Skalbyklės neįsijungtų
Smulkutė geležiniu žmogumi tituluojamo ultratriatlono čempiono Vidmanto Urbono žmona Rita tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti globos reikalaujanti moteris.
Ekstremalo beprotiškuose žygiuose ištverme ir sugebėjimu ramiai priimti likimo siunčiamus išbandymus stebinanti panevėžietė namuose lepina savo vyrus surengdama sekmadieninius „lovadienius“.
„Nesijaučiu esanti vyro šešėlyje. Aš tiesiog šalia“, – pabrėžė R.Urbonienė. Ramią dienų tėkmę Urbonų namuose drumsčiant treniruotėms, varžyboms, žmogaus galimybių ribas peržengiantiems žygiams šalia vyro visados budinti Rita nė nesusimąsto, kuriam iš juodviejų – jai ar geležiniu žmogumi tituluojamam Vidmantui – tenka atlaikyti tris kampus.
Per 21-erius bendro gyvenimo metus savaime į savo vietas susidėliojo kasdieniai darbai. R.Urbonienė juokauja, kad ultratriatlono čempionas, stulbinantis pasaulį unikaliais iššūkiais gamtos stichijai, prireikus gal net nemokėtų įsijungti skalbiamosios mašinos. Baltijos šturmuotojo žmonai jokių rūpesčių nekiltų, jei namuose dingtų šviesa.
„Kai kažkada perdegė lemputė man labai reikalingoje vietoje virtuvėje, o namuose nebuvo nė vieno vyro, išmokau pati įsukti“, – šypsosi Rita.
Tačiau moteris nepamena, kada ji mokėjo mokesčius – finansiniai reikalai užgula šeimininko pečius.
Daugiau nereikalauja
Daugiau nei prieš du dešimtmečius vestuvinį maršą atšokusius Urbonus likimas į porą suvedė taip pat per vestuves. Pakviesti bendro pažįstamo į poras dar trejetą metų abu laukė savųjų.
„Sekundės“ pašnekovė įsitikinusi: gyvenimas klostosi taip, kaip ir turi būti, kaip likimas yra numatęs, todėl ji niekada nesidairanti atgal ir nereikalaujanti daugiau, nei duota.
R.Urbonienės teigimu, ji ne mažiau laiminga jautėsi tuomet, kai dar gyvendami viename bendrabučio kambarėlyje augino sūnų, nei dabar, atsidūrę visuomenės dėmesio centre ir įsikūrę jaukiuose erdviuose namuose.
„Buvo laikas, kai tame pačiame kambarėlyje ir miegojome, ir kūdikio vystyklus džiaustėme. Net tapetai nuo drėgmės atsiklijuodavo. Ir nepriteklių teko patirti, bet niekada nebuvo taip, kad savęs gailėčiausi ir svajočiau apie namą ar panašius dalykus“, – pasakojo Rita.
Per bendro gyvenimo metus ne tik nusistovėjo diena iš dienos besikartojančios pareigos, bet ir susiklostė savos tradicijos. Iki šiol vestuvių metines Urbonai pažymi tik dviese, netgi sūnus Rokas tėvus tuomet supratingai palieka vienus. Rita neįsivaizduoja jų šeimos Kūčių ne savo namuose ar didesniame būryje nei ji su vyru ir sūnumi.
„Niekada tokią dieną nieko nekviečiame į svečius ir patys niekur nevažiuojame. Ir eglę puošiame tik Kūčių dieną, kaip senais laikais. Ir taip jau 21-erius metus“, – kalbėjo R.Urbonienė.
Surengia „lovadienius“
Moteris juokauja, kad ji pati daugiau stengiasi vyrą palepinti, nei leidžiasi būti lepinama. Sekmadieniais, kai niekas namuose neskuba išlįsti iš po šiltos antklodės, o kasdieniai rūpesčiai pamirštami, R.Urbonienė šeimai surengia „lovadienį“ – į lovą atneša pusryčius.
„Man tai labai malonu. Ir tikrai nesijaučiu, kad pati gaučiau per mažai dėmesio“, – patikino čempiono žmona.
Lydinčiai vyrą ten, kur jam labiausiai reikia palaikymo, Ritai tenka ištverti neką mažesnę įtampą, nei tikslo siekiančiam V.Urbonui. Moteris neslepia: prieš kiekvieną sportininko metamą iššūkį vandeniui jai tenka savyje suvaldyti didžiulį nerimą.
Anot jos, niekada nebūna dvejų vienodų varžybų, nors startuojama jau žinant visas jų subtilybes. Tačiau Nemuno, Lamanšo, Baltijos paruoštų netikėtumų numatyti iš anksto neįmanoma.
