Skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui“ panevėžietį Kasparą Vaičelį lydi kone du dešimtmečius.
Veikla skautų organizacijoje jį ne tik užaugino kaip asmenybę, paklojo tvirtą vertybinį pagrindą, bet ir buvo svarbus impulsas renkantis profesiją – socialinį darbą.
Užaugęs su skautais
Skautų – vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo organizacijos – istorija pasaulyje skaičiuoja daugiau nei šimtmetį. Tačiau šis judėjimas iki šiol išlieka populiarus ir aktualus. Panevėžio krašte, įskaitant Kėdainių rajoną, šiuo metu veikia apie 400 skautų, o visoje Lietuvoje jų – keli tūkstančiai.
Per veiklą gamtoje, darbą komandoje ir bendruomeniškumą skautų organizacija ugdo atsakingus, pilietiškus, tvirtomis vertybėmis besivadovaujančius jaunus žmones, mylinčius Dievą, Tėvynę ir artimą.
Panevėžietis socialinis darbuotojas Kasparas Vaičelis prisimena, kad noras tapti skautu gimė jam baigus keturias klases. Tuomet buvo maždaug vienuolikos. Tą vasarą jis nuvyko aplankyti vyresnės sesės, dalyvavusios skautų stovykloje.
„Atsimenu lyg šiandien – Žalioji giria, Vilktupis. Vaikai ryte atidengia palapines. Tada ir pasakiau mamai, kad noriu būti skautu“, – šypsosi pašnekovas.
Mama sužinojo, kad sūnaus mokykloje, tuometėje 5-ojoje vidurinėje, veikia skautų organizacija. Netrukus prie jos prisijungė ir Kasparas. Pirmąjį įžodį – savanorišką pasižadėjimą stengtis gyventi pagal skautų principus – jis davė 2007-ųjų vasario 22-ąją.
„Taip ir prasidėjo mano kelias. Skautauju iki šiol, o kitąmet sukaks jau dvidešimt metų. Galima sakyti, su skautais užaugau“, – sako jis.
Vaičelio teigimu, skautu netampama iš karto – pirmiausia tenka susipažinti su skautavimo principais, tradicijomis, įgyti reikalingų žinių ir patirties.
„Vaikai duoda įžodį. Tai pažadas stengtis. Gali ne visada pavykti, bet svarbiausia – nenustoti stengtis“, – paaiškina skautas.
Per beveik du dešimtmečius organizacijoje K. Vaičelis ėjo įvairias pareigas. Dabar jis yra vaikų vadovas Panevėžio mieste ir rajone. Penkerius metus priklausė Lietuvos skautijos tarybai, dvejus iš jų buvo jos pirmininku. Taip pat yra vadovavęs Panevėžio skautams.
Šį pavasarį Panevėžys buvo tapęs skautiškos bendrystės centru – čia vyko tradicinė skautų pavasario šventė, oficialiai žyminti aktyviojo sezono gamtoje pradžią. Ši šventė – kasmetis Lietuvos skautijos renginys, skirtas paminėti skautų globėjo Šv. Jurgio dieną. Kiekvienais metais šventė vyksta vis kitame Lietuvos mieste, suteikdama galimybę skautams susipažinti su skirtingų regionų kultūra ir istorija.
„Organizavome labai didelį renginį – į Panevėžį sukvietėme daugiau nei tūkstantį vaikų ir jaunimo“, – pasakoja K. Vaičelis.
Įkvėpė rinktis pagalbą kitiems
Per beveik du dešimtmečius K. Vaičelis nė karto nesvarstė pasitraukti iš skautų veiklos.
Anot jo, priežastys, kodėl žmonės lieka organizacijoje, keičiasi kartu su amžiumi.
„Iš pradžių ateini todėl, kad įdomu. Vėliau lieki dėl draugų, dar vėliau – dėl idėjos, bendraminčių. Su amžiumi keičiasi atsakymas į klausimą, kodėl esi čia, bet jį visada randi. Jeigu mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, galbūt ir būčiau nutolęs – gal būčiau išvykęs studijuoti į kitą miestą, būtų buvę sunkiau vėl įsilieti į bendruomenę. Tačiau visas mano gyvenimas sukasi apie geriausią Lietuvos miestą – Panevėžį, todėl tokių iššūkių nekilo“, – šypsosi pašnekovas.
