„Nori taikos, ruoškis karui“, – tokia fraze Lietuvos rinktinės vasarą pradėjo Kęstutis Kemzūra. Ar tai tebuvo gražus rinktinės trenerio posakis, ar lietuviai Europos pirmenybėse iš tikrųjų naudos garsiąją Bizantijos strategiją?
Rinktinės treneris K. Kemzūra brėžia tokį taikos ir karo santykį: „Būtina suburti kolektyvą, kad jis būtų motyvuotas, kad jaustųsi kovingumo dvasia, kad nepalūžtume ir pasiruoštume įvairiausiems netikėtumams, blogiausiam scenarijui ir nepradėtume griūti ištikus pirmai nesėkmei.“
Pati idėja, kad taiką galima išlaikyti nuolat būnant pasirengus karui, atsirado kartu su Bizantija – III a. pabaigoje įkurta Rytų Romos imperija. Nors nuolat spaudžiama stiprių klajoklių genčių ir puldinėjama iš visų pusių, imperija klestėjo ir sugebėjo gyvuoti daugiau nei tūkstantmetį, kai 1453 metais jos sostinę Konstantinopolį užėmė turkai osmanai.
Iškirstas ne vienas kvadratinis kilometras miško istorikams bandant paaiškinti šią unikalią išlikimo, sėkmės ir triumfo paslaptį, o bene svarbiausias Bizantijos palikimas (be garsiojo Justiniano teisės kodekso) – unikali strategija, kuria remdamasi imperija stebuklingai išlaikė savo galią.
Pagrindinis strategijos postulatas – jau girdėtas: nori taikos, ruoškis karui. Samprata, kuri tebenaudojama iki šiol. Tačiau tai – ne visa strategija. Kokių kitų idėjų K. Kemzūra galėtų pasisemti iš Bizantijos strategijos?
Netikėti antpuoliai
„Skelbsiu karo parengtį“, – lyg patvirtindamas, kad laikosi Bizantijos strategijos, po pirmųjų draugiškų rungtynių su Ispanija (78:90) deklaravo K. Kemzūra.
Praėjusiais metais pasaulio čempionate Turkijoje šis specialistas surinko veržlią, energingą ir ištroškusią kraujo komandą – lyg hunų, chazarų, madjarų ar panašią gentį, kurios ilgus šimtmečius buvo didžiausias Bizantijos rūpestis. Veržli lietuvių gentis net trumpam užėmė Konstantinopolį –Stambulu pervadintame mieste kopė ant pasaulio čempionato nugalėtojų pakylos.
Šiemet situacija kardinaliai pasikeitė. Dabar jau Lietuvos rinktinė yra Bizantija, kuriai reikės ginti savo teritoriją ir kultūrą nuo kitų genčių antpuolių.
Iš veržlių klajoklių lietuviai per metus tapo kultūringais ir sėsliais miestiečiais. Pirmiausia dėl to, kad valdžią rinktinėje į savo rankas perėmė Bizantijos senbuviai – Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai.
K. Kemzūros strategiją tai keičia iš esmės. Kai kurie skeptikai baiminasi, kad šie kariai nebus tokie veržlūs ir nusiteikę naujiems užkariavimams. Kita vertus, rengtis į tolimus žygius jiems nereikės. Jiems reikės padaryti tai, ką sėkmingai bene tūkstantmetį darė Bizantija, – ginti savo teritoriją.
Nors ir nejaučiantys jaunatviškos energijos pertekliaus, senbuviai pasižymi tuo, kuo galėjo pasigirti ir Bizantijos kariai – per ilgametes pratybas ir susirėmimus sukaupta didžiule patirtimi ir ištobulintais sugebėjimais.
Vienas pagrindinių Bizantijos strategijos aspektų – skirti daug dėmesio kariams lavinti ir treniruoti. Bizantijos gynėjai buvo įvaldę pačias įvairiausias kovos technikas. Kalbant šiuolaikine terminologija, jie buvo universalūs kariai.
Šie kariai nesunkiai sugebėdavo perimti geriausius priešininkų kovos metodus. Vieną tokių metodų lietuviai neišvengiamai pasiskolins iš „klajokliškos“ K. Kemzūros 2010-ųjų rinktinės. Ir kartu iš Bizantijos strategijos – kampanijas rengti energingai, bet atakuoti mažais būriais; patruliavimas, smulkūs susirėmimai, pasalos – geriau už ataką visa galia.
Europos čempionate Lietuvos rinktinė stengsis naudoti tą patį ginklą, kuris taip gniuždė varžovus prieš metus Izmyre ir Stambule, – greitą puolimą. Ir nors į žaibiškas atakas nelekia visa komanda, todėl tai galima vadinti smulkiais susirėmimais, lietuviai didžiąją pasirengimo dalį turėjo rūpesčių derindami veiksmus, kaip užklupti priešininkus iš pasalų, nepasirengusius netikėtiems ir uraganiškiems antpuoliams.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad surengti netikėtą antpuolį tėra juokų darbas. Iš pradžių būtina jam pasirengti (atkovoti arba perimti kamuolį), po to – rasti tvirtą ir patikimą būrio vadovą (atiduoti kamuolį Šarūnui Jasikevičiui arba Mantui Kalniečiui), galiausiai – siųsti į priekį pačius narsiausius ir ryžtingiausius (Martyną Pocių, Rimantą Kaukėną ir, kaip jau parodė praktika, 213 cm ūgio, bet su gepardu galintį lenktyniauti Joną Valančiūną).