Iki šiol pašnekovė su siaubu prisimena išgyvenimus plaukiant per Lamanšą. Ir ne tik dėl milžiniškų bangų, laivą apsupusių tarsi didžiuliai kalnų masyvai. Labiausiai medicininį išsilavinimą turinčiai R.Urbonienei širdis daužėsi galvojant apie savo vyrą, po 1999-aisiais išgyventos sunkios ligos pirmą kartą pasiryžusį tokiam fiziniam krūviui.
„Tikrai nepritariau nei plaukimui per Lamanšą, nei per Baltiją. Po to, ką patyrėme Lamanše, jūros jau bijojau ir dėl jo, ir dėl savęs. Vis dėlto žema vandens temperatūra, didelis atstumas, jūros liga yra didžiulis išbandymas“, – tvirtino Rita.
Lydi Agotos duonelė
Kai visuomenė aptarinėjo dar tik būsimo plaukimo per Baltiją detales, sportininko žmona mintis apie ekologinį žygį stūmė kiek galima tolyn užgoždama jas kasdieniais rūpesčiais. Netgi rimtai svarstė vyrą tik palydėti iki starto ir pasitikti finišuojantį. Tačiau tokie pamąstymai – tik akimirkos nuotaikos. Anot R.Urbonienės, jų šeimos trijulei buvimas kartu ir vienas kito palaikymas esant ekstremalioms situacijoms – toks suprantamas dalykas, kad net neįsivaizduojama, kaip galėtų būti kitaip.
„Stengiausi planuoti įvykius iki plaukimo, kol likus trims savaitėms pamačiau, kad nuo tos tikrovės nepasitrauksi. Galiausiai jau troškau, kad tik greičiau viskas baigtųsi“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau nors ir kokie beprotiški medikei atrodė vyro siekiami išbandymai, atkalbėti nuo jų ekstremalo R.Urbonienė niekada nebandė. Ji įsitikinusi: niekas neturi teisės uždrausti suaugusiam žmogui rinktis.
Moteris tiki, kad visus išbandymus jų šeimai padeda ištverti ne tik viens kito palaikymas ir susikaupimas, bet ir tai, kam nėra paaiškinimo. Urbonų kuprinėse, rankinėse visada yra Ritos mamos parūpintos šv. Agotos duonelės.
„Daug ko mes nesuprantame gyvenime. Tikėjimas žmogui labai daug reiškia. Ir ne tik jūroje malda mane palaiko“, – prisipažįsta R.Urbonienė.
Ramybę atneša knygos
Tikėjimas ją palaikė ir šeimai kritiškais 1999-aisiais, kai praėjus keliems mėnesiams po vienų varžybų V.Urbonui atsisakė funkcionuoti inkstai. Didelį fizinį krūvį patyrusio sportininko toksinais apsinuodijęs organizmas nebesugebėjo atsigauti – prasidėjus inkstų nepakankamumui, vyriškio gyvybė pakibo ant plauko, o medikai tik gūžčiojo pečiais nesuvokdami, kas vyksta. R.Urbonienė tuomet sėdėdama Santariškių klinikose prie palatos durų laukė kiekvieno medikų žodžio, o Panevėžyje nežinioje gyveno jų dvylikametis sūnus.
„Todėl ir dabar prieš kiekvieną Vidmanto žygį šokinėju iš nerimo“, – neslepia Rita.
Ji mėgsta pajuokauti, kad moterys už vyrus ištvermingesnės, nors fiziškai ir silpnesnės. Pašnekovės nuomone, tai gal ir yra visa paslaptis, iš kur moteris turi jėgų ištverti tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne jos jėgoms.
Būdama šalia V.Urbono ištvermės reikalaujančiuose jo žygiuose smulkaus sudėjimo moteris stebina savo geležine valia ir sugebėjimu ramiai įvertinti aplinkybes. Dėl gamtos sąlygų neįveiktas Lamanšas ar neperplaukta Baltija R.Urbonienei neatrodo per menki pasiekimai.
„Juk įveikta 115 kilometrų Baltija. Ar tai yra taip paprasta?“ – skeptikams siūlo įvertinti Rita.
O ji pati ramybę randa panirdama į knygą. V.Urbonas netgi juokauja, kad žmona ne skaito, o tik lapus verčia – taip sparčiai ji įveikia romanus. Be dešimties knygų R.Urbonienė re
tai kada išeina iš bibliotekos. Ir niekada nepadeda į šalį nebaigusi, netgi jei kūrinys pasirodo ne jos skonio.
Pašnekovė šypsosi: skaitau, kai pietūs jau pagaminti, antraip tikriausiai šeimyna liktų nevalgiusi. Ir, žinoma, miego sąskaita.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Pasak R.Urbonienės, per 21-erius metus
sunkiausias jų šeimai tekęs išbandymas buvo vyrą užklupusi liga, kai sportininko
gyvybė kabojo ant plauko.