Jo teigimu, buvimas organizacijoje kiekviename gyvenimo etape davė vis kitokių patirčių. Vaikystėje tai buvo saugi aplinka, kurioje galėjo rasti bendraminčių, atsiskleisti.
„Esame atviri visiems, tačiau vadovaujamės aiškiomis vertybėmis. Todėl jaunas žmogus pas mus jaučia daugiau saugumo ir suaugusiųjų palaikymo“, – paaiškina K. Vaičelis.
Paauglystėje, anot jo, skautai gali išbandyti save, pasitikrinti gebėjimus, priimti iššūkius ir juos įveikti.
„Dabar, jau būdamas suaugęs, matau tai kaip vieną iš būdų prisidėti prie Lietuvos puoselėjimo ugdant jaunąją kartą – pilietišką, patriotišką ir tvirtomis vertybėmis besivadovaujančią“, – sako jis.
Skautiškos vertybės turėjo įtakos ir Kasparo profesiniam pasirinkimui. Vienas pagrindinių skautų principų – kasdien padaryti bent vieną gerą darbą – paskatino rinktis socialinio darbuotojo kelią. Nors svarstė ir kitas studijų kryptis, pirmas pasirinkimas stojant į aukštąją mokyklą buvo socialinis darbas.
„Skautavimas tikrai prisidėjo prie šio sprendimo. Manau, kad būtent jis formavo mano vertybinį pamatą – galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Man labai svarbu padėti žmonėms, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Be to, skautų veikla išmokė dirbti su vaikais, ugdė atsakomybę ir suformavo daugelį charakterio savybių“, – pasakoja su jaunimu dirbantis socialinis darbuotojas.
Vis dėlto suderinti profesinę veiklą, šeimą ir skautavimą nėra paprasta.
„Kartais tai tikras derinimo menas, bet pavyksta. Dabar savo laiką planuoju gerokai atsakingiau, nes turiu šeimą, mažų vaikų. Nebegaliu tiek laiko praleisti miškuose, kiek norėtųsi – atsirado ir kitų atsakomybių“, – sako K. Vaičelis.
Jo žmona, susipažinusi su būsimu vyru, irgi tapo skaute. Šiuo metu K. Vaičelio dukrai dveji metai, o sūnui – penki mėnesiai.
„Vaikams tikrai bus parodytas kelias ir sudarytos galimybės tapti skautais, tačiau jie galės nuspręsti, ar patys to norės“, – tvirtina jis.
Kultūriniai skirtumai
Per du dešimtmečius keitėsi ir pats K. Vaičelis, ir jo gyvenimo aplinkybės. Nors būta laikotarpių, kai į skautų veiklą įsitraukdavo rečiau, ryšys su organizacija nenutrūko.
„Žinoma, buvo ir atvėsimo etapų. Gal paauglystėje mažiau įsitraukiau, nes atsirado kitų veiklų, bet kažkaip natūraliai augau kartu su organizacija“, – sako jis.
Studijuodamas K. Vaičelis metus savanoriavo Ispanijoje, kur dirbo socialinį darbą. Nors tada aktyviai nedalyvavo Panevėžio krašto skautų veikloje, nuo skautavimo nenutolo – įsiliejo į Katalonijos skautų bendruomenę.
Anot jo, skautavimas Lietuvoje ir Ispanijoje gana skirtingas. Tam įtakos turi ne tik kitokie įstatymai ir stovyklavimo taisyklės, bet ir kultūra bei gamtos sąlygos.
„Katalonijoje – Pirėnai. Ten gyventojai yra kalnų žmonės, o mes – lygumų“, – šypsosi K. Vaičelis.
„Iš pradžių ateini todėl, kad įdomu. Vėliau lieki dėl draugų, dar vėliau – dėl idėjos, bendraminčių. Su amžiumi keičiasi atsakymas į klausimą, kodėl esi čia, bet jį visada randi.“
K. Vaičelis
Savanoriaudamas Katalonijoje dalyvavo vaikų stovykloje, vykusioje daugiau nei kilometro aukštyje kalnuose.
