Atominės elektrinės projektas – lyg į skirtingas puses politikų traukiamas vežimas
Politikai joja ant branduolinės jėgainės projekto tarsi ant nugainioto kuino. Artėjantys Seimo rinkimai tikrai nepadeda ieškoti „nacionalinio sutarimo“ dėl potencialaus amžiaus projekto Lietuvoje. Vietoje bendrų sprendimų stengiamasi įgelti oponentams ir sužadinti daugiau savo rinkėjų gąsdinant juos įvairiais apokaliptiniais vaizdais.
Atominės elektrinės rėmėjai piktinasi, kad abejojantys šiuo projektu yra bemaž valstybės priešai, nes nenori tikros Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Branduolinės energetikos priešininkai taip pat nesivaržo rinkdamiesi argumentus: pavyzdžiui, Žaliosios politikos instituto prezidentas Linas Balsys per Rusijos agentūrą „Regnum“ piešia baisų vaizdą, kad ES gali siekti paversti Lietuvą visos Europos branduolinių atliekų kapinynu. Emocijos kyla, argumentai tampa vis keistesni ir vis labiau tolstantys nuo svarbiausių branduolinės elektrinės projekto klausimų.
Danijos profesorius Ole Wæveris dar 1995 m. gana tiksliai apibūdino, kodėl šiuolaikiniai politikai taip pamėgo „grėsmės retoriką“. Anot O. Wæverio, politikai, siekdami pritraukti auditorijos dėmesį ir imtis netradicinių priemonių, vis dažniau suteikia įprastai problemai gyvybinės svarbos ir saugumo etiketes. Taip paprasta problema, kuri galėtų būti sprendžiama įprastai, tampa politizuota ir galiausiai saugumizuota. O tokioms problemoms spręsti jau gali būti tinkami vos ne bet kokie metodai, kurių visuomenė įprastu atveju greičiausiai nepateisintų. Pats O. Wæveris mano, kad problemų saugumizavimas iš principo yra blogas reiškinys – jis iškraipo normalios politikos procesą, o pačių problemų spręsti anaiptol nebūtinai padeda.
Branduolinės elektrinės projektas Lietuvoje jau tapo tipiniu saugumizuotos problemos pavyzdžiu. Tik vieni politikai gąsdina, kad be atominės energetikos Lietuva liks priklausoma nuo Rusijos, o kiti – kad lietuviams gresia išnykimas nuo branduolinės katastrofos arba bent jau amžinas skurdas dėl nepakeliamų elektrinės statybos išlaidų ir skolų. Politikai taip įsijautė į šios problemos eskalavimą, kad teko patiems pripažinti, jog nebesugeba jos išspręsti. Didelė dalis Seimo narių ir kitų politikų mano, kad reikia kreiptis tiesiogiai į tautą – rengti referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Dvi iniciatyvos
Pirmasis inicijuoti referendumą dėl atominės elektrinės ėmėsi visai neseniai įsteigtas Žaliosios politikos institutas, kuriam vadovauja buvęs prezidentės patarėjas L. Balsys. Kovo 20 d. buvo įregistruota iniciatyvinė grupė, renkanti piliečių parašus konsultaciniam (patariamajam) referendumui dėl vieno klausimo skelbti: „Sprendimas statyti branduolinę (atominę) elektrinę Lietuvos Respublikos teritorijoje priimamas tik Tautos referendumu.“ Kitaip tariant, norima surengti referendumą dėl referendumo surengimo.
Dar viena iniciatyvinė grupė buvo įregistruota balandžio 11 dieną. Jos tikslas – surinkti 300 tūkst. parašų, kad būtų skelbiamas privalomasis referendumas ir jo metu būtų siūloma „uždrausti projektuoti, statyti ir eksploatuoti branduolines (atomines) elektrines Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Tarp šios iniciatyvinės grupės narių – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis ir nemažai kitų šios partijos atstovų.
