Skriaudžia pačius silpniausius
Tėvai, kurių vaikai serga cerebriniu paralyžiumi ar yra
smarkiai protiškai atsilikę, niekaip negali įtikinti Panevėžio miesto
savivaldybės, kad jų pačių ir jų atžalų gyvenimas nesibaigia, kai joms sukanka
21-eri. Kad neteisinga sunkią negalią turinčius jaunuolius įkalinti tarp keturių
kambario sienų, o jų tėvus priversti mesti darbus ir nebekelti kojos iš
namų.
Į tokią situaciją dabar yra patekusi ne viena panevėžiečių
šeima. Tokią patirtį turi Česlovas ir Danutė Staškūnai bei jų nuo gimimo neįgali
dukra Ignė.
Šiemet gegužės mėnesį merginai sukako 21 metai. Ji buvo
priversta palikti Panevėžio specialiojo ugdymo centrą (buvusį abilitacinį)
Algirdo gatvėje, kurį lankė nuo penkerių.
Įstaigos vadovai būtų mielai leidę jai pasilikti. Centre vietų
daugiau, nei yra vaikų. Igne ir toliau būtų rūpinęsi jai per 16 metų savais tapę
šios įstaigos darbuotojai. Tačiau pagal miesto Tarybos patvirtintus Specialiojo
ugdymo centro įstatus, jis skirtas tik neįgaliesiems iki 21 metų.
Tokio amžiaus sulaukusieji gali lankyti Jaunuolių dienos centrą
Kranto gatvėje, tačiau jame trūksta vietų, neįgaliesiems reikia laukti eilėje.
Be to, ši įstaiga labiau pritaikyta turintiesiems lengvesnę
proto negalią.
Skirtingai nei Specialiojo ugdymo centre, čia nėra medikų,
kurių pagalbos dažnai prireikia turintiesiems sunkią negalią.
Šį rugsėjį Č. ir D.Staškūnai susidūrė su problema, kur dėti
dukrą darbo dienomis. Jie abu dirba vienoje privačioje bendrovėje. Jaunuolių
dienos centre merginai vietos dar nebuvo, o Specialiojo ugdymo centras jos
priimti nebegalėjo.
Laimei, sutuoktinių darbdavys pasitaikė labai geranoriškas ir
leido jiems pakaitomis prižiūrėti dukrą, kol jai atsiras vieta Jaunuolių dienos
centre.
Spalio mėnesį Ignė jau pradėjo lankyti šią įstaigą, bet taip
atsitiko dėl motinos apdairumo. D.Staškūnienė pareiškimą buvo parašiusi dar
prieš trejus metus, tad Ignė buvo pirmoji eilėje.
Pasak moters, šiemet rudenį šioje įstaigoje vieta atsirado dar
vienam jaunuoliui. Kiti 21 metų sulaukę Specialiojo ugdymo centro auklėtiniai
liko už borto.
Nors D.Staškūnienės dukrai vieta atsirado, moteris įsitikinusi,
kad tokiais jaunuoliais kaip jos vaikas geriau pasirūpintų Specialiojo ugdymo
centras.
Pernai D.Staškūnienė ir dar 9 tėvai, kurių sunkią negalią
turintiems vaikams netrukus turėjo sueiti 21 metai, kreipėsi į miesto
Savivaldybę su prašymu leisti jų atžaloms šiame centre pasilikti ir po 21-ojo
gimtadienio. Tačiau į jų prašymą nebuvo atsižvelgta. Klausimas net nebuvo
pateiktas svarstyti Tarybai.
D.Staškūnienė šiemet spalį kreipėsi pagalbos į Panevėžyje
išrinktus Seimo narius. Moteris mano, kad tokia Panevėžio savivaldybės nustatyta
tvarka diskriminuoja visiškai neįgalius jaunuolius ir jų tėvus.
Labai skiriasi sąlygos
Kaip pasakojo D.Staškūnienė, lankant Ignei Specialiojo ugdymo
centrą, ji su vyru galėjo gyventi visavertį gyvenimą: dirbti, išeiti į koncertą
ar teatrą. Ji neabejoja, kad ten gerai buvo ir dukrai, nes įstaigos darbuotojai
nuoširdžiai ja rūpinosi ir prižiūrėjo. Per 16 metų Ignė prisirišo prie personalo
ir likimo draugų.
D.Staškūnienės teigimu, Jaunuolių dienos centre jos dukrai kur
kas blogesnės sąlygos ir ji prasčiau jaučiasi.