„Dvylikamečiai laksto kalnų atbrailomis, serpantinais, o vadovai juos ragina judėti greičiau – nėra ko bijoti. Tačiau tam pačiam dvylikamečiui neleis pjaustyti arbūzo, nes gali susižaloti peiliu“, – pasakoja jis.
Po metų katalonų skautai atvyko į Lietuvą susipažinti su lietuvišku skautavimu. Tris naktis jie praleido stovyklaudami su Panevėžio krašto skautais.
„Jie sakė, kad mūsų skautavimas labai skiriasi. Tam suprasti pakako trijų naktų“, – prisimena pašnekovas.
Priežasčių tam buvo ne viena: Lietuvoje daugiau vabzdžių, kitokios gamtos sąlygos. Be to, lietuviškoje skautų stovykloje daug dėmesio skiriama pionerijai – įvairiems stovyklos įrenginiams, kuriuos skautai pasistato patys, ir buičiai. Laikantis nustatytų taisyklių Lietuvoje galima kūrenti laužus miškuose, o Ispanijoje tai draudžiama dėl didelės gaisrų rizikos.
Ir duoda, ir gauna
Pasak K. Vaičelio, skautų veiklą apibūdinti vienu sakiniu būtų sunku – ji pernelyg plati ir įvairiapusė.
„Aš linkęs sakyti, kad skautai yra ryšio organizacija. Ryšys šiuo atveju reiškia ir duoti, ir gauti. Kiek duodu vaikams, tiek pats iš jų gaunu – įvairių pamokų, patirčių, įkvėpimo. Organizacija yra tarsi visuomenės atspindys“, – palygina jis.
Anot pašnekovo, kaip ir visa Lietuvos visuomenė, skautų bendruomenė yra labai įvairi – žmones skiria politinės pažiūros, pomėgiai, požiūris į laisvalaikį. Tačiau visus vienija skautiškos vertybės, išreikštos šūkiu „Dievui, Tėvynei, artimui“ ir pošūkiu „Budėk“.
Vaičelis aiškina, kad budrumas skautams reiškia pasirengimą padėti tada, kai to labiausiai reikia.
„Per COVID-19 pandemiją skautai mobilizavosi padėti senjorams. Visuomenę užklupę iššūkiai parodė, kad skautai geba greitai susitelkti ir padėti. Ir ne tik Lietuvoje – įspūdingus darbus pandemijų ar karų akivaizdoje nuveikė daugelis skautiškų organizacijų visame pasaulyje“, – pasakoja jis.
Pasak K. Vaičelio, būti skautu pirmiausia reiškia priklausyti bendruomenei, kurioje gali savanoriauti, augti kaip asmenybė, mokytis ir nuolat tobulėti.
„Esu socialinis darbuotojas, tačiau organizavau renginį, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis žmonių. Man tai buvo didžiulis iššūkis ir neįkainojama patirtis. Kai esi skautas, augi visomis prasmėmis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Dešimt priesakų
Pasak K. Vaičelio, kasdienėje veikloje skautai vadovaujasi dešimčia priesakų. Pavyzdžiui, skautas yra gamtos draugas, skautas – draugas savo artimui ir brolis ar sesė kitam skautui.
Skautų ugdymo programa pritaikyta skirtingoms amžiaus grupėms, todėl keičiasi ir vaikams keliami lūkesčiai.
Pavyzdžiui, 6–10 metų vaikų šūkis yra ne „Budėk“, o „Būk geras“. Skiriasi ir skautiškas saliutas – vyresnieji kelia tris pirštus, simbolizuojančius tarnystę Dievui, Tėvynei ir artimui, o mažieji – du, nes pirmiausia mokosi mylėti Dievą ir Tėvynę, nes dar yra priklausomi nuo artimųjų.
Keičiasi ir skautų įžodis. Mažieji pasižada stengtis mylėti Dievą ir Tėvynę, 10–13 metų vaikai įžodyje jau kalba apie garbę, o nuo keturiolikos metų įsipareigoja būti pavyzdžiu jaunesniems.
„Manome, kad 14–17 metų mūsų broliai ir sesės jau turi rodyti pavyzdį jaunesniems. Todėl organizacijoje vadovaujamų pareigų galima imtis nuo šešiolikos metų“, – pasakoja K. Vaičelis.