L. Balsys nesureikšmino fakto, kad tai pačiai problemai vienu metu bandoma rengti du referendumus ir nesibaiminama, kad taip tik bus trikdomi rinkėjai ir barstomi potencialūs piliečių parašai: „Mes, organizuodamiesi šiai iniciatyvai, kvietėme visas politines jėgas ir partijas palaikyti referendumo idėją. Po mūsų iniciatyvos atsirado ir Seimo narių, kurie įregistravo referendumo skelbimo projektą Seime, paskui buvo įregistruota kita iniciatyvinė grupė, sprendžianti kitą klausimą. Visi mes einame viena linkme, turime tą pačią idėją. Man džiugu, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie mato, jog [branduolinės elektrinės] projektas Lietuvai yra nereikalingas, – teigė L. Balsys. – Už mūsų iniciatyvą žmonės aktyviai pasirašo, aš nežinau, kur dar jie pasirašo. Tačiau mes nei konkurentai, nei varžovai, mes – bendraminčiai.“
Jei vienai ar kitai iniciatyvinei grupei per 3 mėnesius pavyktų surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių parašų arba Seime bus pritarta skelbti referendumą, jis greičiausiai įvyks kartu tu Seimo rinkimais spalio 14 dieną. Vis dėlto L. Balsys pripažįsta, kad surinkti 300 tūkst. parašų nėra lengva užduotis: „Pagalvokite, kiek Lietuvoje liko gyventojų, o surinkti vis tiek reikia 300 tūkst. parašų. Bet kuriuo atveju diskusija visuomenėje jau yra įsidegusi ir anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ji duos teigiamą rezultatą, kad Baltijos jūros regione nebus atominių elektrinių.“
Žalieji – biokuro lobistų šaukliai?
Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad net skambiai ginantys visuomenės interesus ir nuoširdžiai siekiantys ekologinio saugumo Lietuvoje žalieji suaktyvėja tuomet, kai juos paskatina suinteresuotos verslo grupės. Nieko keisto, kad prieš naują branduolinę elektrinę garsiausiai pasisako biokuro pramonės atstovai ir dujas įpratę vartoti energetikai. Būtent jų įsitikinimu branduolinė elektrinė Lietuvoje nereikalinga, nes šilumos ir elektros energijos poreikį galėtume patenkinti naudodami vietinius atsinaujinančius šaltinius, ypač – biomasę.
Žaliosios politikos instituto rėmėjai siekia referendumo, kad būtų galima surengti… referendumą.
Tačiau Lietuvoje net ir gražūs užmojai linkę virsti monopolizuotomis struktūromis. Štai ir biokuro sektoriuje dominuojančią padėtį (per 40 proc. patiektos produkcijos) 2010 m. užėmė ICOR grupės valdoma įmonė „Bionovus“. 2010 m. biokuro sektoriaus atstovams pavyko „prastumti“ Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurios būtų užtikrinusios bemaž nuolatinį biokuro kainų didėjimą. Tik po prezidentės Dalios Grybauskaitės veto Seimas susizgribo ir pakeitė šias nuostatas. „Biokuras yra prioritetas, nes jis mažina priklausomybę nuo dujų ir yra daug pigesnis nei dujos. Tačiau šiuo atveju, prisidengiant geromis biokuro idėjomis, įstatymas buvo sukonstruotas taip, kad iš biokuro pagamintos šilumos kaina galėjo didėti kartu su dujų kaina. Šilumos tiekėjams tai reikštų didelį pelną vartotojų sąskaita, o vartotojams – nemažėjančias šildymo sąskaitas“, – tuomet teigė energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
L. Balsys nutylėjo Žaliosios politikos instituto ir referendumo iniciatyvinės grupės sąsajas su buvusios „Rubicon Group“ žmonėmis. Žaliosios politikos instituto rėmėjų sąraše nurodytos tik kelios kompanijos: bendrovės „Stiklo meistrai“ ir „4energia“ bei koncernas „Achemos grupė“. Tačiau parašus dėl referendumo rengiančios iniciatyvinės grupės pagrindiniu rėmėju (Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iki gegužės 2 d.) buvo dabartinis biomasės energetikos asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas. Jis, kaip fizinis asmuo, parėmė referendumo iniciatyvinę grupę 20 tūkst. litų. R. Lapinskas iki 2010 m. buvo vienas iš septynių „Rubicon Group“ valdybos narių ir akcininkų, tačiau vėliau nuo jos atskilo, o dabar taip pat yra „Bionovus“ konkurentės bendrovės „Biovoice“ valdybos pirmininkas.
