Gediminas Reklaitis yra žurnalo IQ apžvalgininkas ir „Viasat Sport Baltic“ kanalo komentatorius
Turbūt vos vienas kitas lietuvis rugsėjo 19-ąją nepajuto, kad jo gyvenime kažko trūksta. Beveik visa Lietuva tris savaites alsavo, kvėpavo ir mėgavosi krepšinio fiesta. Natūralu, kad reikėjo šiek tiek laiko iš tokio beprotiško ritmo, kai ir darbdaviai pro pirštus pažiūrėdavo į vėluojančius pavaldinius, sugrįžti į įprastą rutiną. Reikėjo laiko pergalei iškovoti prieš užklupusią tuštumą.
Dabar Europos krepšinio čempionatas jau tapo istorija. Kokį mes jį prisimename ir prisiminsime? Kaip visada – pirmiausia, kaip įkvėpusį vienybės. Nors tik tris savaites, Lietuva vėl buvo vienos spalvos, primiršo kartais visai nereikšmingas problemas ir rūpesčius, o arenose, baruose ir namie taip širdingai ir vieningai traukė Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, kad net skruzdėlės kūnu bėgiojo.
Lietuva išliko vieninga, nors čempionatas dar prisimins ir tuo, kad Lietuvos rinktinei nepavyko tautai padovanoti medalių. Kaip tiksliai pastebėjo Šarūnas Jasikevičius, čempionatas (sportiškai) visiems įsimins kaip ketvirtfinalio tragedija su Makedonija. Gal taip ir bus, nes Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyko tokia pat sunkiai suvokiama katastrofa, kokia prieš septynerius metus Tel Avive ištiko Kauno „Žalgirį“. Žiūrint retrospektyviai, panašu, kad šis pralaimėjimas buvo užprogramuotas. Kodėl?
Pirma, Lietuvos rinktinė neturėjo ryškaus lyderio aikštėje. Š. Jasikevičiaus autoritetas ir charizma dar leidžia jam kėsintis į tokias pareigas, tačiau auksinio berniuko galva jau pernelyg dažnai veikia greičiau nei kojos ir rankos. Lietuviai buvo aikštėje sunkiai ariantys ir besistengiantys kariai be būrio vado. Tokį būrio vadą turėjo visas didysis čempionato ketvertas: ispanai – Pau Gasolį ir Juaną Carlosą Navarro, prancūzai – Tony Parkerį, rusai – Andrejų Kirilenką, makedonai – Bo McCalebbą.
Antra, Lietuvos rinktinės trenerių štabas neturėjo parengęs „B plano“. Jau Vilniuje pradėjo ryškėti, kad varžovai perkanda pagrindinį lietuvių kozirį – derinį „du prieš du“, tačiau reikalingų korekcijų taip ir nebuvo padaryta. Kita vertus, to nereikėtų laikyti dideliu akmeniu į trenerių daržą, nes viskas ir vėl atsiremia į pirmąjį punktą – šiemet rinktinei trūko krepšininkų, galinčių vienas prieš vieną draskyti varžovų gynybą, kurti progas ir sau, ir komandos draugams. Trūko Lino Kleizos, taip pat ir Jono Mačiulio.
Krepšinio tauta nusivylė, bet įrodė – ir pralaimėję mokame išlikti didingi.
Trečia, Lietuvos rinktinėje nebuvo aiškios hierarchijos ir subordinacijos. Nors prieš čempionatą buvo prirašyta kalnai straipsnių apie Kęstučio Kemzūros ir Š. Jasikevičiaus autoritetų susidūrimą, ypač antroje čempionato dalyje ši problema tapo labai ryški. Tačiau ir tai nėra mėginimas maišyti su purvais trenerio ar konkretaus žaidėjo, kuris, neabejotina, labai troško pasipuošti medaliu per (tikėtina) paskutinį savo čempionatą. Ne, tai buvo gera pamoka, kurią jos dalyviams reikia išmokti, jei jie svajoja apie kitas aukštumas.
Krepšinio tauta nusivylė, bet įrodė – ir pralaimėję mokame išlikti didingi. Tą trečiadienio naktį niekas nebandė atsirevanšuoti makedonams gatvės kovose, o jau kitą popietę sklidina Kauno arena iš naujo ragino savo numylėtinius žūtbūtiniam karui dėl olimpinės svajonės. Lietuvos rinktinė tą olimpinę paukštę pasičiupo už uodegos, bet ją sugauti turės jau ateinančią vasarą, per papildomą atrankos turnyrą.
Iškart pasigirdo kalbų, kad tokį turnyrą būtų galima surengti Lietuvoje. Galbūt ir taip, tačiau FIBA reikalaujama 5 mln. eurų suma už savaitę truksiančias varžybas yra akivaizdus pinigų metimas į balą. Norisi tikėti, kad šįkart nugalės sveikas protas, o naujuoju Lietuvos krepšinio vadovu netrukus tapsiantis Arvydas Sabonis prisimins savo paties žodžius, kad daugiausia dėmesio reikia skirti vaikams, ypač vaikų ir jaunimo treneriams – tiems žmonėms, kurie pirmiausia ir yra atsakingi už neišsenkantį Lietuvos krepšinio talentų aruodą.
Ir pačiai rinktinei bus daug lengviau kovoti svetimoje teritorijoje, nes šiemet didžiulės viltys ir spaudimas taip pat padarė meškos paslaugą. Jei su užgriuvusiu spaudimu nesusidorojo net patyrę vilkai, tai dar sunkiau būtų padaryti ateinančios vasaros rinktinei, kuri, tikėtina, bus konstruojama pagal 2010-ųjų pasaulio čempionato bronzinį modelį.
Lietuva kitais metais gyvens nauju laukimu, tačiau dabar gali gyventi prisiminimais. Kad ir tokiais, jog ir mūsų dėka vos 2 milijonus gyventojų turinti Makedonija išgyveno didžiausią triumfą per visą savo nepriklausomybės istoriją. Dėl makedonų itin smagu, nes jie primena mus pačius. Kokie mes buvome ir kokie dar būsime.
Galime prisiminti ir puikius daugelio svečių atsiliepimus, nes čempionatas ir jį supanti aura galėjo nepatikti tik patiems didžiausiems niurgzliams. Galime prisiminti „FIBA Europe“ generalinio sekretoriaus Naro Zanolino vis kartojamus žodžius, kad „tai buvo geriausias čempionatas per visą istoriją“. Ir galime įsitikinti, kad tikrai išaugome atokios Europos provincijos su sovietiniu kvapeliu marškinius. Tai – pati didžiausia mūsų visų pergalė.
