Mokykla. Taip darbą su garsiuoju Johnu Malkovichiumi vadina didžiojo ekrano debiutantas Arnas Fedaravičius. Kol juostos „Sibirietiškas auklėjimas“ kūrybinė grupė Lietuvoje filmuoja sibirietišką žiemą, A. Fedaravičius IQ kultūros apžvalgininkei Ievai Rekštytei kalba apie filmavimo aikštelėje gautas pamokas ir apie tai, ką, jo nuomone, reiškia „būti Johnu Malkovichiumi“.
Pagalvojau, kad į susitikimą ateisite turėdamas tatuiruočių, kurias teko pieštis per filmavimą. Pats J. Malkovichius buvo ištatuiruotas iki pirštų galiukų. Kokią prasmę filme turi šie kūno piešiniai?
– Viena filmo minčių, kad žmogus – tuščia knyga ir visa jo gyvenimo istorija rašoma ant jo kūno tatuiruotėmis. Kiekviena turi prasmę, pavyzdžiui, paukštis reiškia, jog žmogus yra našlys. Pats knygos autorius (filmas statomas pagal Nikolajaus Lilino autobiografinę knygą – aut. past.) yra tatuiruočių meistras, tad atvykęs į filmavimo aikštelę jis daug tatuiruočių pats išpiešdavo, pagal jo sukurtus eskizus grimuotojai gamindavo lipdukus, kuriuos klijuodavomės ant kūno.
Ar knygos autorius atidžiai stebėjo ir kontroliavo filmo kūrybinį procesą?
– Ne, jis tai patikėjo režisieriui (italui Gabriele Salvatoresui – aut. past.), bet užtat nemažai prisidėjo prie vizualinės filmo dalies. Pradedant tatuiruotėmis ir baigiant peiliais bei ginklais, kuriuos skolino iš savo kolekcijos ir kuriuos mes naudojome filmuodamiesi. Prodiuserė mums aiškino, kad filmas vis dėlto labiau skirtas anglosaksams, o šiems reikia viską aiškinti ir parodyti. Tad ir aplinką kūrėme kuo autentiškesnę.
Tačiau nepaisant to, kad vaizduojame konkrečią istoriją apie konkrečią vietą, pats režisierius mums sakydavo, kad šias ribas turime išplėsti, nes tai, apie ką kalbame, yra aktualu globaliu mastu.
Stebint J. Malkovichiaus vaidybą neatrodo, kad kamera veiktų, viskas, ką jis daro, yra labai paprasta, normalu ir kasdieniška.
Kaip galėtumėte įvertinti „Sibirietiško auklėjimo“ filmavimus, ar esate patenkintas savo darbu?
– Nežinau, ar savimi, bet savo darbo rezultatu šiuo metu esu labai patenkintas. Kiekviena filmavimo diena – tarsi mokykla, kurioje dideli dalykai išmokstami per žaidimą. Mano darbas man toks smagus, kad kiekvieną dieną atsikeliu ir kupinas energijos į jį einu.
Kokių pamokų iš kartu vaidinančių aktorių ir režisieriaus jau spėjote gauti?
– Nuostabiausias dalykas dirbant su aktoriais profesionalais yra tai, jog tenka, kaip pats režisierius sako, ne vaidinti, o „atvaidinti“, t. y. tiesiog reaguoti į tai, ką jie daro. O režisierius kalba labai laužyta anglų kalba, dažnai tiesiog sakinio viduryje ima berti itališkai, tačiau nors ir nemoki šios kalbos, supranti, ko iš tavęs nori. Gabriele tiesiog genialus!
Filmavimo aikštelėje pradėjau mokytis ir man, kaip aktoriui, nebūtinų dalykų, pavyzdžiui, gilintis, kaip veikia kamera. Supratau, kad kiti žmonės to mokosi teoriškai, o man yra galimybė viską pačiam savo akimis pamatyti. Pastebėjau, kad mano kolega aktorius Peteris Stormare’as vis kažką užsirašinėja, pradėjau klausti, ką, pasirodo, savo tekstus, nes jam taip geriau juos atsiminti. Jis vis akcentuodavo, kad nors daug vaidina veiksmo filmuose, „Sibirietišką auklėjimą“ jis „įsidės“ į širdį. Iš tiesų labai įdomu visko mokytis ir krauti į save. Dabar net gailiuosi, kad ne visko, kas rūpėjo, išklausinėjau paties J. Malkovichiaus, o jis jau baigė filmavimąsi šioje juostoje.
„Sibirietiškas auklėjimas“ – pirmasis jūsų aktorystės išmėginimas. Kaip jums, filosofijos studentui, neprofesionalui, pavyko atsidurti šalia Europoje pripažinto režisieriaus ir dirbti kartu su kino grandu J. Malkovichiumi?
– Tai buvo ilga, sakyčiau, dvasinė kelionė. Pradėjau studijuoti filosofiją tam, kad surasčiau, ką norėčiau veikti iš tikrųjų. Pamenu, tais metais įtikėjau Dievą, o po kelių mėnesių gavau žinutę iš draugės, kad vyksta aktorių atranka į filmą. Visą laiką svajojau vaidinti kine, bet pasirinkau filosofiją turėdamas galvoje, kad gal kada nors vėliau tuo užsiimsiu. Nuėjęs į atranką pajutau, kad man ten ramu, sava ir gera, nors niekada prieš kameras dar nebuvau stovėjęs. Gal todėl ten ir atsidūriau.
