Pradžioje buvo vynas. Sukiojau tarp pirštų didoką taurę Merlot, greičiausiai, iš šiaurinės Italijos. 4,80 lito už 150 gramų. Prieš akis mirgėjo daug kitų butelių, suguldytų ir sustatytų lentynose prie galinės tavernos sienos. Tarp butelių viršutinėje lentynoje LCD ekranas be garso rodė Travel kanalo vaizdus akompanuojant muzikai, kuri sklido iš kito šaltinio. Scena it specialiai socialinių tinklų gyventojams, turintiems banko paskolų, tūkstančius draugų, ausinukų ir iš paskos besivelkančių vienatvės ir beprasmybės šešėlių. Vėlyvą ketvirtadienio popietę prie stalų dominavo lytiškai atskiros grupės, kurias vienijo mobilieji telefonai rankose, ausinukai ausyse ir smulkios sėkmingų jaunų profesionalų pusiau darbinių pokalbių nuotrupos. Žinoma, buvo ir pavyzdingų, švelnaus jautrumo kupinais veidais porelių, bendraujančių tarpusavyje tiesiogiai – dar be virtualių arba jau be virtualių tinklų pagalbos.
Jau nebeskubėjau, nes niekas iš senų draugų ir draugių nesusigundė pietumis Kaune su priekabiu restoranų reporteriu. Skaičiau. Iš lėto, tarsi laukdamas, kol išdžius šlapi pusbačiai arba kol vyno lašai prasisunks į mano darbui svarbiausius smegenų plutos užkampius. Prieš akis iškilo italų virtuvės vyriausiasis virėjas Davide, kuris skiemenavo aiškiai ekologiško popieriaus paviršiuje išguldytus patiekalų pažadus: Antipasto (užkandis): Pjemontės regiono tradicinis užkandis „Bagna Cauda“ (7 Lt). Primo (pirmas patiekalas): makaronai „Fettuccine“ su mėsos ragu (12 Lt). Secondo (antrasis patiekalas) apkepta kiaulienos filė su aromatinėmis žolelėmis ir apkeptomis daržovėmis (15 Lt). Galiausiai dolce (desertas) – Davides Tiramisu už šešis litus. Sujaudintas vaizduotės dosnumo ir suskaičiavęs būsimos sąskaitos dydį, suklupau ant dienos smulkmenos. Čia yra meniu ateinančiam savaitgaliui ir kitoje vietoje – S. Daukanto gatvėje esančioje tratorijoje – lietuviškai paaiškino gyvas padavėjas, pažvelgęs į mano akinius knygas skaitančio žmogaus akimis. Buon Giorno! – mintyse nusikeikiau, o tada pabandžiau įsižiūrėti į už trijų stalelių anoreksijos pavojun patekusią brunetę ir grįžau į tikrovę su kitu meniu rankoje. Nebuvo jokio noro vėl išeiti į Vilniaus gatvę, kurią kauniečiai susitarę ar atsitiktinai vis labiau paverčia restoranų ir barų koncentracijos vieta.
Paprašiau dar vienos taurės vyno, tuno salotų (17 Lt) ir kelių minučių pertraukėlės tolesniems skaitiniams. Vyriausiojo virėjo Davide apžavai pamažu sklaidėsi, už baro grūdosi keturi ar penki padavėjai ir viena virėja, kaip bekompromisiai įrodymai, kad Buon Giorno taverna pirmiausia yra jauki vieta vynui su geru paplepėjimu ir visokiomis itališkomis užkandomis, o tik antroje vietoje yra valgių ragavimo ir recenzavimo užsiėmimai. Padavėjų skaičius ir rezervacijos lentelės ant kelių stalų rodė, kad ši verslo kryptis yra sėkmingai įgyvendinama. Bet juk man honorarą moka ne už verslo planų, o už valgio ir gėrimo sėkmės istorijas. Už štai anos tamsiaplaukės įtikinėjimą suvalgyti truputėlį naminių makaronų su špinatais ir kumpiu (22 Lt) redakcija nė cento neduotų.
Salotos buvo beveik be klaidų, jei neskaičiuotum kainos, kurios gera dalis, matyt, priklausė tavernoje kuriamos nuotaikos mokesčiams. Lapai ne per daug susmulkinti, nesutrinti ir nesumindyti, gaivus padažas su vieninteliu priekaištu, dvelkiančiu nuo konservuoto tuno aliejaus. Kadangi virtuvėje naudojamas ir, kaip vėliau įsitikinau, čia pat esančioje parduotuvėlėje parduodamas geresnis itališkų alyvuogių produktas, tai manytina, kad tuno kelias nuo konservų dėžutės iki mano salotų lėkštės buvo nueitas kiek per greitai. Tačiau priekabė nebuvo didelė net tyčia jos ieškančiam. Apsikeitėme šypsenomis su padavėja ir ana šilko plaukų savininke, aiškiai įvertinusia mano susilaikymą nuo pasiūlymo kartu imtis makaronų kabinimo. Čia yra vieta, kur vertinama teisė į vienatvę.
Buon Giorno meniu nėra didelis, o patiekalų įvairovė neprilygsta išradingai vyno kolekcijai. Gyvenimo skonis čia turėtų būti jaučiamas po Panoramos. Bet ruošiamos trintų daržovių ir apdorotų pomidorų sriubos (12,50 Lt), kepamos kelios picos su kumpiu, sūriu ir daug – kaip gundė padavėjas – rukolos (visos – 20 litų su viršum). Ir gaminami jau nesyk minėti makaronai. Matyt, virėjo Davide burtai iš S. Daukanto gatvės manęs iki galo neapleido. Makaronai, tiktai makaronai, pasakiau sau, ir basta.
Taigi, apie viską iš eilės: po salotų ėmiausi pomidorinės sriubos. Didoka lėkštė, skrudintos italų duonelės teatras ant pakraščio. Be abejonių, garbingas produktas, kurį galima pirkti ir valgyti pakelta galva: nesijausi pažemintas, jei neapsidrabstysi kaklaraiščio. Kita vertus, kas matė restoranų reporterį ryšint švarų kaklaraištį? Greičiau sutiktum švarią reporterio sąžinę…
Naminiai makaronai buvo puikūs. Gal dėl to, kad seniai neviešėjau namie, kur kas nors juos gamintų. Puikiai derėjo su ramiu namų vynu ir įtikinėjo neatsisakyti deserto iš vienintelės virėjos rankų. Karštas, šviežiai keptas obuolių pyragas (8 Lt) ir puodelis (kaip visados ir visur) espreso (3,5 Lt). Laukiau gal 15 minučių, kurios atsipirko su kaupu. Pyragas dubenėlyje: nulupti ir supjaustyti obuoliai, kurių veislės nesiryžau spėlioti, o tada dviejų centimetrų trupintos tešlos sluoksnis, be gailesčio apkeptas krosnyje. Nepersaldintas! Vos susilaikiau nešūktelėjęs. Ne dėl įgimto santūrumo ir reporterio etikos, greičiau iš baimės išgąsdinti aksomines akis už trijų stalelių. Norėjosi, kad jai sektųsi, nepaisant to, jog pakilau nekalbinęs, tik palikęs 80 Lt. Kiek liko arbatpinigių, suskaičiuokite patys.
