Pakalbėkime apie grožį. Ir vėl. Dar kartą. Juk ši tema neišsemiama lyg gausybės ragas. Ji apima visa, kas supa mus ir egzistuoja aplink. Neseniai ji netgi manąją akį nukreipė į politiką (mane pažįstantys žino, kad mudvi esame lyg dvi bekompromisės opozicijos), nes artėjant Seimo rinkimams grožio paieškos tapo itin aktualios ir tarp mūsų šalies partiečių. Kai kurių naujojo įvaizdžio ieškojimai atvedė į blizgių žurnalų eskaluojamus tobulo grožio stereotipus.
Prieš keletą savaičių redakcijoje iš vieno elektroninio pašto į kitą skrajojo poros į Seimą savo kandidatūras keliančių moterų nuotraukos, skrupulingai parengtos rinkimų agitacijoms. Visa laimė, kad šalia jų buvo įrašyti vardai ir pavardės. Kitu atveju iš tų fotografijų žvelgiančių asmenybių partijų kandidatų sąrašuose bent jau pagal atvaizdą nerastume: damų (žinomas ir vienas džentelmenas) portretai buvo neatpažįstamai patobulinti. Sukirbėjo mintis: ar taip ruošiamasi trokštamiausios pažinčių svetainių gražuolės, ar Lietuvos misės, ar Seimo rinkimams?
Ginkdie, nenoriu pasakyti, kad grožis politikai trukdo, tačiau kam, pavyzdžiui, tiesiog žavios moters nuotrauką paversti pretendentės į „Cosmopolitan“ žurnalo viršelį įvaizdžiu? O gal taip paprasčiausiai suprantamas „pasitempimas“, atitinkamas pasiruošimas svarbiai progai – Seimo rinkimams? O šito turbūt niekas nepasakys, netgi pati Milda Petrauskienė (ir staiga tikrai pastebimai išgražėjęs, atjaunėjęs Viktoras Uspaskichas), nustebinusi virtualiais išvaizdos pokyčiais Seimo rinkimų išvakarėse.
Kodėl?
„Vizualios charakteristikos labai svarbios dabartinėje dinamiškoje, greitai besikeičiančioje kultūroje. Nebeturime laiko gilintis, detalizuoti informacijos apie kiekvieną žmogų, su kuriuo susitinkame, o vizualus įvaizdis pastebimas pirmiausia: kaip jis atrodo, kaip stovi, kaip gestikuliuoja, kokie jo aksesuarai, aplinka, kokiai organizacijai atstovauja. Taigi išvaizda – viena strategijų, kaip pritraukti ir išlaikyti klientus konkurencingoje rinkoje“, – įvaizdžio ekspertė Alvyda Jasilionytė paaiškina, kodėl išvaizdos fenomenas toks svarbus XXI a.
Asmens prekės ženklo ir organizacijos įvaizdžio kūrimo konsultantė tikina, kad jis yra neatsiejamas veiksnys ekonomikos ir politikos procese: „Mes, paprasti piliečiai, mokesčių mokėtojai, susiduriame ne su pačiu politiku ar įžymybe, o su jų sukurtu įvaizdžiu. Yra daug situacijų, kai mes reaguojame į vizualią iliuziją, o ne į realybę. Kiekvienas turime reikalų su bankais, tačiau neturime laiko arba gebėjimų analizuoti banko metinių ataskaitų. Mūsų nuomonė formuojama pagal auditorių išvadas ir per žiniasklaidą girdima ar matoma informacija. Dauguma rinkėjų neturi asmeninių kontaktų su politikais ir reaguoja į jų įvaizdį, simbolinį prisistatymą.“
Paklausime, o ką bendra turi politika ir dirbtinai išpuoselėtos, seksualios, ne pagal savo amžių atjaunintos asmenybės išvaizda. A. Jasilionytės teigimu, seksualus įvaizdis šiandien yra populiariausių ir siektiniausių viršūnėje: „Seksualumas yra siekiamybė, kurio esmė iš tiesų yra tik dėmesio nukreipimas. Iš tiesų šiam įvaizdžiui turi būti tam tikra vieta ir laikas. Daugeliu atvejų seksualų įvaizdį pravartu pakeisti estetikos ir harmonijos siekiamybe.“ Kalbėdama apie harmoniją, įvaizdžio ekspertė turi omenyje „iš vidaus į išorę kuriamus įvaizdžius, paremtus tikrosiomis vertybėmis“. A. Jasilionytė neneigia, kad vis dėlto kartais reikia padėti pakoreguoti išorę, tačiau jei išvaizda labai skirsis nuo vidaus, tai vieną dieną išryškės.
