M. Dubauskas.
Nors „Snoro“ atvejis, kaip tvirtina centrinis bankas, yra vienetinis, vis dėlto jis atskleidė ir sistemos spragas. Lietuvos finansų rinkos priežiūros taisyklės yra pakankamai griežtos, bet tik tuo atveju, kai jų laikomasi. „Snoro“ istorija parodė, kad galima mažiausiai metus maustyti priežiūros instituciją ir, jeigu laikinasis administratorius Simonas Freakley teisus, iš banko pradanginti kone keturis milijardus litų.
Žinoma, dar blogiau būtų, jeigu paaiškėtų, kad S. Freakley smarkiai klysta. Tai reikštų, kad Lietuvoje galima perimti banką, išpūsti buvusių savininkų nuodėmes ir taip pateisinti perėmimą.
Vis dėlto yra gana daug duomenų, liudijančių, kad „Snoras“ iš tiesų turėjo rimtų finansinių problemų ir delsė jas spręsti. Atrodo, kad tiek pats „Snoras“, tiek ir jį prižiūrėti turėjęs Lietuvos bankas ilgą laiką tikėjo, jog bėdos išnyks be jokių drastiškų veiksmų.
Dėl susiklosčiusios situacijos dalį kaltės turėtų prisiimti ir Lietuvos bankas. Jeigu „Snoro“ problemos būtų buvusios pastebėtos anksčiau ir spręstos ryžtingiau, kreditoriai būtų patyrę tikrai mažiau nei 3 mlrd. litų nuostolių – tokio ar dar didesnio minuso tikimasi dabar.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas yra užsiminęs, kad „Snore“ galimai buvo vykdoma nusikalstama veika. O tokia veika dažniausiai būna slepiama. Bet jeigu „Snoras“ galėjo, kaip spėjama, nuslėpti tikrąją padėtį, kas gali garantuoti, jog kiti bankai neįstengs to padaryti?
Paprastai neskaidrius dalykus galima nuslėpti ilgiau tuomet, kai slėpėjas turi kokių nors ryšių su prižiūrėtojais. Arba prižiūrėtojas nenori ar negali kokybiškai atlikti savo darbo. Tad „Snoro“ bankrotas leido suabejoti Lietuvos banko darbo kokybe iki nacionalizavimo.
V. Vasiliauskas teigia, kad tobulėjimui ribų nėra. Bet kad ir kokios tobulos, kad ir kokios detalios būtų priežiūros sistemos, jos neapsaugo šimtu procentu.Kitaip tariant, nuo piktnaudžiavimo negali apsaugoti net ir beveik tobula apsaugos sistema. Ji gali tik apsunkinti galimybes piktnaudžiauti.
Nuo piktnaudžiavimo negali apsaugoti net ir beveik tobula apsaugos sistema. Ji gali tik apsunkinti galimybes piktnaudžiauti.
„Snoro“ bankrotas paryškino ir dar vieną seną problemą. Mažoje šalyje daug žmonių tarpusavyje yra siejami įvairių ryšių. Lietuvos banke ne tik Kazimieras Ramonas buvo susijęs su kitais bankais per savo gimines. Tuomečio Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus sesuo dirbo „Snore“, kita sesuo su vyru – Ūkio banke. Lietuvos banko valdybos nario Vaidievučio Geralavičiaus duktė dirba Ūkio banke vieno iš departamentų direktore. Audriaus Misevičiaus, kito valdybos nario, žmona dirba SEB banke.
Žinoma, negalima uždrausti geram specialistui ar specialistei siekti karjeros komerciniame banke vien dėl to, kad jo giminaitis dirba priežiūros institucijoje. Kita vertus, ar pavyktų išsaugoti paslaptį, jeigu Lietuvos bankas planuotų imtis veiksmų prieš komercinį banką, kuriame dirba artimas valdybos nario giminaitis?
Nors niekas nėra apsaugotas nuo piktnaudžiavimo ateityje, vieną teigiamą nacionalizavimo aspektą vis dėlto galima išskirti: Lietuvos bankas patvirtino, kad gali imtis ir kraštutinių veiksmų. Galbūt tai veiks kaip prevencinė priemonė ateityje.
Tačiau neigiamų pasekmių, savaime suprantama, yra gerokai daugiau. Pirmiausia – milijardiniai buvusių banko klientų nuostoliai. Antra – sumažėjęs pasitikėjimas likusiais komerciniais bankais.
Kad ir koks prastas būtų įvaizdis banko, teikiančio finansines paslaugas klientams Rytų šalyse („Snoras“ tuo aktyviai užsiėmė), šių klientų praradimas yra neigiamas dalykas. Tokios paslaugos, jei teikiamos nepažeidžiant įstatymų, yra eksportas. O eksportas šiaip jau naudingas ekonomikai. Labiausiai tikėtina, kad „Snoro“ turėtą paslaugų eksporto dalį perims kaimynai latviai.
Dar vienas neigiamas dalykas – po „Snoro“ bankroto sumažėjo konkurencija rinkoje. Sustiprėjo skandinaviško kapitalo bankų pozicijos, o jie pastaruoju metu nėra tokie palankūs smulkiajam verslui, koks buvo „Snoras“. Nors šis bankas neretai kreditavo nepasvėręs rizikos, būtent didelė rizikos tolerancija leido gauti paskolas toms įmonėms, kurios nebuvo visiškai beviltiškos, bet kituose bankuose nebūtų gavusios nė lito.
Neseniai sudaryta Seimo laikinoji komisija teoriškai turėtų padėti atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje komercinių bankų priežiūra yra pakankama, kad būtų išvengta panašių į „Snorą“ atvejų ateityje. Tačiau praktiškai ši komisija neduos jokios naudos, mat Seimo nariams už banko bankroto priežastis kur kas labiau rūpi, ką ir kada apie „Snorą“ sužinojo jų politiniai oponentai ir kas bei kada atsiėmė indėlį iš šio banko. Kitaip tariant, norima gauti informacijos, kuri prieš rinkimus gali būti panaudota kaip ginklas konkurentams apšaudyti.
Taigi „Snoro“ bankrotas kai kurioms įmonėms tapo tikra tragedija – kelios dešimtys dėl prarastų pinigų gali bankrutuoti. Pinigų prarado ir gyventojai, investavę į obligacijas bei indėlių sertifikatus. Tačiau visai šaliai tai yra labai labai brangi pamoka, kurios geriau būtų buvę išvengti. Kadangi išvengti nepavyko, norisi tikėti, kad ji bus gerai išmokta.
____________________
Mantas Dubauskas yra IQ.lt vyriausiasis redaktorius
