Briuselio Tamsos Valdovas

Faktai ir mitai apie naująjį Europos Komisijos (EK) pirmininką

Net šokiruojantys Europos Parlamento rinkimų rezultatai, kai euroskeptikai pasiekė stulbinančias pergales Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, nesustabdė ES federalistų. EK vadovaus „superfederalistas“. Buvusiam Liuksemburgo premjerui Jeanui Claude’ui Junckeriui tapus EK pirmininku net iškilo grėsmė, kad Jungtinė Karalystė gali pasitraukti iš ES. Tokia nuomonė įsitvirtino viešojoje erdvėje. Pažvelgus atidžiau gali pasirodyti, kad tai – tik mitas. J. C. Junckerio kaip federalisto įvaizdis iš esmės paremtas trimis kertiniais dalykais. Pirma, jis – liuksemburgietis, o ši nykštukinė ES branduolio valstybė visuomet rėmė glaudesnės Bendrijos integracijos idėjas. Antra, pats J. C. Junckeris laikomas vienu ES pinigų sąjungos kūrėjų ir net aštuonerius metus (nuo 2005 iki 2013 m.) vadovavo euro zonai. Trečia, jis nemažai prisidėjo prie Europos Konstitucijos, kuri vėliau virto Lisabonos sutartimi, kūrimo. O prieš Prancūzijoje 2005 m. rengtą referendumą dėl Europos Konstitucijos šis politikas net viešai sumenkino piliečių nuomonės svarbą šiuo klausimu, kai pareiškė, kad, „jei išgirsime „taip“, judėsime toliau, o jei bus „ne“, tęsime <projektą>“.

Bet ar tai iš tiesų pakankamas pagrindas J. C. Junckerį laikyti „superfederalistu“ arba net apskritai fe­deralistu?

Iškalbingas palyginimas

Vienas šį klausimą keliančių komentatorių yra darbo Briuselyje patirties turintis, o dabar Miuncheno universitete dirbantis ES ekspertas Ronny Patzas. Briuselio politikos užkulisiams skirtame savo tinklaraštyje birželio pabaigoje jis labai iškalbingai J. C. Junckerį palygino su jo pirmtaku José Manueliu Barroso.

Šis palyginimas akivaizdžiai at­skleidžia, kad bent jau pastaraisiais metais būtent J. M. Barroso garsiai ir aiškiai pasisakė už ES virsmą „valstybių federacija“, bet jo kažkodėl niekas nevadino „superfederalistu“. J. C. Jun­ckeris ne kartą tvirtino esantis už stiprią Europą, bet ne už „supervalstybę“.

Maža to, savo argumentams pa­grįsti R. Patzas pasitelkė ir prieš šiuos EK rinkimus pirmą kartą surengtus viešus kandidatų debatus.
„Per TV debatus pastaraisiais mėnesiais mačiau pavargusį seną žmogų, ne itin sugebantį paaiškinti Europos politiką plačiajai auditorijai, nors kalbama, kad privačiai jis turi mėgstamo žmogaus reputaciją. Net jei būtų „superfederalistas“, neatrodo, kad jis būtų pasirengęs kovoti už tai (ir apskritai už ką nors)“, – rašė ekspertas. Ir padarė šokiruojančią išvadą: „Jeigu mums reikia dėl ko nors nerimauti, tai dėl to, kad turėsime dar ma­žiau įkvepiantį EK pirmininką, negu 10 metų buvo J. M. Barroso.“

Europos ateities nelems

Vienas ES institucijose senokai dirbantis ir todėl ne tik iš televizijos ar spaudos pranešimų J. C. Junckerį pažįstantis lietuvis visiškai sutinka su R. Patzo išvadomis.

„EK pirmininko pasirinkimo problema kol kas net iš principo negali būti jo tvirtos pažiūros. Nes tai prieštarautų esminiams pasirinkimo kriterijams. ES valstybių lyde­riams labiausiai rūpi, kad prie stalo su jais sėdintis EK pirmininkas nebūtų ir net neatrodytų įtakingesnis už juos, o juo labiau nespindėtų ryškiau viešojoje erdvėje“, – aiškino pašnekovas, dėl savo pareigų nenorėjęs, kad jo pavardė būtų minima viešai.

Pasak jo, kalbant apie J. C. Jun­ckerį, teisingiau net būtų sakyti, kad jis nesivadovauja jokia ideologija, negu kad turi kokius nors aiškius ir konkrečius įsitikinimus arba politines nuostatas: „Gana tikslu būtų teigti, kad jis veikiau yra gabus politinių intrigų meistras, tarsi „polittechnologas“, o ne tvirtų pažiūrų iškilus politikas. Visai tikėtina, kad jis bus puikus didžiųjų valstybių, ypač Vo­kietijos, valios įgyvendintojas, stiprus kompromisų ieškotojas, bet tikrai ne toks ES lyderis, kuris galėtų kaip nors asmeniškai lemti jos tolesnę raidą.“

ES valstybių lyderiams labiausiai rūpi, kad prie stalo su jais sėdintis EK pirmininkas nebūtų ir net neatrodytų įtakingesnis už juos, o juo labiau nespindėtų ryškiau viešojoje erdvėje.