Graži pakuotė nėra be trūkumų
Sakysite, o koks skirtumas – kaip žmogus nori, taip save ir pateikia visuomenei. Tačiau man, mados pasaulio atstovei, iškyla klausimas: kodėl brandi, sąmoninga asmenybė prisideda prie blizgių žurnalų eskaluojamo realybės neatitinkančio dirbtinio grožio suvokimo? O kaip rinkėjai kyla ir dvejonė: jei politikas save iš šalies mato ir visuomenėje pozicionuoja neadekvačiai, tai ar taip nenutiks jo politinėms idėjoms ir veiklai?
„Graži pakuotė daugeliu atvejų nėra be trūkumų“, – pastebi A. Jasilionytė. – Įvaizdis – tarsi medalis ar moneta su dviem pusėmis: tikrąja ir simboline. Kiekvieno mūsų asmeninis įvaizdis tampa mūsų paveikslu: kiti mato tai, ką mes patys nusprendėme jiems parodyti. Kita vertus, išorinis vaizdas atspindi tai, kas yra viduje: kompetenciją, vertybes ir t. t. Drabužiai, daiktai išduoda mūsų priklausymą vienam ar kitam socialiniam sluoksniui, tačiau, jei skirsis nuo teigiamo asmens įvaizdžio, tai bus tik prestižo prekės.“
Taigi, ar tie tobuli politikų įvaizdžiai nėra tik savanaudiško prestižo atributas, dar pasitarnaujantis ir kaip rinkėjų masalas: tenka girdėti, jog žmonės balsuoja tiesiog dėl to, jog politikas atrodo mielas ir simpatiškas. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju visuomenei pakanka akis džiuginančio įvaizdžio. Kita vertus, galbūt patys politikai yra tų pačių masinių informavimo priemonių auklėtiniai: kas nuolatos eskaluojama, natūraliai veikia mūsų pasirinkimus. Gal moteriai, einančiai į viešumą, atrodo, kad ji privalo būti tokia pat graži, kaip ir tos, kurias matome televizijos ekranuose ar blizgiosios spaudos puslapiuose. Gal tai tobulų įvaizdžių suformuotas supratimas – aš turiu būti graži ir tobula, kad neišsiskirčiau iš konteksto.
Jaunystė – dar vienas grožio suvokimo aspektų, formuojančių pozityvią aplinkinių reakciją. Jaunas žmogus – sveikas, energingas, greitas, sumanus, šiuolaikiškas. Net jei toks jautiesi ir esi viduje, tai turi parodyti ir savo išore. Tačiau ne visuomet grožio ar sportinės charakteristikos gali lygiavertiškai konkuruoti su asmenybės branda. Ypač jei kalbama apie politiką. Bet…
Fotošopas – smegenų plastikos chirurgija
Taigi, esant reikalui susikurti gražią pakuotę – staiga tapti gražesniam ar jaunesniam, galima pasitelkti fotošopą – lyg pigiausią ir mažiausiai skausmingą plastikos chirurgiją, duodančią puikių rezultatų – minus penki kilogramai ar dešimt metų. Taip, tai iš tiesų lyg plastikos chirurgija, tik ne veido ar kūno, o smegenų, ir jos objektas iš tiesų ne kreiva nosis, gilios raukšlės, keletas kilogramų, o asmens sąmonė ar pasąmonė.
Laikydamiesi tokios nuostatos jau keletą metų nerimsta ne tik medikai, psichologai, žmogaus teisių gynėjai, feministės, mitybos sutrikimų specialistai, bet ir aukščiausios politinės struktūros Prancūzijoje, Izraelyje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Fotošopu nupiešti su realybe prasilenkiantys grožio idealai masinėse informavimo priemonėse – tarsi virusas, keliantis grėsmę žmonių fizinei ir psichinei sveikatai.
Pernai buvo garsiai paskelbta apie fotošopu kuriamų grožio avatarų demaskavimo įrankio atradimą. Amerikiečių kompiuterijos mokslų profesorius Hany Farido iš Dartmuto sukūrė retušo demaskavimo programą. Mokslininką įkvėpė netylančios diskusijos dėl lengvai pažeidžiamų asmenybių ir paauglių psichologinių bei fizinės sveikatos problemų, iškylančių bandant prilygti fotošopu sukurtiems idealams. Skaitmeniniu būdu ištobulinti atvaizdai reklamose ir spaudoje skatina siekti nepasiekiamos iliuzijos, ypač paauglius pastūmėjančios į depresiją ir mitybos sutrikimus.
