Panevėžiui švenčiant 512-ąjį gimtadienį, vos už 15-iolikos kilometrų archeologai aptiko itin brangiai vertinamų papuošalų, siekiančių dar 2 a. po Kristaus. Nauradų kaime, smėlio karjeruose, pačiame žemės paviršiuje besimėtančius keturias žalvarines apyrankes ir žalvarinį spiralės formos žiedą veikiausiai dar prieš archeologus matė ne vienas praeivis, tačiau brangius radinius, per daugelį amžių padengtus apnašomis, palaikė beverčiais gelžgaliais.
D. Petrulio smėlio karjere aptiktos istorinės vertybės atrodė kaip eiliniai gelžgaliai ir tik nuvalius nuo jų apnašas archeologas suprato, kokį lobį iškapstęs. U. Mikaliūno nuotr.
Kad netoli Nauradų, Šuojos upės pakrantėje, egzistuoja paslapčių pilna, neištyrinėta teritorija, kur kartais randama protėvių kaulų, senovinių daiktų, Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologas Dovilas Petrulis žinojo iš aptiktų jos paminėjimų 20 a. pr. istoriniuose šaltiniuose. Iki jos archeologą atvedė Kraštotyros muziejuje ir Nacionalinės žemės tarnybos fonduose saugoma istorinė medžiaga – 19 a. žemėlapiai, geodezininkų aerofotografinės nuotraukos.
D. Petrulis išžvalgė maždaug pusės hektaro teritoriją, kol akys užkliuvo už žemės paviršiuje besimėtančių, iš pirmo žvilgsnio, visiškų smulkmenų. Anot jo, nieko keista, kad šių brangenybių niekas neaptiko, nors akivaizdu, kad smėlio karjere jas mindžiojo daug kojų.
„Net kai pats pamačiau, atrodė kaip eiliniai geležiukai. Žiedas pažeistas korozijos, padengtas žaliomis apnašomis. Tik nuvalius paaiškėjo, kad tai senovinis artefaktas. Nesidomintieji tokį galėjo palaikyti tiesiog šiukšle“, – neabejoja archeologas.
Skanus kąsnis juodajai rinkai
Keturių apvijų 17 mm skersmens žiedas, pasak D. Petrulio, siekia 3–4 a. Už pusės metro nuo žiedo smėlio paviršiuje aptikti žmogaus griaučių fragmentai. Nuvalius smėlio sluoksnį išryškėjo dilbio kaulas su gerai išlikusiomis keturiomis apyrankėmis. Manoma, kad jos nukaltos dar romėniškuoju laikotarpiu, tai yra 2–4 a. To meto juvelyrai apyrankes dekoravo taškučiais, eglutės ornamentu.
D. Petrulis nedrįsta įvardyti, kiek tokie papuošalai kainuotų juodojoje rinkoje. Jie ypač vertinami ne tik dėl datuojamo labai seno laikotarpio, bet ir dėl tiksliai žinomos vietovės.
Sąžiningai radusieji lobius Lietuvoje nepralobsta. Įstatymai numato, jog viskas, kas randama žemėje, priklauso valstybei. Radus istorinių daiktų, būtina juos pristatyti valstybinėms institucijoms – Kultūros paveldo departamentui, muziejams ar savivaldybių paveldosaugos skyriams.
Radinius aptikusiam žmogui priklauso atlygis, kuris sudaro 5-10 proc. radinio vertės. D. Petrulio surastos apyrankės ir žiedas bus saugomi Kraštotyros muziejaus fonduose.
Pakrantę pripažins saugoma
Archeologo teigimu, rastieji papuošalai siunčia žinią, kad nors Panevėžio kraštas ir nebuvo Romos imperijos provincija, tačiau ir čia būta jos atspindžių.
„Nereikia manyti, kad tai labai turtingų žmonių papuošalai, bet gana pasiturinčių, aukštesnio socialinio sluoksnio atstovų, veikiausiai pirklių“, – mano D. Petrulis.
Anot jo, taip papuoštas žmogus buvo palaidotas. Į amžino poilsio vietą brangios įkapės dėtos net vaikams. Paprotys dėti įkapes įsigalėjo nuo 2-ojo amžiaus ir daug vėliau, apie 12 amžių, visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintelė laidojimo forma.
Archeologo teigimu, kapinės tradiciškai būdavo įrengtos šalia gyvenviečių, todėl radiniai liudija, kad Nauradų, Gustonių kaimų apylinkės jau 2-ajame amžiuje galėjo būti gausiai apgyvendintos. Ar tai tiesa, atsakys tolesni teritorijos platesnio masto tyrinėjimai. D. Petrulis ketina jų imtis, tik jau nebe vienas, o su didesnėmis pajėgomis.
„Labai gerai, kad Šuojos upė nėra melioruota. Archeologams tai padeda identifikuoti kraštovaizdį, atsekti, ko anksčiau ten būta. Melioruotuose, išlygintuose laukuose labai sunku ką berasti“, – daugiau paslapčių atskleisti tikisi D. Petrulis.
Kultūros paveldo departamentas šiuo metu rengia dokumentus dėl galbūt senkapyną slepiančios teritorijos Šuojos pakrantėje įrašymo į Kultūros vertybių registrą. Tokiu atveju, pasak D. Petrulio, šioje vietoje būtų uždrausta tiesioginė ardomoji veikla – statybos, kasimo darbai.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