Tiesa, Liuksemburgo leidinio „Luxemburger Wort“ žurnalistas Wolfas Heinrichas von Leipzigas nesutinka, kad buvęs šalies premjeras neturi aiškių įsitikinimų ar politinės programos. Kita vertus, jis pritaria, kad J. C. Junckerio nėra ko net lyginti, pavyzdžiui, su ES raidai tikrai didelę įtaką turėjusiu kitu integracijos šalininku – buvusiu EK prezidentu iš Prancūzijos Jacques’u Delors’u.

„Net ir lyginant šių metų kandidatus į EK pirmininko postą vokie­tis Martinas Schulzas būtų buvęs ir įtakingesnis, ir didesnis federalistas. Tačiau tai lemia ir valstybių, kurioms atstovauja politikai, dydis bei įtaka. Bet kuris Vokietijos ar Prancūzijos kandidatas būtų įtakingesnis už Liuk­semburgo. Mažai šaliai natūraliai tenka labiau tarpininkės vaidmuo. Reikia pripažinti, kad M. Schulzas ir pagal savo įsitikinimus būtų buvęs dar didesnis ES integracijos šalininkas už J. C. Junckerį“, – aiškino W. H. von Leipzigas.

Viešumas ir demokratija trukdo?

Tai, kad užkulisinės derybos yra J. C. Junckerio stichija, neslepia net jis pats. „Aš esu už slaptas, tamsias diskusijas“, – kartą viešai prasitarė atvirai kalbėti dažnai mėgstantis buvęs Liuksemburgo premjeras. Ta­čiau tai ne vienintelis prisipažinimas, atskleidžiantis jo veiklos principus.

„Turiu meluoti. Aš krikščionis demokratas ir katalikas, bet kai reikalai tampa rimti, esu priverstas meluo­ti“, – apie darbą krizės euro zonoje sąlygomis 2011 m. vienoje konfe­rencijoje viešai pripažino dabartinis naujai išrinktas EK pirmininkas ir taip sukėlė iki šiol netylančią apžvalgininkų diskusijų audrą.

Maža to, J. C. Junckeris neslepia, kad jam nelabai suprantama, kam politikoje apskritai reikia demokratinio šydo. „Žinoma, kad teks aukoti dalį suvereniteto, bet argi būčiau protingas, jei pats atkreipčiau į tai visuomenės dėmesį?“ – tokiais žodžiais šis asmuo kritikavo tuomečio Jungtinės Ka­ralystės premjero Gordono Browno svarstymus apie būtinybę rengti refe­rendumą dėl Lisabonos sutarties.

Būtent visus šiuos atviravimus, kaip labiausiai apibūdinančius tikrąjį J. C. Junckerį ir jo veiklos stilių ES, mini ir kiti šaltiniai Briu­selyje. Tiesa, W. H. von Leipzigas pabrėžia ir prancūzų, vokiečių bei anglų kalbomis puikiai kalbančio J. C. Junckerio retorinius gebėjimus, kurie tapo politiko prekės ženklu ir politinės sėkmės garantu tiek pačiame Liuksemburge, tiek ES.

Europos Parlamento vaidmuo

Nors paradoksalu, ne šios valstybių narių lyderiams tikrai imponuojančios naujai išrinkto EK vadovo savybės lėmė, kad būtent jis gavo tokias aukštas pareigas. Tiek lietuviški, tiek kitų šalių šaltiniai ES institucijų užkulisiuose sutaria, kad J. C. Junckerio paskyrimas pirmiausia laikytinas net ne valstybių vadovų kompromiso rezultatu, o labai reikšminga Europos Parlamento pergale.

Lisabonos sutartyje pasakyta tik tiek, kad EK pirmininkas turi būti nominuojamas atsižvelgiant į Europos Parlamento rinkimų rezultatus, tačiau savo įtaką toliau stiprinti pasiryžę europarlamentarai nusprendė, kad būtent jie, o ne ES valstybių vadovai turi nuspręsti, kas užims šį įtakingą ir svarbų postą.

Todėl dar gerokai prieš gegužę vykusius Europos Parlamento rinkimus visos pagrindinės Bendrijos politinės jėgos iškėlė savo kandidatus į EK pirmininko postą. J. C. Jun­ckeris tapo oficialiu Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų ir konservatorių) kandidatu.

Šiai politinei jėgai gavus daugiausia vietų naujajame Europos Parlamente, buvęs Liuksemburgo premjeras netrukus viešai pareiškė neabejojantis, kad būtent jis taps naujuoju EK vadovu. Tačiau didelės ES šalių lyderių paramos jis tikrai nebuvo užsitikrinęs. Maža to, iš pradžių Jungtinės Karalystės premjerui Davidui Cameronui visai neblogai sekėsi telkti opoziciją J. C. Junckeriui.