Taip, anot jo, organizacija ugdo jaunuosius lyderius. Svarbiausia jos grandis yra ne draugovė, o 5–7 narių skiltis. Jose vaikai mokosi dirbti komandoje, patys išsikelia asmeninius ar bendrus tikslus ir siekia juos įgyvendinti.
Dar viena svarbi ugdymo dalis – devynių laukinių įgūdžių sistema. Skautai mokosi pirmosios pagalbos, saugaus elgesio gamtoje, laužo kūrimo, stovyklavimo ir kitų praktinių dalykų. Užduotys pritaikomos pagal amžių: mažieji mokosi, pavyzdžiui, išsikviesti pagalbą numeriu 112, o vyresni jau geba įvertinti, kur tinkamiausia įrengti stovyklavietę.
„Miške vaikus mokome labai praktiškų gyvenimo įgūdžių. Visi pradeda nuo pirmojo lygio, o augdami gali pasiekti devintąjį“, – sako K. Vaičelis.
Anot jo, nėra siekiama, kad žmogus taptų visų sričių specialistu. Kur kas svarbiau gerai įvaldyti kelias sritis ir gebėti savo žiniomis pasidalyti su kitais.
Išmokė ir ūkiškumo
Pasak K. Vaičelio, kiekvienas jaunas žmogus skautaudamas auga savaip.
„Vieniems tenka mokytis santūrumo, kitiems – būti aktyvesniems ar dirbti komandoje. Mažuosius mokome pirmiausia galvoti apie kitus, tik paskui apie save. Skatiname bendruomeniškumą ir rodome, kaip būti geru pavyzdžiu“, – teigia jis.
Daug metų su vaikais ir jaunimu dirbantis pašnekovas pasakoja nuolat matantis, kaip skautavimas keičia jaunus žmones.
„Matai, kaip jie priima iššūkius, imasi lyderystės, išmoksta susivaldyti. Neseniai su Panevėžio krašto skautais buvome Slovakijoje, organizavome žygį į kalnus. Daugeliui tai reiškė ne tik fizinį išbandymą, bet ir savo baimių įveikimą, pasitikėjimą draugais bei suaugusiųjų palaikymu. Taip jauni žmonės ir auga“, – sako K. Vaičelis.
Paklaustas, kas pačiam buvo didžiausias iššūkis, jis šypsosi, kad atsakymas priklauso nuo gyvenimo etapo.
„Kai buvo dvylika, sunkiausia buvo savaitę praleisti be mamos. Šešiolikos didžiausias iššūkis buvo fizinis pasirengimas ir ilgi žygiai. Vėliau atsirado vis daugiau atsakomybės“, – paaiškina jis.
O didžiausią atsakomybės svorį K. Vaičelis pajuto tapęs Lietuvos skautijos tarybos nariu.
„Tuomet jauti atsakomybę prieš tūkstančius brolių ir sesių, nes priimami sprendimai daro įtaką visai organizacijai“, – tvirtina pašnekovas.
Skautavimas jam davė ne tik vertybines pamokas, bet ir labai praktiškų įgūdžių.
„Esu miesto vaikas. Nežinau, ar būčiau išmokęs skaldyti malkas, pažinti tiek medžių rūšių ir suprasti, kokiai paskirčiai kokia mediena tinkamiausia, jeigu ne skautai“, – šypsosi K. Vaičelis.
Laiko patikrintos vertybės
Nors skautų istorija skaičiuoja jau daugiau nei šimtmetį, šis judėjimas išlieka gyvas ir šiandien. K. Vaičelio įsitikinimu, tai lemia ne tik pasaulinis judėjimo mastas, bet ir nesikeičiančios ir vertybės.„Tai vienas didžiausių jaunimo judėjimų pasaulyje. Jis gyvas todėl, kad visada atsiranda žmonių, kuriems ši veikla yra prasminga. Be to, nekinta pagrindinės vertybės – bendruomeniškumas, tarnystė, taikos siekis. Keičiasi veiklos formos ir priemonės, bet ne pati idėja. Manau, būtent todėl skautų organizacija yra aktuali ir šiandien“, – sako K. Vaičelis.
