A. Šepkus: „Jie siūlė projektuoti papuošalus, kurie būtų pažymėti tik „Tiffany“ ženklu, t. y. be mano pavardės. Nesutikau.“
Aleksandras Šepkus. Didžiausią karjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose padaręs Europos juvelyras. Lietuvis menininkas, apie kurį „Google“ paieška pateikia 3,5 mln. nuorodų. Tačiau savo karjerą A. Šepkus pradėjo sovietiniame Vilniuje nuo pakabučio už 20 kapeikų. IQ apžvalgininkei Ievai Rekštytei menininkas pasakoja savo sėkmės istoriją.
Jūs nerengiate parodų. Kaipgi vis dėlto atsitiko, kad surengėte ją, pirmąją Lietuvoje, Bažnytinio paveldo muziejuje?
– Mano draugė skulptorė Ksenija Jaroševaitė ruošėsi Bažnytinio paveldo muziejuje rengti parodą. Jai šio muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė buvo sakiusi, kad norėtų čia suorganizuoti jos ir mano darbų parodas, tai Ksenija suprato, kad kalbama apie bendrą, ir pernai man apie tai užsiminė. Pasirodė įdomu, nes jos skulptūros, rodos, visiškai iš kito pasaulio nei mano darbai. Tad neatsargiai, bet sutikau. Ir tik paskui paaiškėjo, kad ne, kad parodas reikia rengti atskirai. Kartais esu gana tingus, bet pasižadėjus nebebuvo kaip atsisakyti. Tuo labiau kad man ir šis muziejus – turbūt pats gražiausias Vilniuje. Pirmą kartą ten nuėjęs, apsilankiau dar ir kitą dieną – taip patiko. Beje, grįžti į Lietuvą po 25 metų su paroda tokiame muziejuje, tarp tokių fantastiškų auksakalystės darbų man yra didelė garbė, kurios turbūt esu tik vos vos nusipelnęs.
Viliuosi, kad mano papuošalai, sukurti nešioti, ten labai neišsišoka iš konteksto. Kurdamas stengiuosi, kad jie švytėtų klasikiniu senoviniu grožiu, nors ir visai nežinomo laiko. Juo labiau kad jie taip miniatiūriškai atlikti ir turi daug paslėptų ornamentų bei detalių, kurias jų savininkė tik po ilgo laiko turėtų atrasti.
Jūsų kolega Sigitas Virpilaitis yra sakęs, kad su jūsų idėjomis Lietuvoje jums būtų ir buvo per ankšta. Ar tai ir buvo priežastis, kodėl pačioje Sąjūdžio pradžioje išvykote į Niujorką?
– Iš dalies taip. Nuvykti į Ameriką ir pažiūrėti, ką galima joje pasiekti, norėjau dar nuo paauglystės. Norėjosi išvažiuoti į visiškai kitą pasaulį, gal net nuo savęs pabėgti (kas yra visiška nesąmonė, nes visur viską su savimi nešiojiesi). Norėjau pažiūrėti, ką savyje turiu.
Kaip tapote tuo, kas esate dabar?
– Tik atvykęs į Ameriką kelioms savaitėms apsigyvenau pas draugą ir pirmas mano uždarbis buvo gal pora šimtų dolerių už kažkieno buto išdažymą. Paskui kažkaip per pažįstamo pažįstamą gavau darbelį raižyti labai prastų papuošalų vaškinius modelius. Iš jų sugebėjau pragyventi kokius pusę metų. Po to pradėjau dirbti pas vieną Amerikos lietuvę juvelyrę. Pas ją pats skubiai išmokau daryti gana sudėtingus papuošalus „Bvlgari“ ir „Tiffany“ kompanijoms. Nežinojau jokių technologijų, suprasti, kaip padaryti papuošalus, reikėjo tik iš akies. Per pusantrų metų susitaupiau šiek tiek pinigų ir nusprendžiau, kad jau laikas atidaryti savo verslą. Tada palikau darbą, išsinuomojau mažą dirbtuvėlę (tokią, kad jeigu į ją įeidavo vienas žmogus, antras turėdavo laukti už durų). Metus kitus teko gana sunkiai dirbti. Padarydavau papuošalą, jį parduodavau, už gautus pinigus pagamindavau antrą, ir taip toliau. Papuošalus pradėjo pirkti, tad man labai pasisekė tą sunkų laikotarpį pereiti gana greitai.
Rodos, 1993 m. dalyvavau didmeninėje Niujorko papuošalų mugėje, gavau geriausio naujo Metų juvelyro apdovanojimą, po kurio tapo daug lengviau parduoti papuošalus.
