Po Fukušimos avarijos prabilta apie branduolinės energetikos saulėlydį.
Po branduolinės katastrofos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje per visą pasaulį nusirito baimės ir nerimo banga. Atsiritusi iki Lietuvos panika vėl sukėlė abejonių, ar Lietuvai reikia atominės elektrinės. Tačiau daugeliu atvejų skaičius ir argumentus keičia emocijos ir baimė, kylančios dėl nežinomybės.
Dalis valstybių, kuriose veikia branduolinės jėgainės arba kurios ketina statyti naujas, jau suskubo paskelbti moratoriumus branduolinei energetikai plėsti arba bent jau persvarstyti savo ketinimus. Bene radikaliausiai pasielgė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, prieš svarbius Vokietijos žemių rinkimus paskelbusi trijų mėnesių moratoriumą planams pratęsti kelių seniausiai veikiančių branduolinių elektrinių veiklos terminus. O vienas valdančiosios koalicijos partnerių, Liberalų demokratų partijos (FDP) generalinis sekretorius Christianas Lindneris, kovo 29 d. pareiškė, kad reikėtų visiškai uždaryti 8 iš 17 Vokietijos branduolinių jėgainių.
Lietuvoje taip pat kilo naujų diskusijų dėl atominės elektrinės reikalingumo ir galimos rizikos. Jas dar labiau sustiprino pranešimai iš Baltarusijos, kur planai statyti branduolinę elektrinę tik apie 50 kilometrų nuo Vilniaus po truputį juda į priekį. Kovo 15 d. Minske buvo pasirašyti bendradarbiavimo susitarimai tarp Rusijos valstybinės atominės energetikos bendrovės „Rosatom“ ir Baltarusijos energetikos ministerijos. Juose numatoma, kad Rusijos įmonė „Atomstrojeksport“ iki 2018 metų turėtų pastatyti 2,4 tūkst. MW galios dviejų reaktorių atominę elektrinę. Tiesa, baltarusiams dar reikia užsitikrinti 6 mlrd. JAV dolerių kreditą, kuris būtų skirtas atominės elektrinės statybai finansuoti. Maža to, Kaliningrado srityje rusai taip pat ketina statyti atominę elektrinę ir intensyviai ieško partnerių.
Tokioje „branduolinėje apsuptyje“ netrūksta ir vietinių skeptikų, teigiančių, kad branduolinė energetika Lietuvai neleis atsikvėpti nuo energetinės priklausomybės, o dar net nepradėtos statyti elektrinės sąnaudos gali viršyti bet kokius pradinius skaičiavimus. Ilgą laiką branduolinei energetikai buvusi tolerantiška visuomenė žaibiškai pakeitė savo nuomonę – po Fukušimos katastrofos, skirtingų apklausų duomenimis, tik maždaug 11–23 proc. pritartų atominės elektrinės Lietuvoje statybai. Tiesa, Visagino atominės elektrinės Išorinių reikalų direktorius Rimantas Vaitkus teigė, kad Fukušimos avarija derybų su potencialiais strateginiais partneriais dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje nepaveikė. „Derybos vyksta intensyviai. Viskas daroma labai profesionaliai. Reakcijos į Fukušimos tragediją yra labai emocinės. Žinoma, saugumo reikalavimai bus dar labiau sustiprinti ir visi gamintojai į tai atsižvelgs“, – teigė R. Vaitkus.
Panika ir emocijos, supančios branduolinės energetikos tematiką, patvirtina klasikinę taisyklę, kad labiausiai bijome to, ko nesuprantame. Retas mūsų turi reikiamų žinių apie branduolinių elektrinių statybos sąnaudas, galimus rizikos veiksnius ar ekonominį efektyvumą, o techninių subtilybių apskritai nebaigus specialių mokslų negalima suprasti. Šias žinių spragas dažniausiai užkamšome gandais ar net tikslinga dezinformacija, kuri skleidžiama tam tikrų interesų turinčių grupių. Aptarsime keletą dažniausių stereotipų, susijusių su branduoline energetika.
Atominė – brangiausia elektrinė
Tiesa. Palyginti su anglimis ar dujomis kūrenamomis elektrinėmis, atominės elektrinės – itin brangios.
Iki šiol nėra jokių oficialių ir net preliminarių skaičiavimų, kiek galėtų kainuoti atominė elektrinė Lietuvoje.
Pirmiausia dėl to, kad niekas nežino, kokio galingumo reaktoriai galėtų būti statomi, kiek jų ir kas to imtųsi. Todėl bet kokie svarstymai apie dešimt ar penkiolika milijardų JAV dolerių – vis dar yra paprasčiausi spėliojimai.
