Boro rūgštis jau seniai užėmusi garbingą vietą vyresniosios kartos sodininkų vaistinėlėse. Tam buvo kelios priežastys: galimybė preparatą lengvai įsigyti, jo pigumas ir nauda augalams.
Visgi nuomonės dėl boro rūgšties naudos išsiskiria. Vieni sodininkai ją laiko universaliu stebuklingu vaistu, kiti yra įsitikinę, kad be to „stebuklo“ galima puikiai apsieiti.
O tiesa, kaip įprasta, slypi kažkur per vidurį.
Kodėl augalams reikalingas boras
Norint efektyviai naudoti boro rūgštį, būtina suprasti, kokį vaidmenį boras atlieka augalų gyvenime.
Palyginti su azotu, fosforu ar kaliu, šio mikroelemento jiems reikia visai nedaug, tačiau be boro daugelis procesų augale sulėtėja arba komplikuojasi.
Boras dalyvauja formuojantis ląstelių sienelėms, skatina augimo taškų vystymąsi, yra atsakingas už angliavandenių sintezę bei cukrų judėjimą iš lapų į šaknų sistemą ir vaisius. Tačiau svarbiausia, dėl ko borą vertina ir sodininkai, – tai jo įtaka augalų reprodukcinei funkcijai.
Kai boro pakanka, augalai suformuoja visavertes žiedadulkes, apdulkinimo procesai vyksta aktyviau, o mezgami vaisiai užauga dideli ir lygia odele.
Kai jo trūksta, žiedai gali nubyrėti, prasčiau formuojasi užuomazgos, sulėtėja jaunų ūglių augimas.
Vis dėlto tai anaiptol nereiškia, kad augalus būtina reguliariai tręšti boro papildais. Jei dirvožemyje šio elemento yra pakankamai, papildomas jo įterpimas beveik nieko nepakeis.
Bet boras turi ypatingą savybę: augalo audiniuose jis yra nejudus. Patekęs į senus apatinius lapus, šis elementas ten tvirtai užsifiksuoja ir negali savaime patekti į jaunus ūglius, pumpurus ar besiformuojančius vaisius. Būtent todėl boro trūkumas pirmiausia išryškėja augalų viršūnėse: jauni lapeliai blykšta, sukasi, žūsta augimo taškai, o pumpurai nubyra taip ir neišsiskleidę.
Šios savybės supratimas diktuoja pagrindinę boro rūgšties naudojimo taisyklę: ją reikia purkšti per lapus orientuojantis į konkrečias augalo vystymosi fazes.
Kada naudoti tikrai būtina
Boro trūkumą dažniausiai patiria lengvuose smėlio dirvožemiuose augantys augalai, po kalkinimo, taip pat sezonais, kai vyrauja ilgalaikiai lietūs, aktyviai išplaunantys iš žemės mikroelementus.
Šio elemento stygių gali išduoti jau minėta augimo taškų žūtis, jaunų lapų deformavimasis, prastas žydėjimas, silpnas užuomazgų formavimas bei kai kurių kultūrų vaisių skilinėjimas ar vidinis rudavimas.
Didžiausias boro papildų poveikis pasireiškia daržovių pumpurų susidarymo ir žydėjimo laikotarpiu. Tuo sezono metu mikroelemento poreikis išauga daugybę kartų.
Štai pomidorų, paprikų ir baklažanų purškimas per lapus, kai tik skleidžiasi pirmosios žiedų kekės, leidžia išsaugoti kuo daugiau užuomazgų. Tai ypač aktualu šiltnamiuose, kur dėl aukštos temperatūros žiedadulkės dažnai tampa sterilios.
Lauko lysvėse boro papildai, priešingai, naudingiausi vėsiu ar drėgnu oru, kai natūralus apdulkinimas yra pasunkėjęs. Boras padeda stimuliuoti žiedadulkių dygimą, o tai garantuoja stabilų derlių net ir nepalankiomis oro sąlygomis.
