Praėjusių metų pabaigoje naujoji Vyriausybė ryžosi minimalų darbo užmokestį padidinti iki reikšmingai atrodančios tūkstančio litų ribos. Todėl jau trečią mėnesį visi dirbantys asmenys gali tikėtis keturženklio ar didesnio atlygio. Bent jau popieriuje.
Tačiau išaugusi minimali alga ir toliau kelia diskusijų. Priešingose barikadų pusėse dažniausiai galima matyti socialdemokratų ir liberalų atstovus. Pirmieji sako, kad darbuotojai yra silpnesnioji pusė. Ją valdžia turėtų apsaugoti nuo nepelnyto išnaudojimo griežčiau reguliuodama darbo santykius ir užtikrinti, kad jie gaus deramą minimalų atlygį.
Antrieji aiškina, kad darbo santykiai ir sąlygos yra tik darbdavio ir darbuotojo reikalas bei jų derybų rezultatas. Todėl valdžios kišimasis ne tik gali apsunkinti tokias derybas, bet ir joms apskritai užkirsti kelią. Visa tai sukurs daugiau barjerų verslui ir lems didesnį nedarbo lygį.
Vis dėlto tiek viena, tiek kita pusė dažniausiai nemini konkrečių rodiklių, o remiasi ideologinėmis nuostatomis ir asmenine patirtimi. Todėl tokias diskusijas stebint iš šalies kartais susidaro įspūdis, kad ginčijamasi labiau dėl paties ginčo. Visiškai nededama pastangų išsiaiškinti, kaip galėtų būti iš tikrųjų.
O tikrovėje yra taip: masinių įmonių bankrotų metų pradžioje nebuvo; nė viena įmonė dar nesikreipė į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu sudaryti mokestinės paskolos sutartį dėl padidėjusio minimalaus atlyginimo, nors ir turėjo tokią galimybę; Darbo biržoje įregistruotų bedarbių skaičius sausį ir vasarį toliau mažėjo.
Tiesa, nedarbo lygis praėjusių metų pabaigoje keliomis procento dalimis išaugo, nors ankstesniais metais per tą patį laikotarpį jis mažėjo. Galbūt tai rodo, kad įmonės ėmėsi išankstinių veiksmų ir darbuotojų skaičių pradėjo mažinti dar praėjusių metų spalį ir lapkritį. Kita vertus, kada ir kiek didės minimalus atlyginimas, galutinai paaiškėjo tik gruodžio viduryje. Todėl praėjusių metų pabaigoje augančiam nedarbui didesnę įtaką galėjo turėti kiti veiksniai.
Statistiniai rodikliai bent jau šiuo metu rodo, kad padidinta minimali alga dramatiško poveikio darbo rinkai neturėjo. Prie panašios išvados dar prieš kelis dešimtmečius yra priėję du amerikiečių ekonomistai Davidas Cardas ir Alanas Kruegeris. Kai 1992 m. Naujojo Džersio valstijoje minimalus atlygis buvo padidintas 20 proc., šie mokslininkai atliko greitojo maisto restoranų tyrimą ir gautus duomenis palygino su situacija Pensilvanijos valstijoje, kur minimalus atlygis išliko nepakitęs.
Jie gavo netikėtą rezultatą: Naujojo Džersio greitojo maisto restoranai palyginamuoju laikotarpiu įdarbino daugiau žmonių negu Pensilvanijos. Pastebimai padidintas minimalus atlygis ne tik neprivertė atleisti žmonių, bet lėmė didesnį vartojimą ir paskatino kurti naujų darbo vietų. Šis tyrimas sulaukė nemažo atgarsio ir ne kartą mėginta patvirtinti arba paneigti jo išvadas.
Daugelis vėlesnių panašių tyrimų ar juos apibendrinančios analizės yra parodžiusios, kad pamatuotai padidinta minimali alga neturi neigiamo poveikio darbo rinkai. Pavyzdžiui, šių metų vasarį paskelbta Ekonomikos ir politikos tyrimų centro JAV analizė dar kartą patvirtino, kad minimalios algos padidėjimas neturi jokios įtakos arba itin mažą įtaką darbo rinkai, nes darbdaviai sugeba panaudoti įvairių priemonių, kaip pašalinti tokį padidėjusių sąnaudų poveikį, kuris ir taip daugeliu atvejų nėra didelis.
Išgirdę tokius argumentus liberalų atstovai iš karto klausia, ar tokie tyrimai reiškia, kad minimalią algą galima padidinti iki 3 tūkst. litų nesulaukiant jokių padarinių? Akivaizdu, kad ne. Bet lygiai taip pat panaikinus minimalios algos ribą nereiškia, kad nedarbas šalyje turėtų išnykti.
Šalies ekonomikos pakilimo laikotarpiu, 2004–2008 m., minimalus mėnesinis atlyginimas paaugo nuo 500 iki 800 litų. Vidutiniškai tai sudarė po 15 proc. kasmet. Tačiau tai nebuvo kliūtis įdarbinti žmones, nes to laikotarpio nedarbo rodiklis sudarė vos kelis procentus, apskritai nedirbo tik tie, kurie iš tiesų to nenorėjo. Nuo 2008 m. iki beveik 2012 m. pabaigos minimali alga išliko nepakitusi. O nedarbo lygis minimu laikotarpiu matuotas dviženkliu skaičiumi.
Tad nedarbo lygio tendencijos per pastarąjį dešimtmetį buvo susijusios ne su minimaliu atlyginimu, o su ekonomikos ciklu ir įmonių veiklos rezultatais. Be to, akivaizdi ir kita tendencija: nors įmonių veiklos rezultatai gerėjo, per pastaruosius trejus metus atlyginimų jos beveik nedidino, nes realus vidutinis darbo užmokestis kito labai nesmarkiai. Tai lėmė situacija darbo rinkoje ir pakankama darbo jėgos pasiūla. Todėl sakyti, kad įmonės neturėjo galimybių per šį laikotarpį didinti atlyginimus, taip pat neteisinga.
Apskritai įmonės žmones įdarbina ne todėl, kad šiems galima mažai mokėti, o todėl, kad joms reikia papildomų rankų, kurios galėtų gaminti prekes ar teikti paslaugas. Bet turėti daugiau darbuotojų negu reikia, paprasčiausiai neracionalu, kad ir kiek mažai kainuotų juos išlaikyti.
Pagaliau tam tikra minimalaus atlygio riba parodo ir tai, kokį mažiausią efektyvumą turi pasiekti verslas, kad galėtų užtikrinti savo veiklos tęstinumą. Tam tikrais atvejais tai gali išeiti ir į naudą, nes padeda išvengti paprasčiausio išteklių švaistymo ar priversti ieškoti sprendimų, kaip didinti veiklos efektyvumą. Galima teigti, kad valdžiai nederėtų taip versti verslo pasitempti. Bet Lietuvai išliekant šalimi, kurioje tiek minimalus, tiek vidutinis atlygis yra vienas mažiausių ES, tai neturėtų būti labai skausminga.
Galima argumentuoti, kad pigesnė darbo jėga sudarytų sąlygas teikti tam tikras paslaugas, kurios dabar per brangios. Vėl akivaizdu, kad rinkoje šiuo metu labiau trūksta ne paslaugų, o už jas galinčių mokėti vartotojų.