Kaip minėjau, niekada nedariau to, ko pats nenorėjau. Kartą buvau pakviestas „Tiffany“ kompanijos atstovų. Jie siūlė projektuoti papuošalus, kurie būtų pažymėti tik „Tiffany“ ženklu, t. y. be mano pavardės. Nesutikau. Kam man to reikia, jei galiu pragyventi ir be nesibaigiančių kompromisų?
Ar atsimenate, koks buvo pirmasis jūsų sukurtas ir parduotas papuošalas?
– Atsimenu. Amerikoje tai buvo žiedas iš mano mėgstamo 18 karatų aukso, su vos kelių milimetrų skersmens pigoku safyru. Kadangi juos numeruodavau, tai tasai buvo žiedas nr. 1. Kainavo jis turbūt kokius 250 dolerių. Pirmasis Lietuvoje – žalvario ir melchioro pakabutis, kurį turiu iki šiol. Pamenu, jį sulituoti padėjo Petras Garška. Pakabučio savikaina buvo gal 20 kapeikų.
Kaip išsirenkate papuošalų formas, brangakmenius ir metalus?
– Visą laiką mėgau simetriškas formas ir tik šiais metais padariau keletą nesimetriškų papuošalų.
Turiu amerikietį verslo partnerį Jeffą Feero, kuris yra akmenų ekspertas, be to, žino, kas man patiks. Jis važinėja po įvairias muges, susitinka su akmenų pirkliais ir pristato įvairių akmenų, su kuriais man labai įdomu dirbti. Mėgstu keistus akmenis su inkliuzais, spalvą keičiančius turmalinus ir aleksandritus, senoviško šlifavimo deimantus, dažnai nešvarius ar spalvotus, o ypač tų spalvų, kurios nelaikomos vertingomis, pavyzdžiui, rudus arba pilkus. Kiekvienas akmuo gali būti įdomus ir patrauklus.
O dėl metalų didelių svarstymų nėra: mėgstu 18 karatų geltonąjį auksą. Mano įstaiga ar klientai prisiprašo, kad ką padaryčiau ir iš platinos ar iš rausvojo aukso, nors aš būčiau linkęs viską daryti tik iš geltonojo – jis man gražiausias.
Ką išvystume užėję į jūsų dirbtuves?
– Jeigu atvažiuotumėte į mano dirbtuvę Niujorko centre, įsikūrusią penktame namo aukšte, pamatytumėte nemažas patalpas, kuriose dirba apie penkiolika juvelyrų ir kokie penki ar šeši žmonės, kurie bendrauja su klientais, renka akmenis, priima ir siunčia užsakymus. Iš šių keturi dažnai keliauja po 150 parduotuvių ir galerijų Amerikoje, kuriose esu atstovaujamas (tarp jų – „Bergdorf Goodman“ Niujorke, „Tiny Jewel Box“ Vašingtone, „A. E. Betteridge“ Greniče, „Fox’s“ Sietle, „Reinhold“ Puerto Rike).
Tiesą sakant, savo dirbtuvėse lankausi gal kartą per porą mėnesių. Anksčiau ten sėdėdavau kasdien, bet dabar pradėjau dirbti namuose. Man tereikia tik mažo stalelio. Pats darau visus savo modelius, kurie po to liejami Manhatane.
Tikriausiai tarp jūsų klientūros aptiktume nemažai garsių, bent jau Valstijose, žmonių.
– Teisybė, tačiau nemėgstu minėti jų pavardžių. Tarp jų yra ir Holivudo aktorių, muzikantų, politikų, verslo didžiūnų. Neretai jie nemėgsta būti paminėti, o aš – apie juos šnekėti. Noriu, kad mano darbai patys apie save kalbėtų.
Kaip reaguojate į teiginius, esą brangakmeniai pasižymi tam tikromis savybėmis, gali privilioti sėkmę, pinigų, esą jie turi būti pasirenkami, pavyzdžiui, pagal gimimo datą?
– Atvykęs į Ameriką, tuo pasidomėjau kultūriniais tikslais. Radau daugybę sąrašų su akmenų savybėmis, bet visi jie buvo skirtingi, tad nuo to sykio jų niekam neperšu. Apskritai labai nemėgstu visokių „naujojo amžiaus“ prietarų. Nors žmona, pavyzdžiui, mano, kad jos akmuo yra opalas arba turmalinas, ir dėl to daugiausia juos nešioja. Aišku, gerai, kad nemano, jog jos akmenys yra deimantai ar Kašmyro safyrai (šypsosi).
Jūs – vienas nedaugelio lietuvių juvelyrų, baigusių ne Talino dailės institutą, o tuometį Vilniaus dailės institutą (dabar – akademija). Kokias ten įdiegtas pamokas prisimenate ir kokių principų laikotės?