Agurkai, cukinijos, patisonai, moliūgai labai teigiamai reaguoja į pakankamą boro kiekį, ypač masinio žydėjimo metu (nes, kaip jau rašėme, boras skatina gausų žydėjimą ir mažina užuomazgų nubyrėjimo tikimybę). Tik reikėtų prisiminti, kad dauguma tuščių agurkų žiedų problemų yra susijusios visai ne su boro trūkumu. Kur kas dažniau to priežastimi tampa karštis dieną, šaltos naktys, netinkamas laistymas arba azoto trąšų perteklius.
Dar vieni aktyvūs šio mikroelemento vartotojai – visų rūšių kopūstai.
Kai boro trūkumas didelis, gūžės formuojasi prasčiau, o žiediniai kopūstai bei brokoliai dar ir kenčia dėl žiedynų tamsėjimo, galvučių deformavimosi.
Todėl laiku įterpta boro rūgštis be gali svarbi gūžių formavimosi laikotarpiu – padeda užauginti tankius, švarius bei sveikus žiedynus, kurie bus tinkami ilgam sandėliavimui.
Viena iš jautriausių kultūrų, reikalinga boro papildų, yra burokėliai. Boras – gyvybiškai svarbus elementas, apsaugantis juos nuo specifinės ligos – fomozės, arba šerdies puvinio. Trūkstant boro šakniavaisiai iš išorės atrodo sveiki, tačiau perpjovus viduje randama sausa rudos arba juodos spalvos masė.
Burokėlių pasėlių purškimas per lapus antrojoje vasaros pusėje, kai aktyviai formuojasi šakniavaisiai, padeda išvengti fomozės, ir kartu padidina galimybes išlaikyti juos per žiemą.
Puikių rezultatų duoda boro naudojimas braškynuose. Ankstyvą pavasarį nupurškus braškių krūmelius ant jaunų lapų, o vėliau dar kartą pasirodant žiedynkočiams padeda ne tik padidinti uogų kiekį, bet ir pagerinti jų skonį. Mat boras skatina cukrų ir vitamino C kaupimąsi vaisių minkštime, todėl braškės tampa saldesnės bei aromatingesnės. Taip pat sumažėja rizika, kad uogos užaugs neproporcingos, deformuotos.
Trumpai tariant, jeigu jūsų sklype vargingas smėlio dirvožemis, boro rūgšties naudojimas gali reikšmingai sumažinti problemų, susijusių su boro deficitu, riziką. Tačiau nereikėtų persistengti – paprastai visiškai pakanka vieno ar dviejų papildomų tręšimų per sezoną.
Kada vietoj naudos – šnipštas
Galima rasti aibę neva „patikimų“ patarimų, kaip boro rūgštį naudoti absoliučiai visoms kultūroms ir bet kuriuo metu. Tačiau, nepaisant akivaizdžios naudos, tai nėra universali priemonė.
Jei dirvožemyje boro gausu ir augalas jau gauna reikiamą mikroelemento kiekį, papildomi jo kiekiai naudos neduos ir derliaus tikrai nepadidins.
Visiškai neveiksmingi bus ir bandymai naudoti boro rūgštį kaip priemonę kovai su augalų grybelinėmis, bakterinėmis ar virusinėmis infekcijomis. Nėra tokios koncentracijos, kuri gebėtų sunaikinti ligų sukėlėjus ir suteiktų pakankamai fungicidinių ar antiseptinių savybių.
Jei jūsų pomidorus pažeidė maras (fitoftorozė), o agurkai kenčia nuo miltligės, purškimas boru ligos nesustabdys. Tik atims brangų laiką, kurį reikėjo skirti purškimui specializuotais preparatais.
Bergždžias darbas naudoti boro rūgštį ir kaip visaverčių trąšų pakaitalą. Ji neturi azoto, fosforo, kalio, magnio ir kitų elementų, kurių augalams reikia kur kas didesniais kiekiais nei boro.
Jei kultūra badauja dėl vargingo dirvožemio, boras problemos neišspręs.
Kita dažna klaida – reguliarus augalų liejimas boro rūgšties tirpalu.
