Lietuvė Viktorija Andrejeva, gyvenanti Londone ir sėkmingai kurianti avalynę tarptautinei rinkai, – nepaprastai nudžiuginęs atradimas. Ne kasdien tenka sutikti kraštietį, žengiantį globalaus mados pasaulio avangarde. Cherevichkiotvichki įkūrėja padeda iššifruoti sudėtingą pripažinto prekės ženklo pavadinimą ir pasakoja įkvepiančią, stulbinamai kryptingą savo karjeros istoriją.
– Papasakokite, ką veikėte prieš įžengdama į mados pasaulį.
– Mokiausi dviejuose universitetuose, tačiau nė vieno taip ir nebaigiau. Man visada buvo įdomiau dirbti negu mokytis. Iki patenkant į mados pramonę teko darbuotis vadinamajame korporatyviniame pasaulyje.
– Kokios aplinkybės atvedė jus į Londoną?
– Prieš dešimt metų su draugais čia atostogavau. Po kelių mėnesių, kai atėjo laikas važiuoti namo, nusprendžiau pasilikti. Taigi bičiuliai grįžo, o aš ne.
– Kokia buvo pirmoji jūsų akistata su mada: dizainerės veikla, kuria užsiimate dabar, ar kas nors kita?
– Mada pirmą kartą mane rimtai sudomino broliai Alexei Hay ir Adamas Kimmelis. Jie užsiminė apie parduotuvę „Dover Street Market“ Londone, nuo to viskas ir prasidėjo. Gan ilgą laiką dirbau joje verslo plėtros specialiste. Tuo pačiu metu ruošiausi ir galų gale sukūriau pirmąją kolekciją.
– Kodėl ėmėtės kurti avalynę, o ne drabužius?
– Kadaise bandžiau kurti ir juos. Batų gamybos procesas, palyginti su drabužių, reikalauja daugiau konstrukcinio, techninio, praktinio požiūrio. Man šie aspektai ypač svarbūs. Drabužių dizaino elementų kiekis didesnis – kelnės, marškiniai, švarkas, suknelė… O štai avalynės kolekcija maža, bet kūrybos procesas itin kruopštus, reikalaujantis didelio susitelkimo. Dėl šių priežasčių darau tai, ką darau.
– Ką reiškia toks sudėtingas jūsų prekės ženklo pavadinimas?
– „Cherevichki ot vichki“ senąja rusų kalba reiškia „Viktorijos batai“. Dar kai buvome paaugliai, sakiau draugams, kad gaminsiu batus, taigi kažkas sugalvojo tą pravardę. Prisiminiau ją pagaliau nusprendusi kurti avalynę. Buvo nemažai abejonių, daugelis draugų iš mados pasaulio bandė įtikinti pakeisti pavadinimą. Tačiau…
– Kur mokėtės dizaino meno?
– Vienintelis menas, kurio mokiausi, yra piešimas. Man padėjo draugas architektas: paakino nusipirkti šimtus žurnalų, kalkę ir porą savaičių kopijuoti kiekvieną puslapį. Tą laiką gyvenau meno studijoje, o po dviejų mėnesių beveik kiekvieną savo idėją galėjau išdėstyti popieriuje.
– Ar prieš kuriant savą liniją teko stažuotis pas kitus dizainerius?
– Neteko. Kaip jau minėjau, nemėgstu mokytis pagal grafiką. Savo darbo įgūdžių įgijau pati. Mados pasaulis yra labai greitas. Sezonai keičiasi du kartus per metus, todėl patirties sukaupti nėra sunku.
– Kada sukūrėte pirmąją kolekciją? Kokia ji?
– Sukūriau 2011 m. liepą, o rugsėjį ji buvo pristatyta Paryžiaus mados savaitėje. Modelius įkvėpė tarybinių metų nostalgija ir dalykai, kuriuos darydavau maža. Norėjau pradėti nuo pat pradžių – nuo vaikystės. Sukūriau subtilų 4 modelių iš skirtingų medžiagų rinkinį. Man patinka naudoti faktūrines medžiagas, tad tąkart pasirinkau iki šiol mėgstamą verstą krokodilo ir gyvačių odą. Dabartinės mano kolekcijos didesnės – greta modelių moterims kuriu ir vyriškus, taip pat aksesuarus.
– Ar esate atradusi būdą, kaip skintis kelią konkurencingame Londone?
– Iš tikrųjų darydama tai, ką darau, didelės konkurencijos nejaučiu. Nedaug tokių dizainerių, kuriančių iš egzotinių medžiagų pagal senuosius batų gamybos principus. Be abejo, yra kolegų, kurių avalynę labai mėgstu, bet nesu tikra, ar jiems komerciškai geriau sekasi nei man. Tiesą sakant, nelabai man ir rūpi. Kurti ėmiau dėl poreikio sukilti prieš korporatyvinį gyvenimo būdą, kurio principų laikiausi daug metų.
– Kokį kūrybos momentą nešiojatės širdyje lyg talismaną?
– Tai – pirmosios kolekcijos pristatymas Paryžiuje. Važiavau visiškai viena su lagaminu batų. Elgiausi taip dėl to, kad nenorėjau su niekuo dalytis įspūdžiais – nei gerais, nei blogais. Pirmai kolekcijai (Part One – SS 2012) pristatyti geras mano bičiulis režisierius Babakas Jalali sukūrė trumpą filmą, pasakojantį, ką aš mėgau daryti, kai buvau maža. Jį rodžiau studijoje ant didžiulio medžiaginio ekrano, o iš po jo kyšojo juodžemio kalvos. Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip daugiau nei tona žemės iš Bulonės miško keliavo į studiją ir kaip džiaugiausi pardavusi visą šią kolekciją „Dover Street Market“ parduotuvei.