Vis dėlto kai kurie rimti tyrimai leidžia apibendrintai nurodyti apytiksles galimos statybos išlaidas. 2010 metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) išleido studiją, kurioje įvertino skirtingų elektrinių tipų statybos ir elektros energijos savikainos sąnaudas. Šios studijos tikslas – įvertinti potencialią elektros energijos kainą skirtingose elektrinėse, kurios galėtų būti pastatytos iki 2015-ųjų. Būtina pastebėti, kad į atominių elektrinių projektų sąmatą įtraukiama ne tik pati statyba, bet ir elektrinės uždarymas bei branduolinio kuro saugojimo išlaidos.
Kaip patvirtino R. Vaitkus, ir Lietuvos atveju „pagal tarptautinius standartus būtų įvertinamos visos sąnaudos ir įskaičiuojamos nuo pirmosios pagamintos kilovatvalandės“.
EBPO studija, įvertinusi 20 atominių elektrinių, nustatė, kad 1 kW galios statybos sąnaudos svyruoja nuo 1 600 iki 5 900 JAV dolerių (atitinkamai – nuo 3 800 iki 14 000 litų). Tad pastatyti, tarkime, 1 000 MW galios atominę elektrinę galėtų kainuoti nuo 3,8 mlrd. iki 14 mlrd. litų, dviejų reaktorių, arba 2 000 MW – nuo 7,6 mlrd. iki 28 mlrd. litų.
Didelis kainų skirtumas minėtoje studijoje aiškinamas skirtingomis pasirengimo sąlygomis ir labiausiai priklauso nuo to, kur statoma elektrinė. Vakarų Europoje ir, pavyzdžiui, Kinijoje sąnaudos skiriasi smarkiai. Vis dėlto vidutinės (medianinės) 1 kW sąnaudos siekia 4 100 JAV dolerių (apie 9,8 tūkst. litų), tad Lietuvai pastatyti 2 000 MW atominę elektrinę (būtent maždaug tokios galios projektas ekspertų dažnai vertinamas kaip optimalus) kainuotų beveik 20 mlrd. litų.
Vis dėlto ši suma taip pat labai preliminari. Pirmiausia, joje neįskaičiuotos galimos kapitalo sąnaudos, susidarysiančios dėl palūkanų normų bei kitų kreditų aptarnavimo išlaidų, kurios susidarytų dėl ilgo projekto įgyvendinimo laiko. Vadinamosios „vienos nakties“ (angl. overnight construction costs) išlaidos realiai gali būti iki 30 proc. didesnės – kuo ilgiau trunka statybos, tuo labiau auga išlaidos. EBPO skaičiavimai rodo, kad pigiausia pastatyti dujomis kūrenamas elektrines: jų statybos kainuotų nuo 520 iki 1 800 JAV dolerių (1 240 iki 4 290 litų) už 1 kW. Senosios kartos anglimis kūrenamos elektrinės kainuotų nuo 900 iki 2 800 JAV dolerių (2 145 iki 6 670 litų) už įrenginių galios 1 kW, tačiau naujosios anglies elektrinės su išmetamųjų dujų CO2 sulaikymo filtrais gali net viršyti atominių elektrinių statybos sąnaudas: jų išlaidos šiuo metu svyruotų nuo 3 223 iki 6 268 JAV dolerių (7 680 iki 14 950 litų) už 1 kW. Vėjo jėgainių statyba, anot EBPO studijos, kainuotų nuo 1 900 iki 3 700 JAV dolerių (4 530 iki 8 820 litų) už kW.
Kiek kainuoja elektros energija?
Nepaisant didelių atominių elektrinių statybos sąnaudų, atominės elektrinės yra patrauklios, nes jų generuojama elektros energija yra pigi ir sąlygiškai nedaug priklausanti nuo žaliavų kainų svyravimų. Atominėse elektrinėse pagaminamos elektros energijos kainų struktūroje žaliavų išlaidos sudaro tik 9–16 procentų. Be to, palyginti su kitomis elektrinėmis, branduolinės jėgainės praktiškai neišmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tiesa, būtina pastebėti, kad branduoliniams reaktoriams aušinti reikia daug vandens, o atgal išleidžiamas aukštesnės temperatūros vanduo gali veikti vietinę aplinką.