Patekęs į dirvožemį boras tampa nenuspėjamas. Rūgščiuose, lengvuose smėlio gruntuose lietus ir laistymo vanduo jį akimirksniu nuplauna į giliuosius sluoksnius, kur jis tampa nepasiekiamas šaknims. Sunkiuose molinguose arba kalkintuose dirvožemiuose, pasižyminčiuose šarmine reakcija, boras greitai pereina į netirpią formą.
Augalų šaknys tuomet tiesiog nesugeba jo įsisavinti, todėl žemės laistymas boro rūgšties tirpalu dažniausiai būna tik tuščias preparato švaistymas.
Vien dėl šios priežasties vienintelis prasmingas boro rūgšties naudojimo būdas darže – tai augalų purškimas per lapus.
Tarp kitko, menkai naudos boro rūgštis duos ir jeigu apdorosite ja žalumynus – krapus, salotas, špinatus, petražoles.
Šių augalų boro poreikis gerokai mažesnis nei vaisinių daržovių, todėl pastebimo derliaus padidėjimo po apdorojimo paprastai nebūna.
Na, ir nėra ypatingo tikslo purkšti boru tų augalų, kurių žydėjimo ir užuomazgų formavimosi laikotarpis jau visiškai pasibaigęs.
Pavyzdžiui, apdoroti agurkų virkščias liepos pabaigoje, o pomidorų krūmus – rugpjūčiui baigiantis, kai vyksta masinis derliaus ėmimas ir naujos užuomazgos, žinome, jau nespės užaugti, neduos jokios naudos. Augalai netaps didesni, vaisiai nesunoks greičiau, kadangi boras nepagreitina vegetacijos – tik užtikrina teisingą organų susiformavimą jų užsimezgimo momentu.
Kaip teisingai naudoti boro rūgštį
Tręšimui per lapus paprastai naudojami gana silpni tirpalai.
Sklypuose, kur dirvožemis derlingas, ruošiamas 0,01–0,02 proc. tirpalas (1–2 g boro rūgšties 10 litrų vandens). Vargingiems dirvožemiams koncentraciją reikia padidinti iki 0,05 proc. (5 g boro rūgšties 10 litrų vandens). Dešimčiai kvadratinių metrų sunaudojamas 1 litras tirpalo.
Viena bėda: boro rūgšties milteliai prastai tirpsta šaltame vandenyje. Todėl, ruošiant skystą trąšą, pirmiausia miltelius reikia visiškai ištirpinti nedideliame kiekyje karšto – 60–70 laipsnių – vandens. O tada tirpalą papildyti šaltu vandeniu iki reikiamo tūrio.
Purškiama ryte arba vakare, kai nėra ryškios saulės ir didelio karščio. Tirpalas turi tolygiai padengti lapus, bet nekapsėti nuo jų lašais.
Pati svarbiausia taisyklė – neviršyti rekomenduojamos koncentracijos. Perdozavus boro lapų kraštai pradeda geltonuoti ir džiūti, atsiranda nudegimų, suprastėja augalų augimas.
Be to, boras palaipsniui kaupiasi dirvožemyje. Jei kasmet be reikalo ir dažnai taškysitės jo tirpalu, laikui bėgant šio elemento koncentracija gali tapti perteklinė ir toksiška augalams.
Kaip nustatyti, ar išvis reikia augalus purkšti boro rūgštimi? Geriausias orientyras – jų būklė ir dirvožemio ypatybės.
Jei sklypas yra derlingoje žemėje, kultūros kasmet duoda gerą derlių, gausiai žydi, reguliariai tręšti boru, tikėtina, nereikia.
Bet jeigu dirvožemis smėlingas, augalai prastai mezga vaisius, jauni lapai deformuojasi, o panašios problemos kartojasi metai po metų, boro rūgšties naudojimas gali būti visiškai pateisinamas ir atnešti naudos jūsų daržui.
Naudinga žinoti
Pagal boro poreikį augalai skirstomi į tris grupes:
Mažo poreikio. Žolynai, ankštiniai augalai, braškės, bulvės.
Vidutinio poreikio. Dauguma žaliųjų kultūrų ir daržovių, kaulavaisiai, uogakrūmiai.
Didelio poreikio. Kopūstai, sėklavaisiai, burokėliai.