Bėgantys nuo atsakomybės
Nors kai kurie konservatoriai pritaria galimo referendumo įdėjai, didesnė dalis jų nemato reikalo jo rengti. „Seimas yra tautos įgaliotas spręsti visus klausimus, į kuriuos reikia įsigilinti nagrinėjant projektą, ekonominį pagrindimą, skaičiavimus. Kiekvienas Lietuvos pilietis tam negalėtų skirti tiek laiko ir neturėtų kompetencijos, kokią turi Seimo nariai. Neabejoju, kad Seimas yra visiškai įgaliotas šitą klausimą spręsti ir duos vieną ar kitą pagrįstą atsakymą“, – teigė energetikos ministras A. Sekmokas, kovo pabaigoje atsakinėjęs socialdemokratams, ar nederėtų palaukti tautos sprendimo. Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškė, kad opozicija, bandydama inicijuoti referendumą dėl atominės elektrinės statybos, tik užsiima priešrinkiminiu populizmu. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė taip pat argumentuoja, kad Seimas nuo pat 2007 m. ne kartą patvirtino Lietuvos pasirengimą statyti naują atominę elektrinę ir todėl nereikia vėl ir vėl grįžti prie šio klausimo.
Priekaištai opozicijai nėra visiškai be pagrindo. Lietuvoje pastarąjį kartą sėkmingas referendumas įvyko bemaž prieš gerą dešimtmetį – 2003 m. vykęs referendumas dėl Lietuvos narystės ES. Nuo to laiko visi kiti bandymai baigėsi nesėkme, nes, kad būtų pritarta referendumo klausimui, reikia, jog už jį balsuotų bent 50 proc. visų rinkėjų. O Lietuvoje net per Seimo rinkimus prie balsadėžių nebeateina 50 proc. rinkėjų. Tačiau tai nestabdo politinių partijų nuo nuolatinių bandymų rinkti parašus, ypač – prieš rinkimus. Pirmiausia dėl to, kad agitacija dėl referendumo – puiki proga patraukti bent dalį piliečių, pailginti formaliai trumpą rinkimų agitaciją ir turėti papildomą sąskaitą agitacijai.
… o Energetikos ministerija įsitikinusi, kad būna.