Tačiau viskas akimirksniu pakrypo J. C. Junckerio naudai, kai savo interesus galiausiai pasvėrė Vokie­tijos kanclerė Angela Merkel. Jai rūpėjo, kad tautietis M. Schulzas netaptų net EK vicepirmininku, ką ir kalbėti apie pirmininko postą. Europoje ypač įtakingas šis Vokietijos socialdemokratas viešai pareiškė ambicijas į EK vicepirmininko postą.

Nepritarti J. C. Junckerio kandidatūrai į EK prezidentus ir tuo pat metu buvusio Europos Parlamento kandidato į šį postą M. Schulzo neskirti net eurokomisaru iš Vokietijos, taip pat užkirsti jam kelią į EK vicepirmi­ninkus būtų buvęs per didelis iššūkis Europos Parlamentui. Juo labiau kad tuo metu susivienijusios Europos liau­dies partijos ir socialistų frakcijos jau grasino apskritai vetuoti bet kurį kitą kandidatą į EK pirmininko postą.

Visi ką nors laimėjo?

Todėl J. C. Junckeris iš didelės ES valstybių lyderių paramos neturėjusio kandidato staiga tapo kone visuotinai remiamas ir D. Cameronui liko vie­nintelė sąjungininkė – Vengrija. Kaip taip atsitiko? A. Merkel vaidmuo čia buvo svarbus, bet ne vienintelis. Paprasčiausiai greitai paaiškėjo, kad J. C. Junckeris, toks, koks jis iš tikrųjų yra, o ne toks, kokį jį dažnai piešia žiniasklaida, iš tiesų tapo geriausiu „antruoju pasirinkimu“ daugeliui.

A. Merkel jis padės neutralizuoti M. Schulzo įtaką. Ir ne vien todėl, kad įtakingasis Vokietijos socialdemokratas pagal šiuos užkulisinius susitari­mus negavo posto EK, o pusei naujosios kadencijos (kitą laiko dalį jo pareigas perims konservatorių atstovas) perrinktas vadovauti Europos Parlamentui. Manoma, kad J. C. Juncke­rio užkulisinių derybų įgūdžius būtent A. Merkel sėkmingai panaudos, kai reikės tartis su vis daugiau galios reikalaujančiu Europos Parlamentu.

Pietų šalims (ypač Prancūzijai ir Italijai, bet ne vien joms) J. C. Jun­ckeris pasirodė esąs daug mažesnis šiaurietiškos taupymo ir finansinės disciplinos šalininkas už bet kurį kitą galimą konservatorių kandidatą. Kitoms ES valstybėms ši kova tapo puikia galimybe išsiderėti norimus įtakingus postus arba kitų nuolaidų.

Taigi, nei su federalistų pergale, nei su pačiu J. C. Junckerio asmeniu visa ši istorija neturi daug bendro. Tačiau gana iliustratyviai atskleidžia kartais net specialiai ES kuriamus mitus ir tai, kaip iš tiesų veikia ES, kurios nare jau dešimtmetį yra ir Lietuva.

Politikos ilgaamžis

J. C. Junckeris gimė 1954 m. gruodžio 9 d. plieno pramonės darbuotojo ir profsąjungų veikėjo šeimoje.

Teisės magistro diplomą įgijo Strasbūro universitete, prieš tai mokėsi ne tik gimtajame Liuksemburge, bet ir Belgijoje.
Politinę karjerą pradėjo vos baigęs magistro studijas – 1979 m. gavo darbą šalies parlamento sekretoriate. Į Krikščionių socialinę liaudies partiją įstojo dar 1974-aisiais.

1984 m. pirmą kartą išrinktas parlamento nariu ir iš karto paskirtas darbo ministru Jacques’o Santero vyriausybėje.
Prieš 1989 m. rinkimus J. C. Junckeris buvo sunkiai sužeistas automobilio avarijoje ir net dvi savaites išbuvo komos būklės. Tačiau netrukus ne tik atsigavo, bet ir buvo išrinktas į parlamentą bei tapo šalies finansų ministru.

1995 m., kai J. Santeras tapo EK pirmi­ninku, J. C. Junckeris perėmė Liuksemburgo premjero pareigas ir jas be pertraukos ėjo net 18 metų.
2013 m. liepos viduryje buvo priverstas atsistatydinti dėl klausymosi ir kitokio piktnaudžiavimo skandalo šalies slaptosiose tarnybose. Nors pats premjeras su tuo nebuvo niekaip siejamas, jam teko prisiimti politinę atsakomybę, kai iš valdančiosios koalicijos pasitraukė koalicijos partneriai socialistai.

Prie politinio šio asmens paveikslo pastaraisiais metais itin prilipo ir „mėgstančio išgerti“ etiketė. Apie tai viešai prabilo net jo įpėdinis euro zonos vadovo poste Nyderlandų premjeras Jeroenas Dijsselbloemas. Šis pareiškė, kad per euro zonos grupės susitikimus buvęs Liuksemburgo premjeras „daug rūkė ir gėrė“. Tokios kalbos ir žiniasklaidos spekuliacijos nerimsta net J. C. Junckeriui kelis kartus viešai pareiškus, kad jis neturi bėdų dėl alkoholio.