia komanda pasiekiau didžiausių pergalių. Vienas svarbiausių gyvenimo įvykių, pirmagimės dukros gimimas, – taip pat Kaune. Mane, Kauną ir „Žalgirį“ sieja geriausi prisiminimai. „Žalgiris“ žaidžia aukščiausiame lygyje. Sakydamas, kad nenorėčiau dirbti „Žalgiryje“, meluočiau. Tai yra kiekvieno lietuvio, ir ne tik, trenerio svajonė. Viskas gyvenime prasideda nuo svajonės. Ramiai, tyliai dirbi, jei stengiesi ir jei sekasi, nepastebėtas neliksi.
– Turite 3 dukras. Ar kuri nors ketina pasukti į profesionalų sportą?
– Su žmona buvome profesionalūs sportininkai, bet dukras stengiamės nukreipti kita linkme. Jos mėgsta sportą, lankė plaukimą, lengvąją atletiką, tinklinį, bet nenorėčiau, kad taptų profesionaliomis sportininkėmis.
– Beje, ar pastebėjote, kad Lietuvoje vis daugiau krepšininkų augina po 3 vaikus. Ar tai galima kaip nors paaiškinti?
– Krepšininkai susirūpino demografine Lietuvos padėtimi . Iš tiesų tai yra geras pavyzdys. Didelė dalis jų yra tikrai puikios šeimos. Tai – geras pavyzdys kitiems, ne tik krepšinio gerbėjams. Vaikai yra gėris.
D.Adomaičio laimėjimai krepšinio aikštėje
Šakiuose gims D.Adomaitis karjerą pradėjo Vilniaus „Statyboje“, kur žaidė 1993–1996 m. Vėliau iki 1999 m. rungtyniavo Kauno „Žalgirio“, komandoje su kuria laimėjo Europos taurę bei Eurolygą.
Paskui krepšininką pakvietė Italijos Montekasino „Zucchetti“ komanda, netrukus jis perėjo į Lenkijos komandą Vloclaveko „Anwil“, vėliau – į Vroclavo „Śląsk“. 2003–2007 m. žaidė Prancūzijos Gravlino „Maritime“ komandoje. Nuo 2007 m. rungtyniavo Rygos „Barons“ klube. 2009 m. rugpjūtį paskelbė apie karjeros pabaigą.
Netrukus tapo Slupsko „Energa Czarni“ trenerio asistentu, nuo 2010 m. – vyr. treneriu. 2014–2015 m. sezoną treniravo Utenos „Juventus“ klubą, su kuriuo LKL užėmė 3-iąją vietą. 2015 m. birželio 30 d. pasirašė 2 metų sutartį su Klaipėdos „Neptūno“ klubu ir pirmąjį sezoną jo vadovaujami žaidėjai užėmė 2-ąją vietą, finalo serijoje 1:4 nusileidę „Žalgiriui“.
DAINORAS LUKAS
SK Žurnalistas