Anglys yra vis dar itin patrauklus energijos šaltinis generuojant elektros energiją – būtent jos yra pagrindinis resursas Kinijoje ir net Lenkijoje. Tačiau būtent anglimis kūrenamos elektrinės patiria daugiausia spaudimo dėl jų keliamos taršos, o naujos kartos anglies elektrinės, kuriose būtų montuojami CO2 sulaikymo filtrai, vis dar yra labai brangios. Tad šio tipo elektrinių sąnaudoms vis daugiau įtakos daro CO2 taršos mokesčiai. Anglies elektrinės vidutiniškai pastatomos per ketverius metus, o anglių kainos yra palyginti stabilios.
Dujomis kūrenamos elektrinės yra patrauklios dėl mažų statybos išlaidų ir greito įgyvendinimo – kaip nurodo EBPO studija, kapitalo investicijos dažnai trunka dvejus trejus metus. Vis dėlto elektrinės, naudojančios dujas elektros energijai gaminti, labai priklausomos nuo dujų kainų. Apie 70 proc. elektros energijos kainos yra nulemta dujų kainos. Pastaraisiais metais būtent šis aspektas neleisdavo tiksliau įvertinti galimos elektros energijos kainos dujomis kūrenamose elektrinėse. Be to, dujų tiekimo problemos, priklausomybė nuo dujų tiekėjų, turimos infrastruktūros taip pat riboja dujomis kūrenamų elektrinių plėtrą.
Alternatyvių šaltinių – pirmiausia vėjo – jėgainės yra patrauklios dėl to, kad jų pagaminamos elektros energijos kainos nėra veikiamos kitų žaliavų kainų. Vis dėlto vėjo elektrines, ypač esančias jūroje, gana brangiai kainuoja prijungti prie egzistuojančių elektros tinklų. Jas dažnai reikia integruoti į elektros energijos akumuliacines sistemas. Tačiau svarbiausia, kad šio tipo generatorių efektyvumas smarkiai svyruoja – vidutiniškai išnaudojamas tik 21–41 proc. ant žemės pastatytų vėjo jėgainių galingumo (jūroje šis rodiklis siekia 34–43 proc.). Saulės energijos sistemos kol kas išnaudoja tik 10–25 proc. savo generacinių galimybių.
Atominės elektrinės, palyginti su dujomis ar anglimis kūrenamomis elektrinėmis, yra itin priklausomos nuo kapitalo investicijų. Bandant apskaičiuoti galimą elektros energijos savikainą, svarbiausiu veiksniu tampa pinigų kaina – t. y. palūkanų normos, kurios taikomos investicijoms (turint galvoje, kad paprastai tokio masto projektai vykdomi pagal kreditavimo sutartis). EBPO studijoje pateikti du scenarijai. Jie skiriasi tik palūkanų normomis, kurios potencialiai būtų taikomos investicinių projektų kreditams. Šie scenarijai atskleidžia, kaip gali skirtis elektros energijos savikaina atsižvelgiant į „pinigų kainą“.
Esant 5 proc. palūkanų normai pigiausia elektros energiją būtų gaminti atominėse elektrinėse. EBPO tyrimų duomenys rodo, kad kilovatvalandės kaina būtų nuo 0,029 (Pietų Korėjoje) iki 0,082 (Vengrijoje) JAV dolerio (arba nuo 0,069 iki 0,196 lito). Ši savikaina apskaičiuota įtraukus ne tik pradines investicijas, kuro kainas, bet ir būtinus atnaujinimus, atliekų saugojimą ir elektrinės uždarymo išlaidas. Kaip tik tai didina atominių elektrinių pagaminamos elektros energijos savikainą. „Ignalinos atveju uždarymo ir kuro saugojimo išlaidos nebuvo tinkamai įtrauktos į elektros savikainą, be kita ko, ir todėl, kad Ignalinos AE dirbo trumpiau nei buvo projektuota, tad neužteko laiko sukaupti lėšų uždarymo darbams“, – aiškino R. Vaitkus.
EBPO skaičiavimai pateikti remiantis prielaida, kad elektrinė turėtų veikti 60 metų. Tačiau jei palūkanos sudarytų 10 proc., kilovatvalandės savikaina šokteltų ir kainuotų nuo 0,1 iki 0,33 lito. Europoje vidutinė atominėje elektrinėje pagamintos kilovatvalandės kaina būtų apie 0,15 (esant 5 proc. palūkanoms) arba 0,25 lito (esant 10 proc. palūkanoms). Studijos rodo, kad anglimis ar dujomis kūrenamos elektrinės gali būti rentabilesnės, jei palūkanų normos yra aukštos. Vis dėlto tai, kad nuo dujų kainos priklauso net 70 proc. šiose elektrinėse pagaminamos elektros energijos kainos, ilgesnėje perspektyvoje neleistų būti tikriems dėl stabilių sąnaudų. O dabartinė situacija, kai Lietuva už dujas moka gerokai daugiau nei kitos Europos šalys, leidžia manyti, kad EBPO vidurkius gerokai pakeistų.