– Dizaino katedros vedėjas Feliksas Daukantas buvo sumanęs parengti tris juvelyrus, galbūt net kada nors katedroje įsteigti juvelyrikos padalinį. Bet iš tikrųjų beveik visko teko išmokti pačiam. Tačiau dviem žmonėms esu ypač dėkingas – dėstytojams, juvelyrikos meistrams Kazimierui Simanoniui ir P. Garškai. Jie man labai padėjo, be jų tikriausiai nebūčiau tapęs juvelyru.
Kita vertus, esu laimingas, kad baigiau Dailės institutą. Laikui bėgant pradėjau suprasti, kokį jame gavau išsilavinimą: nė kiek ne blogesnį nei kokios nors Amerikos dailės akademijos, pavyzdžiui, Rodailando dizaino mokyklos. Dailės institutas nei piešimo, nei meno istorijos dėstymo lygiu, nei suteikiamu bendru išsilavinimu nebuvo prastesnis. Žinoma, išskyrus satanistinę sovietinę filosofiją ir komunistų istoriją.
Kas padarė didžiausią įtaką jūsų estetikos suvokimui?
– Tai, ką esu sukūręs, galiu paskirstyti į du visiškai skirtingus periodus: savo darbus prieš išvykstant į JAV ir tai, ką dariau jau ten nuvykęs.
Lietuvoje esu sukūręs daug sagių ir pakabučių su skulptūrėlėmis, tapytais paveikslėliais, tekstais… Manau, Taikomosios dailės muziejus dar keletą turi. Porą geriausių mano darbų įsigijo kažkuris Maskvos dailės muziejus. Įdomu, ar tebeturi.
Vienintelis juvelyras, padaręs man tiesioginę įtaką, buvo vokietis Hermanas Jungeris. Pamatęs jo darbų nuotraukų knygoje, kelerius metus prieš išvažiuodamas į Ameriką papuošalus kūriau tarsi mažyčius daiktus ar instrumentus. Daug nebrangių papuošalų, emaliuotus geometrinius auskarus ar sidabrinius su trupučiu aukso žiedus pardavinėdavau Dailės fondo parduotuvėje.
Atvykęs į JAV, metus kitus visiškai nežinojau, ką darysiu. Mačiau, kokius papuošalus čia žmonės kuria, ir jie man ėmė vis labiau ir labiau nepatikti. Nusprendžiau, kad reikia padaryti kažką, kas bus radikaliai skirtinga. Ir kažkaip pasisekė – į galvą atklydo vizija, iš kurios semiuosi jau daugiau nei dvidešimt metų. Ji apima ir formas, ir išvaizdą, ir gamybos principus. Papuošalai turi atrodyti kaip rankų darbo kūriniai ir kartu kaip koks įsivaizduojamas senas ir labai gražus papuošalas.
Žmonės tai vertina, nors toli gražu ne visiems mano papuošalai patinka. Moterys, kurios nešioja didžiulius deimantus ar naujausios mados laikrodžius, į mano papuošalus net nežiūrės. Bet man tokių klienčių ir nereikia, nes jos ir knygų neskaito.
Tai kaip apibūdintumėte moteris, kurios nešioja jūsų papuošalus?
– Dažniausiai jos – inteligentiškos, mėgstančios meną. Turtingumas čia nėra lemiantis veiksnys. Ne kartą iš klienčių girdėjau, kad jos taupė pinigus mano papuošalams, rinkosi juos keletą metų. Tokios ir yra pačios įdomiausios – jos dažnai daugiau už mane patį gali kalbėti apie mano darbus, tad vis ką nors naujo apie juos sužinau.
Ar pats nešiojate papuošalus?
– Ne, net laikrodžio nenešioju. Tik prieš susituokdamas bažnyčioje pasidariau vestuvinį žiedą, kuris yra visiškai nepanašus į kitus mano papuošalus (šypsosi).
Minėjote, kad esate gana konservatyvus, nemėgstate šiuolaikinio meno ir šiandienių simuliacijų. Ar nesvarstote kada nors persikraustyti į senosios kultūros lopšį – Europą?
– Taip, senokai esame atidavę televizorių nelegaliems imigrantams iš Gvatemalos ir esu tik girdėjęs, kad mieste restauravo Moderniojo meno muziejų. Tikrai mielai gyvenčiau Europoje, tik jau dabar esu per giliai įleidęs šaknis Amerikoje. Joje mano darbas, namai, draugai. Bet neatmetu galimybės kada nors persikelti į Europą. Tuo labiau kad čia viskas taip arti, o atstumai JAV tikrai vargina.
Bičiulis, geriausios Vašingtono parduotuvės savininkas, mėgsta pasakoti istoriją apie žinomą italų juvelyrą, kuris, paėmęs į rankas mažą mano pakabutį, pasakė: „Už šio daiktelio yra du tūkstančiai metų meno ir istorijos.“ Tai buvo nuostabus pagyrimas. Viliuosi, kad bent šiek tiek esu jo vertas.
