Užaugusi Kaune, bet olimpinio aukso vertą greitį pasiekusi Didžiosios Britanijos baseinuose. R. Meilutytė – ryškiausia šių dienų sporto emigrantė
Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. Rūta Meilutytė prieš kelerius metus Lietuvą paliko ne vien dėl apgailėtinų treniruočių sąlygų Šilainių baseine. Plaukikė išvyko pas Didžiojoje Britanijoje dirbantį tėvą, tačiau kartu rado idealią infrastruktūrą ir trenerį Jonathaną Ruddą, o tai padėjo laimėti sensacingą Londono olimpinį auksą.
R. Meilutytės istorija yra antrosios nepriklausomybės simbolis. Kai šalį palieka įvairių sričių specialistai, o klausimas lieka tik vienas – ar jie ir toliau laiko Lietuvą tėvyne. 15-metė R. Meilutytė dėl to nė karto neleido suabejoti į žurnalistų klausimus atrėždama, kad yra lietuvė ir negalvoja priimti kitos šalies pilietybės.
Toks R. Meilutytės nusiteikimas – ne ką mažiau svarbus, nei jos olimpinis auksas.
R. Meilutytė atstovauja vienam sporto emigracijos tipui. Ji šiek tiek primena pirmosios nepriklausomybės emigrantus Steponą Garbačiauską ir Eleną Kubiliūnaitę-Garbačiauskienę. Abu laikomi vienais svarbiausių sporto pradininkų Lietuvoje, patys buvo ir sporto praktikai, ir teoretikai. S. Garbačiauskas 1921–1922 m. išleido knygas apie futbolo ir lengvosios atletikos taisykles. 1931 m. sportininkų šeima visam laikui išvyko gyventi į Šveicariją, bet jų palaikai, įvertinant nuopelnus Lietuvai, perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines.
Kitam sporto emigrantų tipui atstovauja iš JAV į pirmąją Lietuvos Respubliką grįžę krepšininkai. Retas sporto istorikas ryžtųsi nedvejodamas įvertinti, kam priskirti nuopelnus už Lietuvos krepšinio mito sukūrimą. Pranas Lubinas kartais vadinamas „Lietuvos krepšinio krikštatėviu“, Konstantinas Savickas – „Lietuvos krepšinio tėvu“. Tuomet Steponą Darių galima vadinti „patriarchu“, o Feliksą Kriaučiūną – „dėde“.
Akivaizdu tai, kad prie Lietuvos krepšinio pamatų klojimo prisidėjo visas būrys emigrantų-repatriantų. Dar 1935 m. lietuviai niekuo negalėjo prilygti latviams, bet po dvejų metų F. Kriaučiūno vadovaujama komanda, kurios branduolį sudarė JAV lietuviai, jau tapo stipriausia Europoje.
P. Lubinas – žmogus, išmokęs Lietuvą mylėti krepšinį.
1939 m. čempionate Kaune pasirodė didinga P. Lubino figūra. Žaidžiantis treneris savo metimais padėjo apginti Europos čempionų titulą, bet dar svarbiau, kad galutinai užkrėtė lietuvius krepšinio virusu. Prezidentas Valdas Adamkus vėliau ne kartą yra pasakojęs, kaip tais laikais būdavo sunku prasisprausti į Kauno sporto halę…
P. Lubinas galbūt nebuvo svarbiausias Lietuvos krepšinio katedros architektas, bet jo nuopelnų negalima sumenkinti. 1937 m. Europos čempionus traukinių stotyse pasitikę lietuviai krepšiniui pajuto stiprią simpatiją, o 1939 m. tai virto stipria ir beatodairiška meile, kuri gyvai pulsuoja iki šios dienos.
Trečiasis, bet ne mažiau svarbus, sporto emigrantų tipas – JAV gimę lietuviai, nepalaikę jokių ryšių su savo tėvų gimtine. Bet jie buvo, tebėra ir bus žinomi lietuviams, taip ir toliau skatindami nacionalinį pasididžiavimą.
Jonas Jonaitis buvo pasmerktas vienyti Ameriką, nes tai įpareigojo angliškoji jo vardo versija – Johny Unitas („Unite us“ – „suvienyk mus“). J. Unitas buvo viena pirmųjų amerikietiškojo futbolo superžvaigždžių, rekordus gerinantis įžaidėjas ir tikras sporto dievaitis. Lietuvių kilmės įžaidėjas, net ir baigęs karjerą, buvo numylėtas populiariosios kultūros (pasirodė net keliose „Simpsonų“ serijose), o Baltimorėje prie futbolo stadiono jam pastatytas paminklas. Nacionalinėje futbolo lygoje (NFL) panašiu metu skambėjo ir dar viena lietuviška pavardė – Ričardas Dickas Butkus iki šiol laikomas amerikietiškojo futbolo gynėjo etalonu.
Ne ką mažiau amerikiečiai mylėjo ir „Lietuviškąjį liūtą“ tenisininką Vitą Gerulaitį. Vienas charizmatiškiausių visų laikų žaidėjų, „Dolce Vitas“ niekada nėra buvęs Lietuvoje, tačiau Vilniuje veikia jo teniso akademija. V. Gerulaitis savas ir lietuviams, ir amerikiečiams.
Laiko dulkės jau užklojo dar vieno lietuvio – boksininko Juozo Žukausko – laimėjimus. Jacko Sharkey pseudonimą pasirinkęs Lietuvos emigrantų sūnus tarpukariu tapo pasaulio sunkiasvorių čempionu, o šios pergalės aidai pasiekė ir Lietuvą – laikraščiuose puikavosi straipsniai apie tai, kokie stiprūs yra lietuviai.
J. Žukauskas, V. Gerulaitis ir J. Unitas jau buvo daugiau amerikiečiai nei lietuviai, tačiau padarė nemažą įtaką ir savo protėvių žemei. Kiekvienas žinojo, kad jų šaknys – lietuviškos, o šalies vardo garsinimas – neįkainojamas.