Apie ką bus pasakojama filme „Sibirietiškas auklėjimas“?
– Apie meilę, draugų santykius, apie tai, kaip einant per gyvenimą keičiasi vertybės ir pasaulio suvokimas, apie didelius praradimus, gatvės mokyklą ir labai stiprias vertybes. Toji filme pavaizduota mokykla kažkuo man primena spartiečių. Žiaurumas turi reikšmę ir net, paradoksalu, dorybę.
Nei režisierius, nei pagrindinis aktorius J. Malkovichius, nei jūs nesate perėję ir savo kailiu patyrę to „sibirietiško auklėjimo“. Kaip pavyko įsijausti ir suprasti savo personažą?
– Labai daug davė knyga. Kadangi bandau įkūnyti jos pagrindinį herojų ir kartu autorių, buvo labai įdomu bendrauti su juo pačiu, stebėti jį, klausytis jo gyvenimo istorijų. Be to, lietuviams, manau, užtenka to šalčio, kad galėtume įkūnyti tokius žmones.
O kaip italų režisieriui pavyksta susidoroti su, kaip daugelis jau pakrikštijo, ysterno kūrimu?
– Dažniausiai, kai vakariečiai imasi statyti filmus apie Rytų pasaulį, rezultatas būna kičas. Ir pats pradėjęs filmuotis turėjau įtarimų, kad gali taip atsitikti. Tačiau nenumanau, kaip Gabriele pavyksta viską daryti natūraliai ir paprastai. Man labai keista, kad jis tai sugeba.
Kokį įspūdį paliko jūsų garsusis kolega filmavimo aikštelėje J. Malkovichius? Kokį jį pažinote kaip aktorių ir asmenybę?
– J. Malkovichius turi labai įdomią, ramią aurą. Esu įsitikinęs, kad su juo nori susipažinti daugybė žmonių ir jis kasdien pamato šimtus naujų veidų. Manau, kad daugelis žmonių tokiais atvejais tampa šalti ir svaidosi šabloniškais atsakymais, o J. Malkovichius, kad ir turi šablonišką atsakymą, net ir jis yra šiltas ir gilus. Filmavimo aikštelėje visi laikosi nuo jo kiek atokiau – vis dėlto žvaigždė. O jis tiesiog sėdi, skaito, repetuoja operas, nes savaitę filmuojasi, savaitę išskrenda, suvaidina keliose operose ir grįžta.
Vaidinti su J. Malkovichiumi labai įdomu. Jis ateina į aikštelę, apsižiūri, pasiima kokį nors daiktą ir sako, kad jį panaudos. Stebint jo vaidybą neatrodo, kad kamera veiktų, viskas, ką jis daro, yra labai paprasta, normalu ir kasdieniška. Visuose jo vaidmenyse kiekvienas judesys, veido išraiška turi prasmę ir siunčia kažką žiūrovui – manau, tai ir yra jo unikalumas. Be to, jis labai diplomatiškas – režisieriui sustabdžius kokios nors scenos filmavimą, jis dažniausiai sako, kad tai dėl jo kaltės.
Dirbote multikultūrinėje komandoje, ar pastebėjote kokių nors lietuvių ir užsienio aktorių vaidybos skirtumų?
– Keistas dalykas, bet lietuviai aktoriai labiau pabrėžia savo vertę nei užsieniečiai. Kartais net ne visada būna išmokę tekstą, per filmavimą jį pamiršta, ima siūlyti režisieriui kitokį sprendimą. Ir šiek tiek leidžia suprasti, kad yra geresni. Man pasirodė, kad iš jų sklinda ir daugiau nihilizmo. O aš manau, kad aktorius – nesvarbu, profesionalas ar ne – turi išlaikyti vaiko savybes: patiklumą, naivumą, tikėjimą tuo, ką sako režisierius. Jei jis sako, kad ragana egzistuoja, vadinasi, ji egzistuoja.
Kaip filmo kūrybinė grupė jaučiasi Vilniuje? Kokių atsiliepimų, įspūdžių iš savo kolegų girdėjote?
– Kiek girdėjau, jiems čia patinka. Nors atvykę ir pradėję filmavimą rugsėjį daugelis lėkė ieškoti šiltų rūbų – šiųmetis ruduo kad ir nebuvo šaltas, filmavimo aikštelėje jie tiesiog tirtėjo.
Ar per filmavimą buvo kurioziškų situacijų?
– Profesionalai gal ir gali elgtis laisviau, pajuokauti, o kai esi naujokas, stengiesi susikoncentruoti ir atlikti viską kuo švariau. Įdomus buvo naktinių scenų filmavimas ežere – buvo labai šalta. Keikėmės, rėkėme, bet lindėjome vandenyje…
Didžiausia filmo žvaigždė J. Malkovichius (kairėje) Lietuvoje neužtruko, o likusi filmo komandos dalis prisipirko šiltų rūbų ir pasirengė Vilniuje laukti sibirietiškų šalčių.