Alternatyvioji energetika, esant dabartinėms technologijoms, nepriklausomai nuo palūkanų normų išliktų brangiausia.
Nuo ko miršta žmonės?
„Žmonės nuo bičių įkandimo miršta dažniau nei nuo atominių elektrinių išmetamos radiacijos“, – teigia ilgametis branduolinių elektrinių inžinierius Kazys Almenas. Sunku pasakyti, ar mirtis nuo alergijos, sukeltos bitės įkandimo, yra mažiau baisi, nei mirtis nuo radiacijos, tačiau mūsų psichika yra pripildyta apokaliptinių vaizdų, kuriuos gali sukelti branduolinės nelaimės.
Radiacijos mes bijome labiau nei bičių, tačiau ir toliau skraidome lėktuvais, o nemaža dalis – rūko, nors būtent skrydžiai lėktuvais ar rūkymas padidina mūsų patiriamos natūralios radiacijos kiekius. Vidutinė metinė Lietuvos gyventojo patiriama apšvitos dozė yra 2,63 milisiverto (mSv), o JAV gyventojas vidutiniškai patiria 6,2 mSv radiacijos dozę per metus. Kasdien po pakelį cigarečių surūkantis žmogus per metus patiria 80 mSv radioaktyvių jonų poveikį. Palyginimui – vidutinis po Černobylio avarijos evakuotų žmonių apšvitos lygis buvo 33 mSv.
Fukušimos atominės elektrinės avarijos sužadino dar Černobylio katastrofos sukeltas baimes. Branduolinė energetika vėl pradėta vadinti pavojingiausia elektros energijos gamybos rūšimi. Vis dėlto tai, kad apie branduolines katastrofas mes gauname daugiau grėsmingų žinių, nereiškia, kad žmonės nežūsta dėl avarijų tradicinius energijos resursus naudojančiose elektrinėse.
2010-aisiais EBPO, remdamasi Paulio Scherrerio instituto surinktais duomenis apie incidentus elektros pramonėje tarp 1969 ir 2000 metų, apibendrino, kad per šį laikotarpį iš viso buvo užregistruota 1 870 incidentų. Kiekviename jų žuvo ne mažiau kaip 5 žmonės. Iš viso aukų skaičius sudarė 81 258 žuvusiuosius.
Nuo pat 1952 metų, kai civilinėms reikmėms buvo pradėta naudoti branduolinė energija, iki Fukušimos katastrofos buvo užregistruotos 63 mirtys, įvykusios dėl incidentų atominėse elektrinėse. Iš jų 53 mirtys įvyko per Černobylio elektrinės sprogimą. Tai mažiau, nei žuvusiųjų nuo vėjo elektrinių – nuo 1970 metų šio tipo objektuose užfiksuotos 73 mirtys.
Esama įvairių skaičių, kiek dar gyvybių pareikalavo Černobylio katastrofa dėl radiacijos. Oficialiai 237 žmonėms, dalyvavusiems gesinant gaisrus Černobylio elektrinėje, buvo nustatyta spindulinė liga. Europos Komisija, Pasaulio sveikatos organizacija, Tarptautinė atominės energetikos agentūra savo ataskaitose minėjo, kad radiacija, pasklidusi po Černobylio katastrofos, per 70 metų potencialiai galėtų sukelti tarp 9 ir 33 tūkst. mirčių. Tačiau net maksimalus potencialių mirčių skaičius dėl Černobylio katastrofos beveik prilygsta tragedijai, kuri kilo dėl hidroelektrinės avarijos ir pralaužtos užtvankos Kinijoje 1975 metais. O kalbant apie latentinį ne branduolinės energetinės pramonės poveikį žmonių sveikatai, skaičiuojama, kad net iki 288 tūkst. priešlaikinių mirčių per metus gali sukelti tradicinių energetinių produktų (naftos, dujų, anglies ir pan.) vartojimas pasaulyje. Tačiau apie šį pavojų mes net nesusimąstome.
Fukušimos avarijos vietoje rasti du žuvę elektrinės darbininkai. Kol kas per anksti net spėlioti, kokį ilgalaikį poveikį avarijos vietoje dirbusiems darbininkams ar netoli elektrinės gyvenusiems žmonėms turės pasklidusi radiacija. Tačiau net ir po šios avarijos atominės energetikos rizika neviršys kitų elektros sektorių rizikingumo lygio. Be to, Černobylio ir Fukušimos tragedijos privers šio tipo elektrinėms taikyti dar didesnio lygio saugumo standartus.