Tokia problema intrigavo kompiuterijos profesorių H. Faridą, kuris su kolega Ericu Kee sukūrė programą, nustatančią, kiek vaizdai nuotraukose yra pakeisti skaitmeniniais įrankiais. Minimalūs ir radikalūs pakeitimai įvertinti skale nuo 1 iki 5. Minimalus retušavimas – kai paskaistinamos, paryškinamos spalvos ar, pavyzdžiui, nukarpomi pasišiaušę plaukai. Drastiškas – kai nuimama 5–10 kilogramų, pridedama 5 centimetrai ūgio, pajauninama keleriais ar keliolika metų. Unikalus H. Farido ir E. Kee išrastas algoritmas matuoja, kiek nuotraukoje pakeistas žmogaus kūnas ir veidas.
Kenksmingas smegenų virusas ar meno įrankis?
Mokslininkai teigia nenorį fotošopo pateikti kaip demono ir atimti galimybės kūrybingiems žmonėms dirbti su šia programa. Tačiau reikia, kad visuomenė gebėtų skirti realybę nuo iliuzijos, kaip populiariame filme „Avataras“ atskirtas žmonių ir avatarų pasaulis. Programos išradėjai įsitikinę, kad ir patys modeliai privalo turėti galimybę pasirinkti, kiek būti retušuotiems: ar 1, ar 5 lygiu. Teisės į natūralų savo atvaizdą reikalauja vis daugiau pramogų pasaulio garsenybių. Štai aktorė Kate Winslet ėmėsi veiksmų prieš GQ žurnalą, kad jame publikuotose nuotraukose ji atrodo nerealiai liekna.
Ilgametę patirtį turintis lietuviškų žurnalų dizaineris Darius Markūnas teigia, kad Vakaruose jau ryški tendencija publikuoti kuo mažiau retušuotas fotografijas: „Lietuviai šioje srityje atsilieka, o štai užsienio leidiniuose tarsi kokybės ženklu žymimos fotošopu nekoreguotos nuotraukos. Tai tarsi pridėtinė vertė.“ Tuo tarpu fotografas Gediminas Žilinskas dar pernai užsiminė, kad retušuotos nuotraukos žymėjimas ilgainiui gali tapti privalomas, tačiau abejoja, ar amerikiečių mokslininkų sukurta retušo demaskavimo programa galėtų tiksliai atsekti visas nuotraukos transformacijas: tam pirmiausia reikia turėti pirminį, originalų jos formatą. Kitu atveju galimi nustatyti tik bendri fotografijos pakeitimai: pašviesinimas, patamsinimas, kontrastai ir pan. „Fotošopas nėra kažkoks blogis ar manipuliacinis įrankis. Tai natūrali fotografijos evoliucijos dalis, sukurianti galimybių apdoroti nuotrauką: kadruoti, apkirpti, suderinti šviesos ir tamsos balansą, pakeisti atspalvius“, – mano G. Žilinskas.
Nors, anot D. Markūno, leidybos srities atstovams fotošopo programa yra didelė pagalba, tačiau sutinka, kad išdailintos nuotraukos kelia pavojų iškreipti visuotinį grožio supratimą – grožio idealais tampa iliuzijos. G. Žilinskas priduria, kad šia programa daugiausia dailinamos vadinamosios glamūro stilistikos nuotraukos madoje ir reklamose, sukuriančios viliojančią iliuziją. Jo manymu, svarbiausia apie tai kalbėti, rodyti, šviesti, kad žmonės gebėtų atskirti, kas yra tikra.
Fotografas menininkas Raimundas Švilpa mano, kad žmonės tiki tuo, ką mato, ne dėl to, jog yra nenuovokūs, o kad tiesiog nesusimąsto, pasiduoda įspūdžiui. „Blogiausia, kai lygindami save su gražuoliais ant viršelių žmonės susikuria iliuzinių siekiamybių“, – teigia menininkas. Pasak patyrusios žurnalų dizainerės Kornelijos Buožytės-Jerašūnienės, fotošopas tam ir sukurtas, kad maksimaliai leistų priartėti prie tobulybės: „Neabejoju, kad dauguma žmonių žino, jog nuotraukos yra tobulinamos skaitmeniniais įrankiais, tačiau jie neįsivaizduoja, kiek daug. Manau, nieko neatsitiktų, jei fotošopo būtų naudojama ir mažiau – grožio sąvoka neišnyktų ir galbūt įgytų naujų reikšmių.“
Grįžtant prie ištobulintų politikų nuotraukų rinkimų agitacijoms reikėtų pabrėžti jų žanro klausimą. Šiaip ar taip tai veikiau dokumentinė fotografija nei mados ar reklamos, todėl tai, kas tinka blizgių žurnalų formatui, gali būti svetima realybės vaizdavimui. „Reikia atskirti, kur dokumentinė, kur meninė fotografija. Sukūrę tobulą mados kadrą menininkai neteigia, kad tai realybė. Tai meninė iliuzija, kurios tikslas nėra atkartoti tikrovę“, – tikina G. Žilinskas ir priduria, kad svarbiausia, jog visuomenė šitai suvoktų.