Taip pat niekada nepamiršiu, kaip iš Adriano Joffe, Comme des Garçons vykdomojo direktoriaus, išgirdau, kad Rei Kawakubo parinko mano kolekciją šių mados namų parduotuvėms „Trading Museum“ Paryžiuje ir Tokijuje. Taigi visi didžiausi įspūdžiai yra susiję su debiutiniu kūriniu, nes tada dar leidau sau jais mėgautis. Dabar bijau: nuoširdžiai džiaugiuosi, bet baiminuosi prarasti susikaupimą.
– Ar visą laiką tapatinotės su mados avangardu?
– Su mados avangardu savęs netapatinu, tačiau gal žmonės mano kitaip. Į pristatymus ateina skirtingų žurnalistų – nuo Hamisho Bowleso iš „Vogue“ iki Diane Pernet. Ryšys su avangardu, manau, atsirado dėl to, kad dažniausiai mano kūrybą perka nekomercinės parduotuvės. Bet kas gi yra avangardas? Kurdama kolekciją tikrai netaikau į tiksliai apibrėžtą mados sritį. Kūrybos procesą planuoju kitaip: pasirenku vieną temą metams, padaliju ją į dvi dalis – pavasarį–vasarą, rudenį–žiemą – ir tokiu būdu susikaupiu siekti techniškai tikslaus rezultato.
– Nesidairote į Lietuvą? Kaip vertinate lietuviškos mados atmosferą, ar įžvelgiate bendrumų, sąsajų?
– Į Lietuvą dairausi. Man svarbus kraštas, kuriame gimiau. Nors jau seniai „pamečiau“ homogeniškumą, mano darbą tiesiogiai veikia (ir veiks) Lietuvos vystymasis nuo tarybinių iki dabartinių laikų. 2013-ųjų kolekcijoms pasirinkau apleistų erdvių, senatvės ir tekstūros temą. Pirmajai daliai pristatyti (2013 m. pavasario–vasaros sezonui) rengiau instaliaciją su „Studio Toogood“. Su jos įkūrėja Faye Toogood susipažinome Milano dizaino savaitėje per jų projekto pristatymą. Pabendravusios vos dešimt minučių supratome, kad norime dirbti drauge. Sumanėme kurti apleistos svetainės atmosferą, iš Lietuvos atsigabenome konteinerį tarybinių laikų baldų.
Tikiuosi kitos vasaros kolekcijos pristatymo instaliaciją kurti su lietuvių menininku Augustinu Beinaravičiumi. Visai neseniai viename tinklalapyje pastebėjau lietuvių dizainerio Dainiaus Bendiko kūrybą ir ji mane labai sudomino. Buvo nuostabu pagaliau pamatyti išsamų ir išbaigtą tautiečio darbą.
– Kokiomis novatoriškomis mados idėjomis žavitės?
– Žaviuosi tais mados ir apskritai meno kūrėjais, kurie savo darbams suteikia industrinių arba natūraliai neišbaigtų, tačiau techniškai nepriekaištingai realizuotų bruožų (wabi sabi). Man svarbu justi, kad kūrinys yra ilgo, kruopštaus proceso rezultatas: natūralus arba industrinis medžiagų apdorojimas, sudėtinga gaminio struktūra. Šiuo metu taip kuriančių dizainerių nėra daug, galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti jų vardus: Aitoras Throupas, Carolas Christianas Poellas, Comme des Garçons, Elena Dawson, gal dar keletas.
– Kokia asmenybė, jūsų manymu, veda XXI a. madą į priekį?
– Bijau šio klausimo, nes nenoriu pasirodyti paveikta. Bet esu įsitikinusi, kad toks žmogus daugeliui žurnalistų, studentų, dizainerių ir kritikų yra Rei Kawakubo.
– Kur galima įsigyti Cherevichkiotvichki batų?
– Londone, Tokijuje, Paryžiuje, Niujorke, Los Andžele, Berlyne, Australijoje ir kitur.
– Ar pažįstate Cherevichkiotvichki avalynės gerbėjų, kokios tai asmenybės?
– Asmeniškai pirkėjų nepažįstu, tačiau parduotuvės atsiunčia ataskaitas, kas ir ką perka. Kiek suprantu, klientai skirtingi: nuo kinų studentų iki galerijų savininkų. Žinau, didelio kiekio gaminti niekada neteks, kadangi batai yra specifiniai ir galbūt nedaugelis nori nusipirkti porą iš apdulkėjusios verstos balto krokodilo odos.
– Kokia jūsų kasdienybė, pomėgiai išjungus kūrybos režimą?
– Kadangi pati esu atsakinga už visus savo kūrinių realizavimo procesus, asmeninis laikas ir darbas nebeturi aiškios ribos. Niekada ir neturėjo. Tenka daug keliauti į Paryžių, Italiją, kur gaminu batus. Kai surandu laisvą minutę, mėgstu stebėti svetimų vietų, miestų, kaimų aplinką.
Paskutinį sykį lankydamasi Italijos miestelyje Adrijos jūros pakrantėje, ankstyvą rytmetį išėjau pasivaikščioti į pajūrį. Tik pradėjo švisti. Pastebėjau septyniasdešimtmetį vyriškį ant dviračio. Jis sustojo prie viešo gėlyno pasiskinti gėlių, atidžiai rinkosi geresnes, sukomponavęs puokštę išvažiavo. Kas ją gaus?..