Buvęs energetikos viceministras, o dabar nepriklausomas ekspertas Romas Švedas mano, kad politikai neatsakingai politikuoja. „Politikai, teikdami šį klausimą referendumui, bėga nuo atsakomybės ir slepiasi už Lietuvos žmonių nugaros. Lietuvos politikai prieš 5 metus priėmė įstatymą, kuriame aiškiai parašyta, kad Lietuva stato naują atominę elektrinę. Jei politikai manė, kad jų įgaliojimai nėra pakankami ir reikia pasitarti su tauta, tai tuomet reikėjo rengti referendumą. Tuomet politikai pavedė Vyriausybei imtis naujos atominės elektrinės projekto, Vyriausybė pradėjo derybas su kaimynais, surado strateginį investuotoją. Ir dabar tie patys politikai sako, kad jiems reikia tartis su tauta, – stebisi R. Švedas. – Neatsakingo politikavimo skaudžiausia pasekmė – mūsų reputacija. Jos kaina yra milžiniška. Mes jau sutarėme su kaimynais, suradome strateginį investuotoją, turime ES paramą. Tai apibūdina mus kitų potencialių partnerių ir investuotojų akyse. Kaip mes galime pritraukti ir imtis kitų didelių projektų, jei taip blaškomės?“
Užtektų vietos po saule
Vis dėlto svarbiausia, kad tiek atominės elektrinės šalininkai, tiek oponentai linkę piktnaudžiauti argumentais, atitraukiančiais dėmesį nuo išties rimtų klausimų. Ar atsisakę statyti Lietuvoje atominę elektrinę padidinsime savo saugumą? Baltarusijos ir Rusijos nenoras laikytis visų tarptautinių procedūrų rengiantis atominių elektrinių statybai ir precedentai, kuomet griūva dar statomų naujų elektrinių (jėgainės „Leningrad-2“ atvejis) konstrukcijos, leidžia manyti, jog Lietuvos atominė elektrinė gali būti saugiausia iš trijų šiame regione atsirasiančių elektrinių. Tačiau net ir aukščiausiu lygiu keldami saugumo klausimus Lietuvos atstovai negali užkirsti kelio statyti elektrinių Kaliningrade ar Baltarusijoje.
Ar užtikrinsime savo energetinę nepriklausomybę, jei turėsime naują AE? Energetikai pabrėžia, kad kalbėti apie energetinę nepriklausomybę iš esmės yra absurdiška, nes neįmanoma būti „nepriklausomam“ nuo kitų šalių, ypač elektros energijos srityje. Siekdami būti integralia ES elektros tinklų dalimi, statyti jungtis su Lenkija ir Švedija, mes neišvengiamai būsime viso regiono infrastruktūros dalimi ir jausime šios rinkos svyravimus ir galimus sutrikimus. Energetikai pabrėžia, kad jau nuo 2016 m. Baltijos jūros regione, ypač Lenkijoje ir Baltijos šalyse, ims trūkti elektros energijos, todėl itin svarbūs taps nuolatinės galios generaciniai pajėgumai. Energetikai, svarstydami elektros energijos poreikių scenarijus, tikina, kad svarbu ne tai, ar mums reikia alternatyvios energetikos, ar atominės. Esminis klausimas – ar apskritai net ir išnaudoję visus pajėgumus nepritrūksime elektros energijos. Lenkijoje jau dabar baiminamasi, kad po 2014 m. dėl neplanuotų avarijų ir menkų bazinių generacijos pajėgumų gali prasidėti elektros sistemos „užgesimai“ (angl. „black-out“). Lietuvos energetikos ministerijos skaičiavimais, Lietuvą ištikus tokiems elektros energijos pertrūkiams, nuostoliai galėtų siekti 500–800 mln. litų.
Tad svarbiausias klausimas turėtų būti, ar mes galime mažiau trukdyti patiems sau visavertiškai įsitraukti į elektros energijos regionines sistemas ir būti joje aktyvūs žaidėjai. Energetikos ministerijos, prezidentūros skaičiavimais, regione gali veikti iki 5 atominių elektrinių ir jos vis tiek paliks pakankamai erdvės atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Veikiant elektros energijos biržai regione galime tikėtis, kad bemaž visuomet turėsime galimybę rinktis iš skirtingų elektros energijos tiekėjų. Vis dėlto būti šiame turguje tik pirkėju gali kainuoti brangiau nei turint ir pardavėjo, ir aktyvaus dalyvio svorį.
Tačiau politikams šiuo metu svarbiausias tikslas yra rinkimai. Ir dėl jų jie linkę maksimaliai išnaudoti rinkėjų baimę ir nerimą. Turint galvoje, kad daliai dabartinių politikų karjera jau bus pasibaigusi po 2020 m., jiems mažiau rūpi tai, kaip tuomet gyvens Lietuva.