„Ten graži aplinka ir puikūs darbuotojai. Tačiau pati įstaiga
skirta ne tokios sunkios negalios, kaip mano dukra, jaunuoliams. Turiu galvoje
protinius gebėjimus. Jaunuolių dienos centras puiki vieta tiems, kurie, nors ir
sėdi vežimėliuose, tačiau protauja. Jie gali dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose.
O Ignės dvasinė būklė neleidžia to daryti“, – aiškino moteris.
Panevėžietė lygino, kad Specialiojo ugdymo centre jos
nevaikštanti dukra galėjo judėti – šliaužioti, žaisti.
Jaunuolių dienos centre mergaitei visą dieną tenka leisti
invalido vežimėlyje, nėra tokių sąlygų poilsiui, kokias ji turėjo ankstesnėje
įstaigoje.
Motinai buvo labai svarbu, kad Specialiojo ugdymo centre dirbo
medikai, kurie prireikus galėjo bet kada ateiti į pagalbą jos dukrai. Ignę
kartais ištinka epilepsijos priepuoliai.
Jaunuolių dienos centre medikų nėra. Pasak D.Staškūnienės,
šioje įstaigoje gerokai skiriasi ir maitinimas.
„Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad apskritai mano dukrai atsirado
vieta šioje įstaigoje ir galiu toliau dirbti. Tačiau nesuprantu, kodėl tokie
vaikai kaip Ignė negali pasilikti Specialiojo ugdymo centre.
Kodėl Panevėžyje smarkiai likimo nuskriaustais vaikais
rūpinamasi tik iki 21 metų, o paskui – žinokitės, tėvai, patys“, – kalbėjo
ji.
Moters teigimu, neįgalūs vaikai, daug metų augę kolektyve, o
paskui staiga atsidūrę tarp keturių sienų, jaučiasi labai prastai. Jų tėvai
netenka galimybės dirbti. Teoriškai jie gali pasisamdyti auklę, tačiau
praktiškai rasti patikimą žmogų, norintį ir gebantį prižiūrėti sunkią negalią
turintį jaunuolį, labai sunku.
„Kai mes, grupė tėvų, pernai tai išdėstėme Panevėžio socialinės
paramos skyriaus vedėjui Viktorui Michailovui, jis patarė vaikus atiduoti į
prieglaudą, t. y. pensionus“, – stebėjosi pašnekovė.
D.Staškūnienei susidarė įspūdis, kad Savivaldybė tiesiog nenori
įsigilinti į tėvų problemas.
Sunkiausi ligoniai nekainuoja
Specialiojo ugdymo centre yra 40 vietų vaikams nuo 3 iki 21
metų. Dabar yra užimtos 35 vietos. Ilgametė įstaigos vadovė Daina Šilienė sakė,
kad anksčiau laisvų vietų nebūdavo, vaikai netgi laukdavo eilėje.
Pastaraisiais metais neįgaliųjų nesumažėjo, tačiau
lopšeliuose-darželiuose atsirado daugiau grupių specialiųjų poreikių turintiems
vaikams. Be to, nuo 2008-ųjų įvedus mokestį – 20 procentų vaiko gaunamų išmokų,
dalis tėvų juos nusprendė auginti namuose.
Dabar Specialiojo ugdymo centrą lankančių vaikų tėvai
vidutiniškai moka po 300 litų per mėnesį.
Prieš porą metų centrui gavus švietimo įstaigos statusą,
kiekvienas auklėtinis atsineša vadinamąjį mokinio krepšelį – 12 tūkstančių 800
litų per metus.
Krepšelis skiriamas tik iki vaikui sueina 21 metai. Šie pinigai
naudojami ugdymo reikmėms – pedagogų atlyginimams ir kt.
Vieno vaiko išlaikymas Specialiojo ugdymo centre kainuoja 1830
litų. Savivaldybei tenka dotuoti dalį išlaidų tik tų vaikų, kurie turi vidutinio
sunkumo negalią.
Turintieji sunkią negalią yra išlaikomi valstybės. Iš šiuo metu
įstaigą lankančių vaikų tokie yra 23.
D.Šilienė patikino, kad įstaigoje atsirastų vietos penkiems
šešiems jaunuoliams nuo 21 metų, turintiems sunkią negalią, jei tik Savivaldybė
pritartų steigti tokią grupę.
Plačiau skaitykite 2010 m. spalio 22 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A. Repšio nuotr. Neberūpi. Neįgalią dukrą Ignę
turinčią D.Staškūnienę šokiravo valdininkų pasiūlymas vaiką nuo 21 metų atiduoti
į prieglaudą.
