Tadas Blinda be žirgo neįsivaizduojamas.
Žemaitijos „svieto lygintojas“, ekrane prisistatantis Džeimso Bondo stiliumi, Lietuvos kino teatruose nušluostė nosį visai krūvai panašių herojų. Ir kur nenušluostys, kai špyga taukuota, o kita kūno dalis auksinė? Tačiau reiškinio, vardu Blinda, sėkmės istorija turi ir kitokių niuansų.
Revoliucionierius nemadingas
Yra žinoma, jog toks „svieto lygintojas“ iš tiesų gyveno. Vieni jį laikė narsuoliu, dėl teisingumo negailinčiu nei jėgų, nei gyvybės, kiti vadino arkliavagiu, pasiutusiu mužiku ir mergišiumi, mėgdavusiu stipriaisiais gėrimais nosį rausvinti. Taigi Tadas Blinda, kaip ir kiekvienas mirtingasis, turėjo nemažai ydų. Ilgainiui kaimo žmonės ėmė jo vengti, mat jis gero norėdamas ir „svietą“ lygindamas ne palengvindavo, o – atvirkščiai – apsunkindavo paprastų žmogelių gyvenimą užtraukdamas jiems ponų rūstybę. Maištininką galiausiai ir pražudė tie, dėl kurių jis kovojo – turgaus aikštėje pamačiusi ir atpažinusi Blindą kaimiečių minia jį nulinčiavo. Rimanto Šavelio romano motyvais paremtos ekranizacijos – Lietuvos televizijoje 1973 m. sukurto keturių dalių nuotykių filmo „Tadas Blinda“ – paskutiniai epizodai ir vaizduoja liūdną herojaus baigtį.
Naujoji, Donato Ulvydo režisuota kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“ minorine gaida nesibaigia, mat čia pasakojimas nukelia į pačias „svieto“ lyginimo ištakas, kai Tadas Blinda dar svyravo – maištininkas vis dėlto jis ar ne.
Kino kritikė Živilė Pipinytė pastebi, kad skirtumas tarp abiejų Blindų akivaizdus: vienas – besąlygiškas kovotojas, kitas – dar abejojantis svajotojas. Kino kritikės spėjimu, šiais kapitalizmo laikais kategoriška herojaus laikysena žiūrovams jau nebūtų priimtina. Legendinė Blindos frazė „Nori pamatyti karaliaujantį mužiką? Aš jums tuoj jį parodysiu“ (beje, ją aktorius Vytautas Tomkus ir šiandien taria taip, kaip kadaise) kažin, ar būtų tikusi prie naujojo filmo amplua.
Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ režisieriaus D. Ulvydo žodžiais, jam buvo svarbu suaktualinti XIX a. vykusią kovą ir anų laikų konfliktus bei situacijas priartinti prie šių dienų. Todėl filme atsiranda postmodernistinių detalių – dabarties lietuviams puikiai žinoma frazė apie tapšnojimą, Tado Blindos prisistatymas Džeimso Bondo stiliumi.
Ant žirgo iš Holivudo
Vos pasirodęs ekranuose „Tadas Blinda. Pradžia“ ėmė gerinti lankomumo rekordus. Nesunkiai nukonkuravęs visų laikų kino sunkiasvorius, net ir patį „Titaniką“, „Tadas Blinda. Pradžia“ vis dar masina eiti į kino teatrų sales. Tadas Blinda tapo savotišku fenomenu, skatinančiu galvoti, kur slypi jo sėkmės priežastis.
Tai pigus „Holivudas iš antrų rankų“ ir pakankamai infantiliškas reginys, smagiai pakutenantis tautiškus pasididžiavimo jausmus.
„Tai filmas apie herojų, – sako D. Ulvydas. – Kai visur tik nihilizmas, reikia kuo nors tikėti, reikia vadų, vedlių. O Tadas Blinda – herojus, su kuriuo net nereikia supažindinti, tik – priminti jo skelbiamas tiesas ir vertybes.“ Pasak režisieriaus, būtent vertybės – tos universaliosios: meilė, vienybė, teisingumas – nenustojančios aktualumo ir šiandien, yra pirmame jo filmo plane. „Patriotiška, bet globalu“, – aiškina D. Ulvydas.