Pirmoji pasirengimo pusė ir pirmosios draugiškos rungtynės pailiustravo, kaip sunku ištobulinti tokį kovos būdą. Tačiau K. Kemzūros lyg užkeikimas kartojamas žodis „intensyvumas“ rodo, kad lietuviai nežada pusiaukelėje nuleisti rankų ir žvalgytis kitų strategijų. Nuolatinis aktyvumas stengiantis demoralizuoti priešą buvo vienas kertinių Bizantijos strategijos aspektų. Toks jis bus ir Lietuvos rinktinei.
Išryškinti privalumus
Bizantijos laikais rinkti informaciją apie priešą ir jo mentalitetą, jį nuolat stebėti buvo laiką pralenkusi naujovė. Šiuolaikiniame krepšinyje visuotinės kompiuterizacijos ir nepertraukiamo informacijos srauto laikais paslapčių būti nebegali. Bent jau taip teigiama.
Nuolat sekti ir analizuoti varžovus K. Kemzūrai padeda keturi asistentai, kurie ir aiškinasi pirmųjų lietuvių varžovų Panevėžyje – ispanų, turkų, britų, lenkų ir atrankos turnyro antrosios komandos – stiprybes ir trūkumus.
Ir Bizantijos strategai, ir dabartiniai krepšinio treneriai siekia iki skausmo banalaus tikslo – išryškinti savo stipriąsias savybes ir priešininkui neleisti pasinaudoti silpnosiomis.
Vienas svarbiausių šiemetės rinktinės kozirių – galinga priekinė linija. Galinga ir įvairiapusė. Kol K. Kemzūra nepriėmė galutinio sprendimo dėl rinktinės dvyliktuko, jo dispozicijoje buvo J. Valančiūno energija ir noras bet kurią akimirką pabandyti nulaužti lanką, Roberto Javtoko sugebėjimai gynyboje ir žaidžiant derinį „du prieš du“, geriausią fizinę formą per pastarąjį penkmetį įgijusio Dariaus Songailos klaidinančių judesių ir minkšto riešo derinys, brolių Lavrinovičių keliamas pavojus ir baudos aikštelėje, ir už tritaškio linijos, Marijono Petravičiaus galingas stotas ir sugebėjimas užsiėmus padėtį po krepšiu versti puskablius iš kelių metrų, Pauliaus Jankūno universalumas.
Žiūrint toliau nuo krepšio, K. Kemzūra gali remtis M. Pociaus ir R. Kaukėno veržlumu bei stulbinančiai dideles nesudrėkusio parako atsargas išsaugojusio Š. Jasikevičiaus branda ir virtuoziškumu skirstant perdavimus. Akivaizdu, kad Šaro perdavimais pradedamas ir J. Valančiūno/R. Javtoko dėjimais baigiamas „du prieš du“ bus vienas svarbiausių šios rinktinės ginklų.
Deja, visada būna „bet“. Pirmiausia, akis bado spraga lengvojo krašto puolėjo pozicijoje. Simas Jasaitis turi savo privalumų ir yra bene vienintelis grynakraujis rinktinės snaiperis, tačiau jis negali duoti to, ką duodavo Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis.
Kitas dalykas – kada (ir ar apskritai) atsigaus Mantas Kalnietis ir Tomas Delininkaitis, kurių pasirodymai tiesiogiai priklauso nuo trenerių suteikiamo pasitikėjimo kredito dydžio?
Taip pat ne mažiau svarbu, kokį K. Kemzūra rinksis gynybos ir puolimo derinimo santykį. Kai aikštėje yra R. Javtokas, sumažėja variantų puolant, bet kai pasirodo J. Valančiūnas ar D. Lavrinovičius, atsiveria spragos ginantis. Kaip padėti vyriausiam rinktinės žaidėjui Š. Jasikevičiui, kai jam tenka stoti prieš staigų ir greitą priešininką kaip Jose Manuelis Calderonas?
Galų gale, kaip išlaikyti patenkintus 12 lygiaverčių krepšininkų, kai logika tokiuose čempionatuose diktuoja būtinybę remtis daugiausia 8–9 žaidėjais?
Tai tik keletas K. Kemzūros rebusų, kuriuos jis sprendė per pastarąsias savaites iki čempionato pradžios ir kai kuriuos greičiausiai tebespręs jam jau prasidėjus. Istorija byloja, kad lietuviams tokiuose turnyruose reikia laiko įsibėgėti ir pagauti aukštą bangą.
Bizantijos strategai dėl sėkmingos karų pabaigos nevengė ir ne visai padorių metodų – papirkimų ir dūrių priešams į nugarą persiviliojant jų sąjungininkus. Lietuvos rinktinė kariaus savo teritorijoje, todėl be ypatingų pastangų, juolab – papirkinėjimų, galima laukti, kad čempionato teisėjai bus palankūs šeimininkams. Galbūt ne taip akivaizdžiai, kaip pernai Turkijoje, kai teisėjai „nepamatė“, kad turkas Keremas Tunčeri užmynė šoninę liniją prieš lemiamą metimą pusfinalyje į Serbijos krepšį, bet keli švilpukai ginčytinose situacijose lietuviams nepakenks.
Ypač nepakenks bandant įsibėgėti ir siekiant susikauti pačiame didžiausiame mūšyje. Bizantijos strategams lemiamas mūšis kariuomenė prieš kariuomenę buvo didžiausias tabu, tačiau lietuviams tai yra didžiausia siekiamybė. Visą tautą vienijantis troškimas, kad rinktinės kariai rugsėjo 18 d. žengtų ant Kauno „Žalgirio“ arenos parketo ir finaliniame mūšyje sudaužytų paskutinį varžovą. Ir visai Europai garsiai paskelbtų – Konstantinopolio sienos tebėra nepralaužiamos.