Pirmasis Tadas Blinda – 1973-iųjų TV filmo pagrindinio vaidmens atlikėjas V. Tomkus nesistebi, kodėl „svieto“ lygintojas taip kadaise išpopuliarėjo. Esą praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis buvo laikotarpis, kai itin reikėjo teigiamo herojaus – „svieto“ lygintojo. „Ypač lietuviams, – priduria V. Tomkus. – Mat lietuvis – tingokas žmogus, jam reikia, kad jį kas pastūmėtų ką nors daryti.“
Kino kritikės Ž. Pipinytės nuomone, filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ sėkmės priežasčių irgi nereikia ilgai ieškoti. Tokie herojai visam pasauliui buvo įdomūs ir sulaukdavo daug dėmesio visais laikais. Be viso to, kino kritikė atkreipia dėmesį ir į kitą šių dienų komercinės sėkmės garantą – reklamą. Anot Ž. Pipinytės, „Tadas Blinda. Pradžia“ – pagal holivudinius rinkodaros dėsnius išreklamuota ir pateikta prekė.
1973-iųjų ir 2011-ųjų Tadas Blinda bei jo aplinka. (tadasblinda.lt, Alberto Žilinsko, LRT archyvo nuotr.)
„Koks pagrindinis filmo pranešimas? Kad lietuviai pasirengę ginti Lietuvą nuo rusų ir lenkų? (Tačiau juk didžiausią pavojų lietuviams dabar kelia patys lietuviai!) Kad lietuviai myli tėvynę ir nori jai aukotis? Kad beturčiai visada teisesni ir kilnesni už turtinguosius? Kad paprastas vaikinas iš niekur (nematome jo tėvų, tik kelis draugus) gindamas savo žemę tampa kilniu kovotoju už teisybę? Atsiprašau, bet toks pranešimas paprastai būdingas propagandiniam kinui. (Beje, filmo kūrėjų deklaruotas tautiškumas ir masiškumas – taip pat.)“, – rėžia Ž. Pipinytė savo recenzijoje „Reikia tiek nedaug?“, išspausdintoje laikraštyje „Septynios meno dienos“. Abu filmai Ž. Pipinytei primena propagandinį kiną: „Tadas Blinda“ – sovietinį, o „Tadas Blinda. Pradžia“ – kapitalistinį.
Tačiau dėl tokių kino kritikės teiginių D. Ulvydas neįsižeidė ir nepuolė įrodinėti priešingai. „Nenorėčiau kritikuoti kritikos“, – perskaitęs recenziją diplomatiškai kalbėjo režisierius ir pridūrė: esą geriau jau profesionali kritika nei nemokšiški komentarai portaluose.
Mylinčios, bet tuščios akys?
Kino kritikė pastebi, kad pasaulyje vis daugėja režisierių, geriau ar blogiau įvaldžiusių kino amatą, bet neturinčių ką pasakyti. Todėl jie ir imasi įvairių visuomenės užsakymų arba misijų. „Tadas Blinda. Pradžia“ jai – vienas tokių produktų. „Lietuviai akivaizdžiai norėjo, kad viskas filme būtų „kaip Holivude“: Lietuvos istorija, romantiška pora, gaudynės ir kautynės, piktadariai ir herojai, vienprasmiški jausmai ir nešvankūs juokeliai, suprantamas pranešimas, „žvaigždės“ ir tęsinio „Tadas Blinda. Pabaiga“ galimybė. Aišku, tai – pigus „Holivudas iš antrų rankų“ ir pakankamai infantiliškas reginys, smagiai pakutenantis tautiškus pasididžiavimo jausmus“, – aštrią kritiką beria Ž. Pipinytė recenzijoje, kuri po daugybės prėskų metų pagyvino recenzijos žanro horizontus.
Kai naujojo filmo pabaigos titrus palydi žiūrovų plojimai ir pasigirsta komentarų, jog filmas privertė iš naujo pamilti Lietuvą ir įpūtė vidinio pasididžiavimo, nelabai daug kam garsiai norisi sakyti, jog antras bandymas prikelti legendą buvo nereikalingas ar beprasmis. Juk net šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė neliko abejinga ir pagyrė kino juostos kūrėjus „už mylinčias Lietuvą akis“.
Ieva Rekštytė
